Dažnai gauname iš Lietuvos laiškų, kuriuose stebimasi, kad čia, išeivijoje, neatsiranda kandidatų į kunigus. Lietuvoje šios problemos nėra. Priimamųjų į seminariją skaičius yra labai ribotas, o norinčiųjų įstoti yra daug daugiau. Jeigu kiekvienas norintis tapti kunigu būtų priimtas, tai seminaristų skaičius gal kelis kartus padidėtų. Tikrai keista: Lietuvoje religija persekiojama, pajuokiama, ateizmas grūste grūdamas vaikams jau nuo vaikų darželio, o pasiryžėlių rinktis dvasinį luomą yra gana daug. O mūsų išeivijos jaunimas, gyvendamas laisvėje, apie dvasinį luomą visai negalvoja.

     Čia perspausdiname dalį laiško, kurį neseniai gavome iš Lietuvoje gyvenančio kunigo.

     "Dėkojame už jūsų ištikimybę ir meilę mūsų tautos ir tikėjimo idealams. Pasilikite ištikimi vidiniam balsui, kuriuo pradėjome sekti prieš 50, 40, 30 ar 20 metų. Darykim viską, kad tą balsą pajustų dabarties jaunimas, nes juk vidinį nerimą jaučiančių jaunuolių negali trūkti ir šiandien, nei tėvynėje, nei išeivijoje. Bet daugumas apie tai turi per mažai drąsos, per mažai žinių ir supratimo. Būkime jiems vadovai. Pirma patys turime degti tais idealais, kuriuos norime jiems perduoti. Daugiausia galime kitus patraukti savo kilniu, aukštos doros gyvenimu — tai geriausia propagandos priemonė. . .

     Prisimenu, kai mane devyniolikametį kartą vienas mokytojas, uolus katalikas, pažįstamas su T. Kipu, paklausė, ar nenorėčiau susipažinti su jėzuitais ir prie jų prisijungti. Pradžioje nustebau. Apie tai nė kartą nebuvau pagalvojęs. Tačiau, nenorėdamas atsakyti neigiamai, tik iš mandagumo pasakiau, jog pagalvosiu, o širdyje maniau, kad iš to nieko neišeis. Bet juo toliau galvojau, juo didesnį ėmiau justi patraukimą. Ėmiau dažniau lankyti bažnyčią, dažniau eiti sakramentų. Taip po pusmečio išaugo pasiryžimas, ir kitais metais nuvykau į Kauną, o paskui į naujokyną Olandijoje.

     Mes esame gal per daug nedrąsūs kitus pakviesti, paraginti, nurodyti pašaukimo svarbą. Šiandien daugelis džiaugiasi jūsų darbais bažnyčioje, spaudoje, organizacijose, jaunimo stovyklavietėse, bet sunku tikėti, kad jaunimo galvos būtų užimtos tik žaidimais, ekskursijomis ir šokiais, o apie rimtesnius dalykus negalvotų. Juk yra nemažai patriotiškai ir religiškai nusiteikusių jaunuolių. Kodėl jie nenori būti tų idealų tęsėjai ir jiems pašvęsti savo gyvenimą? Gyventi vien tik malonumams — ar tai nėra per daug menkavertiška, ar ne per gaila tam gyvenimo? Juk gyvename tik vieną kartą”.