JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šių metų pradžioje "Laiškai lietuviams” švenčia savo gyvavimo trisdešimtmetį. Pirmasis numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį. Tai buvo labai kuklus, be viršelių, tik aštuonių puslapių leidinukas. Antrasis numeris jau buvo 16 puslapių. 1952 m. jis buvo padidintas iki 24 puslapių ir įvilktas į gražius viršelius. 1953 m. šis žurnalas jau turėjo 32 puslapius, o nuo 1962 m. jau pastoviai eina 36 puslapių didumo su kasmet keičiamais meniškais viršeliais.

     Nors šio žurnalo išorinė išvaizda šiek tiek keitėsi, bet turinys pasiliko tas pats. Jau ne kartą esame pabrėžę jo pagrindinį tikslą — po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams padėti geriau susiorientuoti religiniais ir tautiniais klausimais, susidūrus su svetima aplinka. Dėl to jį ir pavadinome religinės bei tautinės kultūros žurnalu.

     Visuomet raginome ir teberaginame skaitytojus artimiau bendrauti su redakcija — pareikšti savo nuomones ir pageidavimus. Visi gerai žinome, kad kartais kokiu nors klausimu būna tiek nuomonių, kiek galvų, bet vis tiek žinoti tas nuomones mums yra naudinga, nors, aišku, patenkinti visų norus yra neįmanoma. Taip pat mes negalime patenkinti tokių pageidavimų, kurie nesutinka su šio žurnalo užimta linija ir tikslais.

     Būtų labai gražu, kad visi stengtųsi suprasti kito žmogaus gerą valią, pagerbti jo norus ir skirtingą nuomonę. Deja, ne visuomet taip būna. Pasitaiko tokių, kurie užmerkia akis tiesai, nekreipia dėmesio į jokius paaiškinimus ir nuolat papūgiškai kartoja kokią nors išgirstą ir atmintinai išmoktą frazę, nors ji labai aiškiai prieštarautų tiesai. Pavyzdžui, teko girdėti ir net spaudoje skaityti "Laiškams lietuviams” metamą kaltinimą — tikrą šmeižtą, jog juose rašoma, kad Lietuva nėra pavergta, bet laisva. Tūkstantį dolerių duotume tam,

Povilas Kaupas   Parkas (akvarelė, 1966)

kuris parodytų, kuriame numeryje buvo taip rašoma. Mums tik keistai ir ne visai rimtai atrodo tie žmonės, kurie mano, kad dabar mes negalime ištarti ar parašyti Lietuvos vardo, nepridedami kokio nors epiteto: okupuota, pavergta ir pan. Mums visiems aišku, kad ji yra pavergta, praradusi nepriklausomybę, rusų komunistų kontroliuojama, nors ir daugumas valdžios pareigūnų yra lietuviai. Bet ar dėl to aš turiu išsižadėti jos vardo ir negaliu jo ištarti, nepridedamas tų minėtų epitetų? Kaip jau kartą esame rašę, toks elgesys būtų panašus į bolševikų elgesį, kurie prie Lietuvos vardo paprastai prideda kokį nors epitetą: tarybinė, sovietinė ir pan. Jeigu mano motina būtų pasodinta į kalėjimą, tai ar aš negalėčiau jos vadinti mama, bet visuomet turėčiau pridėti: mano įkalintoji mama?

     Gaila, kad tarp mūsų tautiečių pasitaiko tokių, kurie nuolat kitus kritikuoja, nori, kad visi lygiai taip elgtųsi ir galvotų, kaip jie, manydami, kad tik jų galvosena yra teisinga. Prieš kitaip galvojančius visokiais būdais kovoja, visai be reikalo eikvodami laiką ir energiją, kurią galėtų sunaudoti kokiam nors geram, pozityviam tikslui, o ne skaldymui mūsų jėgų, kurios jau ir taip nuolat silpnėja, į amžinybę iškeliaujant vyresniajai kartai ir neatsirandant pakankamai pakaitalų.

     Štai paskutinis pavyzdys — solisto Vaclovo Daunoro koncertas Čikagoje. Praėjusiais metais apie Daunorą daug rašė mūsų spauda (žiūr. kad ir "Laiškuose lietuviams”, spalio mėn., 319 psl.). Jis buvo patekęs į didelį vargą, visokiais būdais persekiojamas ir niekinamas. Valdžios pareigūnams jis rašė protesto laiškus, prašydamas, kad išleistų į užsienį, nes Lietuvoje gyvenimas buvo tapęs neįmanomas. Darė žygių ir kai kurios mūsų institucijos. Pagaliau išleido. Ir kokia buvo kai kurių mūsų tautiečių reakcija? Norom nenorom galėjai prisiminti Šv. Rašto žodžius: "Atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė”.

     Piketuotojai ir langų daužytojai ne tik šiuo atveju, bet ir kitų iš ten atvykusių menininkų koncertų proga vis kartoja tą patį argumentą. Sako, jog jie puikiausiai žino, kad tuos menininkus atsiunčianti Maskva, norėdama mus suskaldyti.

     Nesvarbu, kas ir kokiems tikslams juos besiųstų, bet gavę progą išvykti į užsienį, jie yra labai patenkinti ir laimingi, kad gali pamatyti svetimus kraštus, susitikti su savo tautiečiais, pažįstamais, giminėmis ir parodyti, ką jie ten savo pastangomis yra pasiekę, nežiūrint sunkių sąlygų.

     Jie tikrai nemano mūsų skaldyti. O jeigu mes skaldomės, tai yra tik mūsų pačių šimtaprocentinė kaltė. Atrodo, kad kiekvienam protingam žmogui tai turėtų būti aišku. Tegul kad ir kasdien Maskva čia siunčia solistus, muzikus ir ansamblius, norėdama mus suskaldyti, bet jeigu mes būsime protingi, tai savo tikslo ji jokiu būdu nepasieks. O kaip mes turėtume elgtis, norėdami būti protingi? Ogi nekreipkime jokio dėmesio ir ramiai laikykimės. Jeigu kas nori į tuos koncertus eiti, tegul eina, o kas nenori, tegul juos ignoruoja. Tada tikrai būtų ramu, ir Maskva jokio tikslo nepasiektų. Bet kai tokiomis progomis kai kurie, norėdami parodyti, kad tik jie yra protingi, o visi kiti kvailiai, pradeda prieš koncerto dalyvius kovoti, juos niekinti, šmeižti, o tie, žinoma, vėl kokiu nors būdu atsikerta, kai tie ginčai patenka ir į spaudą, tada tikrai mes skaldomės, kovojame brolis prieš brolį, o Maskva iš džiaugsmo trina rankas. Tie, kurie tokias nesantaikas ir erzelius sukelia, tikrai užsipelno Lenino ordino.

     Po Daunoro koncerto ir po tų piketavimų bei plytos metimo į salę, kai kurie asmenys klausė, kaip į tai žiūri krikščioniškoji moralė. Jeigu kas geram tikslui ruošia piketavimus, nešiodami su kultūringais užrašais plakatus ir neužkabinėdami praeivių, tai čia nėra nieko blogo. Mes taip darėme ne vieną kartą: norėdami išgelbėti Simą Kudirką, reikalaudami Lietuvai laisvės ir t.t. Daunoro koncerto atveju ne visi plakatų nešiotojai kultūringai elgėsi su einančiais į koncertą. O kai kurie užpuldinėjo net ir tuos, kurie ėjo ne į koncertą, bet į kitą Jaunimo Centre buvusį renginį. Tačiau aukščiausią nekultūringumo laipsnį pasiekė tas, kuris savo iniciatyva ar kitų pasamdytas metė pro langą plytą į pilną salę žmonių. Tas veiksmas, be abejo, buvo didelis moralinis nusikaltimas —    sunki nuodėmė.

     Moralistai aiškina, kad jeigu medžiotojas, pastebėjęs krūmuose kažką šlamant ir nežinodamas, ar tai žmogus, ar stirna, į tą krūmą paleidžia šūvį, be abejo, padaro sunkią nuodėmę, nesvarbu, ar ten buvo stirna, ar žmogus. Juk buvo galimybė nušauti žmogų, ir jis tos galimybės nevengė. Dar aiškesnę sunkią nuodėmę padarė tas plytos metėjas, nes jis žinojo, kad ta salė yra pilna ne stirnų, o žmonių. Ta jo mesta plyta, laimingu atveju, tik lengvai sužeidė porą asmenų, bet galėjo kurį nors sunkiai sužeisti ar net užmušti. Juk ta plyta, išmušusi langą, prašvilpė pro vieno dešimties metų berniuko galvą, apkrėsdama stiklais jį ir jo tėvus.

     Teko girdėti, kad tie piketuotojai, o gal ir plytos metėjas, tuoj iš ten nuvyko į vieną salę, kur buvo švenčiamos Kūčios. Žinoma, jie laužė plotkeles ir vienas kitam linkėjo kalėdinės ramybės. Ar jie visi jautė savo širdyje ramybę? Jeigu taip, tai kai kurių sąžinė turėjo būti taip apkerpėjusi, kaip senas kelmas.

     Dabar mūsų visuomenę galima suskirstyti į dvi dalis: tylinčioji dauguma ir rėkiančioji mažuma. Šių dviejų grupių proporciją gal galėjo parodyti ir aprašytasis koncertas —    salėje buvo per 700 žmonių, o su plakatais gatvėje vaikščiojo tik mažas būrelis.

     Kai kurie sako, kad su ta rėkiančia mažuma, kuri savo idėjas skelbia sau palankioje spaudoje, neverta ginčytis. Su tuo visiškai sutinkame, tačiau turėtų dažniau prabilti ir toji tylinčioji dauguma, ne ginčytis siekdama, bet pozityviai ir kultūringai išreikšdama savo nuomonę, stengdamasi parodyti tiesa ir apsaugoti kai kuriuos tos rėkiančios mažumos suklaidintus žmones. Tuo tikslu pateikėme ir šio straipsnio mintis. Tam tikslui stengėsi tarnauti "Laiškai lietuviams” jau per trisdešimt metų.

•    Katalikų laikraščių pasaulyje 1977 m. buvo 4.669, jų tiražas — 1,8 bilijono.