P. DAUGINTIS, S.J.
Jau praėjusį kartą rašėme apie kun. Petro parašytą įdomią knygą "Naktis”, kurioje yra atvaizduotos kelios žmonių grupės ir tų socialinių grupių tipai-pavyzdžiai. Vienas tokių tipų yra Marytė Sabutytė. Tai susipratusios inteligentės, lietuvės katalikės studentės tipas. Ji augo gerų lietuvių katalikų šeimoje. Mokykloje turėjo gerų idealistų mokytojų (pvz., Birutė). Istorijos mokytoja anksti ją supažindino su katalikų pogrindžio spauda ir veikėjais. Ji lanko bažnyčias, kur kunigai drąsiai skelbia Dievo žodį, kur jie drauge su tikinčiaisiais sudaro gyvą katalikišką atmosferą ir bendruomenę. Palengva ir ji pati įsitraukia į katalikiškąjį gyvenimą bei pogrindžio spaudos platinimą.
Ji pažįsta kun. Petrą, savo kleboną, iš mokytojos Birutės pasakojimų, o vėliau ruošiant Birutės laidotuvių mišias. Ilgokame pokalbyje su kun. Petru Marytė prašo jo nurodymų, kaip toje rusinamoje valstybinio ateizmo šalyje pačiai išsilaikyti ir padėti kitiems tautiečiams išsilaikyti lietuviais katalikais. Šį pasikalbėjimą kun. Petras vėliau išspausdino pogrindžio laikraštyje "Dievas ir Tėvynė”.
Venecija. Didysis kanalas ir Rialto tiltas. I. Kairytės nuotr.
Tie svarstymai, patyrimai ir nurodymai labai naudingi lietuviams katalikams ir čia, Amerikoje, bei kituose laisvuose kraštuose, kur labai stiprus praktiškasis materializmas, klaidinantis pasaulietiškas humanizmas, kur galinga viešoji opinija ir apgaulinga propaganda perša žmonėms "The American Way of Life” gyvenimo kelią.
I. NEPASIDUOTI, KAD APGAULĖ IR MELAS IŠVESTŲ IŠ GERO KELIO
Minėtame pokalbyje su kun. Petru Marytė, jo raginama būti labai apdairi, sako:
— Sutinku. Bet aš nebijau Saugumo. Nesiafišuoju tik todėl, kad norėčiau baigti universitetą.
— Ne baimę turiu omenyje. Žinau, kad tu, Maryte, mažiau už mane bijai. Bet tai būtina ne dėl manęs ar tavęs asmeniškai, o dėl visų. Saugotis Saugumo iš baimės ir saugotis dėl tikėjimo yra du visiškai skirtingi dalykai (plg. 155-156 psl.). Ir aš bijau dėl kitų. Atvirai pasakius, bijau ne dėl jėgos pozicijų, t.y. mirties, kalėjimo ir psichiatrinės ligoninės, bet dėl jų klastos pozicijų. Apie jas pasaulis dar mažai kalba, nors jos šimtą kartų pavojingesnės. Mat įsisiautusio velnio nebepatenkina tikinčiųjų žudymas. Jis pirma atima Dievą, o paskui žudo žmogų žmoguje. Svarbiausia, žudo giliau tikinčius, tuos, kurie sąmoningesni, kuriuos laiko savo priešais. Ir niekada neįmanoma numatyti, ką jie ruošia.
— O ką jie gali jums paruošti?
— Man? Neįsivaizduoju... Bet sakiau, bijau dėl kitų. Juk tai pragariška ugnis — šaudoma į žmogaus sielą! Žinau jau ne vieną atvejį, kai intrigos, šmeižtai, šantažas ar provokacijos geriausius draugus pavertė priešais, supjudė vienuolijas, kai kurias pasuko į merdėjimo kelią; be to, sąžiningus inteligentus padarė bailiais, girtuokliais, paleistuviais ir Mamonos vergais; nepasidavusius apkaltino šlykščiausiais kriminaliniais nusikaltimais, juos nuteisė ir pan. Ir taip klastingai, jog sunku pamatyti Saugumo ranką (146 psl.). Norėčiau tau, Maryte, ir daugiau papasakoti. Kitą kartą nebegalėsiu, nes ir čia, vargonininko bute, jau bus įvesta pasiklausymo aparatūra. Tokia aparatūra užrašyti privačiuose butuose pokalbiai; įstaigose, telefono būdelėse ar net parke prie suoliuko ir perfotografuoti gyventojų laiškai Saugumui yra pagrindinis informacijos šaltinis. Tai mažyčiai šnipai, tai geležinis šnipas, bet jų daugybė.
— Ko Saugumas tuo siekia?
— Pirmiausia susidoroti su savo priešais. Kuo mažiau priešų, tuo labiau visa bus jų rankose. Be to, ir šiandien reikia tarnų.
O kaip suformuosi tą naują aklą tarną, nežinodamas, kur jo silpnoji vieta? Kaip mulkinsi pasaulį, nežinodamas, ką slėpti, ką rodyti?. . Ir tos ideologinės bei politinės kovos fronte pasiklausymo technika — vienas svarbiausių generolų. Saugumas per savo agentus, baime, klasta ar prievarta užverbuotus informatorius ir tuos geležinius šnipus, sužino, pvz., kad pilietis N. abejoja Dievo buvimu, tai "atsitiktinai” tas abejones sustiprina; jei bijo, dar labiau įbaugina; jei šykštus, pakiša būdą pralobti, jei ruošiasi būti kunigu — pasuka jį į šunkelį; jei vienybės, meilės siekia — paleidžia apkalbas apie jį.
Tiek geležinių šnipų, tiek saugumiečių informatorių veikla labai slepiama. Tokios operatyvinės veiklos rezultatai nė menkiausia smulkmenėle jokiais atvejais negali būti jų pagarsinta. Tardymuose ir kitur jais tegali naudotis tik netiesiogiai. Jei paslaptis gali paaiškėti, ir nėra kitos išeities, tai saugumietis gali tokius asmenis sunaikinti (dėl to turbūt buvo nužudytas ir kun. Petras, t.y. Luokės ir Upynos klebonas kun. Leonas Šapoka). Užtat tarybinė visuomenė apie šią antrąją medalio pusę — nors ji yra visos komunistinės valstybės pagrindas — neturėtų turėti jokios aiškesnės nuovokos. Tenka tikėti tais, kurie jį matė ar sužinojo. JAV ambasados Maskvoje aukštieji pareigūnai žinančiais apie geležinių šnipų įtaisymus netikėjo. Užtat dabar tenka nugriauti tris viršutinius ambasados aukštus, kuriuose sovietų darbininkai - agentai įtaisė pasiklausymo aparatus. Juos nugriauti ir naujus pastatyti Amerikos mokesčių mokėtojams kainuos 26 milijonus dolerių!
— Nejaugi žmonės nespėja, kad gali būti iš jo buto renkama medžiaga? — klausia Marytė.
— Jeigu kartais mes ir spėjame, tai vis su sąlyga: manęs šis šnipas nepersekioja! Toks jau žmogus, pilnas puikybės: klysta kiti, žiopliai ir neatsargūs; kiti, tik ne aš. Įsivaizduok: kokio nors uolaus dvasininko ar inteligento bute įtaisytas geležinis šnipas, ir visi pokalbiai kaimyniniame bute užrašomi į magnetofono juostelę. Kiek informacijos toks butas teikia apie kiekvieną pogrindinės spaudos skaitytoją, platintoją! Visos kratų bangos (juk tiksliai žino, kada ir ką kratyti), kiekvienas areštas, eilė tardymų, išdavysčių patvirtino, kad be geležinio šnipo ir informatorių neapsieita (148-150 p.).
Žinoma, Amerika ir kitos laisvųjų Vakarų valstybės turi, ir turi turėti, stiprią šnipinėjimo veiklą. Tačiau nepalyginamai daug mažesnė ta veikla, turinti kitokius tikslus, negu Sovietų Saugumas. Federal Bureau of Investigation (FBI), Central Intelligence Agency (CIA), valstijų ir miestų policija, kariuomenės, laivyno ir oro žvalgybos bei kontražvalgybos savo veikla siekia valstybės išorinio ir vidaus saugumo.
Bet čia yra kitų galingų veiksnių, kurie panašiais metodais siekdami savų tikslų (savo ar patarnavimo įpiršimo bei pelno) galų gale netiesiogiai tarnauja minėtiems politiniams ir pasaulėžiūriniams tikslams, t.y. išplėsti materializmą, klaidingą humanizmą, ateistinį sekuliarizmą ir tokiu būdu valdyti, viešpatauti. Tie veiksniai — tai milijardus dolerių valdančios biznio ir finansų korporacijos, partijos, interesų grupės (pvz., gydytojų ir medicinos priemonėmis aprūpintojų sambūriai), etninės grupės (italų, žydų, negrų), ideologinės grupės (pvz., feminizmo ir pan.).
Jie nusisamdo visuomeninio susižinojimo priemones — televizijos, radijo, kino, spaudos savininkus daryti jiems propagandą. Šie propagandistai įvairiomis susižinojimo priemonėmis kreipiasi į žmonių pojūčius, instinktus, vaizduotę. Vienus dalykus labai iškelia (pvz., skanumą, malonumą, erotinį pasitenkinimą), kitus nutyli (skaudžias laisvosios meilės, abortų, skyrybų pasekmes moterims, vaikams, šeimoms), savaip interpretuoja statistikos, apklausinėjimų duomenis, kartais parenka mažai žmonių grupei atstovaujančius asmenis ir jų nuomonę skelbia kaip daugumos nusistatymą, kitų pasakytus žodžius paima be konteksto, kai ką nutyli, kai ką per daug išpučia. Taip jie, ypač žurnalistai, skleidžia apkalbas, žmeižtus prieš tam tikrus asmenis, dvasininkus, Bažnyčią ir t.t.
Patraukliai ir gudriai reklamuodami įvairius gaminius ar patarnavimus, jie suvilioja žmones į hedonizmą, materialinių gėrybių aukštinimą, laisvąją meilę, abortus, skyrybas, praktiškąjį materializmą ir t.t. Visa tai tampa įpročiais, mada, gyvenimo stiliumi (American Way of Life), viešąja nuomone, viešpataujančia pasaulėžiūra. Užtat daugelis čia, kaip ir sovietinėje Lietuvoje, nė nežino, neįtaria, kad tai yra apgaulė, suvedžiojimas, melas.
Kaip jaunam žmogui ar šviesuoliui nepasiduoti tokios suktos propagandos nuviliojimui nuo tiesaus kelio? Sunkoka trumpai, konkrečiai atsakyti. Pirmiausia, be abejojimų, drąsiai eiti savo krikščioniškuoju gyvenimo keliu, nesileidžiant į jokias viliones ar pagundas. Reikia turėti tvirtą pasitikėjimą savo katalikiška pasaulėžiūra, tikėjimo tiesomis, doros taisyklėmis, vedančiomis į gražų, laimingą, nesugadintą gyvenimą. Todėl nereikia tikėti ar pasiduoti klastingai skelbiamiems dalykams, klaidinančiai viešajai nuomonei, naujų netvarkingų madų spaudimui. Be to, labai svarbu turėti atsvarą minėtoms klaidoms, ieškoti priešingai informuojančių šaltinių. Naudinga turėti gerų, tvirtai nusistačiusių draugų, priklausyti katalikiškiems sambūriams, organizacijoms, draugijoms.
II. ATSILAIKYTI PRIEŠ ĮVAIRIĄ DEMAGOGIJĄ
Kiek panagrinėsime vieną apgaulės ir melo rūšį — demagogiją. Demagogija — tai būdas kalbėti į žmonių masę, liaudį (graikiškai demos), kreipiantis į jos jausmus, vaizduotę, iškreipiant tiesą ir faktus, kad taip, nugalėjus savo priešininką, galėtum sau laimėti žmonių pritarimą.
Sovietai labai plačiai naudoja demagogiją. Jau per šešiasdešimt metų vis šaukia žmonėms apie išnaudotojus ponus, darbo žmonių kraugerius kapitalistus; kalba prieš dvasininkus, kurie "kišasi” į politiką; save aukština ir laiko darbininkų išlaisvintojais.
— Ką jūs, kunige Petrai, manote apie užsienio radijo programose girdimus svarstymus, apie mūsų ateistų pagyrimą? — klausia Marytė.
— Jie nesupranta, ką daro. Smerkdami tuos, kurie "kišasi” į politiką, jie patys "daro” tą politiką — sugyvena su valstybe iš savo užsienietiškų pozicijų. Juk sovietinis ateizmas yra politinis ateizmas. Jis reiškiasi ne taip, kaip kitose socialistinėse valstybėse. Sovietinis valstybinis ateizmas nepakenčia tikinčiųjų ir juos persekioja. Net mūsų visuomenėje atsiranda vienas kitas, kuris ima įrodinėti, kad klastingas prievartinis ateizmo platinimas esąs privačių ateistų rankose. Jis nėra būtinas ir esminis sovietinės valstybės požymis. Šiandien tokie mūsų "tolerantiški” tautiečiai (dvasininkai, profesoriai), duodami pokalbius Vakarų žurnalistams, padeda sovietams rodyti užsieniui, kad pas juos "tikintieji turi lygias teises su ateistais; valstybė juos gerbia, pripažįsta jų nuopelnus, tik kantriai auklėja (siekdama padėti atsikratyti senų prietarų, atgyvenų). Pas mus viskas gerai, kam čia tas triukšmas dėl teisių” (plg. 215-217 psl.). Ar tai ne pati begėdiškiausia klasta, nežmoniškiausia demagogija? Juk taip siekiama sukompromituoti visus disidentus, kovotojus už tikinčiųjų teises ir laisvę, pogrindinę spaudą. Atseit, ji meluoja, tendencinga. Daug kas mano ir trokšta, kad protingesnieji komunistai, pamatę, kad praktikoje išėjo ne toks komunizmas, kokį skelbia teorija, susiorganizuos ir viską pataisys. Taisė ir iki šiol tebetaiso... Ar kas iš to išėjo? Ar pasikeis tas kertinis sovietinis akmuo — demagogija? Juk jo negali pajudinti ne tik mūsų protingesnieji komunistai, bet ir pasaulio genialieji protai. Bendrai paėmus, ką mes galime padaryti, jei viso pasaulio politiniai veikėjai mato tą demagogiją ir vis tiek gelbsti mūsų socializmą, lopo mūsų seniai susikompromitavusią ekonomiką. Antra vertus, jiems atrodo, kad žūt būt reikia išlaikyti taiką. Taip ir neišlaisvino mūsų ir leidžia sovietams užimti vis naujus kraštus. Ir mūsų pačių tarpe pernelyg daug tokių, kuriems ta demagogija jau patiko. Juk nereikia dirbti, gali pralobti iš savo kvailumo ar išdavystės. Lobis visur yra lobis.
Dėl to lobio ir sekasi sovietų demagogijai tarptautinėje srityje — patraukti biznierius ir suvedžioti darbininkus. Sovietų Sąjunga yra didžiulė rinka: bus daug pelno biznieriams iš importuojamų gaminių ir daug darbo darbininkams. Užtat biznierių grupės ir darbininkų unijos spaudžia savo kraštų vyriausybes palaikyti ir plėsti prekybą su Sovietų Sąjunga ir jos satelitinėmis valstybėmis.
Panašią demagogiją kitoje srityje jau pusšimtį metų Vakaruose su dideliu pasisekimu varo sekuliarinis humanizmas ir jam artimos ideologinės grupės bei sąjūdžiai. Jie iškreipia žmonių didžiai vertinamas sveiko humanizmo ir nuosaikaus sekuliarizmo idėjas, t.y. kad religiniai dalykai yra skirtingi nuo sekuliarinių, kad pasauliniai dalykai turi autonomiją nuo bažnytinių, kad valstybė atskirta nuo Bažnyčios (plg. garsųjį First Amendment of Constitution').
Viena. Parlamento rūmai ir Atėnės statula. I. Kairytės nuotr.
Tačiau 400 krikščionių profesionalų, susirinkusių 1981 m. balandžio 23-26 d. į konferenciją Notre Dame universitete (South Bend, IN), sutartinai pareiškė, kad sekuliarinis humanizmas išstato į nuolatinį pavojų teisę ir tikėjimą, nepripažindamas Dievo. Pagal specialistus, sekuliarinis humanizmas dabar reiškia situaciją, kurioje kultūra užvaldyta materializmo, natūralizmo ir evoliucionizmo. Tai sekuliarinė kultūra ir visuomenė. Sekuliaristai didžia dalimi ją kontroliuoja per organizacijas, pvz., American Humanist Organization, American Civil Liberties Association, National Organization for
Women ir kt. Jie savo įtaką ir galią vykdo per viešąsias mokyklas, valdžią, vyriausybę, televiziją, radiją, spaudą, darbininkų unijas ir įvairias fundacijas.
Nors ir ne tokiu plačiu mastu, demagogiją naudoja ir perdėtos tolerancijos, pluralizmo bei feminizmo skelbėjai. Pasinaudodami žmonių religiniais jausmais bei troškimais, demagogija naudojasi ir daugybė protestantų sektų, Rytų Religijos bei filosofijos grupės, pvz., Unification Church (su dr. Sun Myung Moon, dabar išvarytu iš JAV), Guru Maharashi (transcendentinėmis meditacijomis), New Ages, Satans Worshipers ir kt.
Ir kaip eiliniam žmogui atsilaikyti prieš šią visokeriopą idėjinę demagogiją? Juk ją sąmoningai ar nesąmoningai varo mylimi mokytojai, aukštinami profesoriai, žymūs žmonės, aukšti pareigūnai, rodos, geri, patikimi žmonės, draugai.
Galima nurodyti keletą būdų, kaip atsispirti tiems demagogų viliojimams. Pirmiausia reikia būti šaltam, t.y. objektyviai galvoti, šaltai protauti, nes visi demagogai kreipiasi į žmogaus "karštus” jausmus, polinkius, instinktus, į žmogaus širdyje anksčiau susidarytus nepalankius nusistatymus (prejudice), kompleksus.
Visai netikėti tam, kas ateina iš sovietų, komunistų, daugiau ar mažiau maskuotų prokomunistinių sąjūdžių bei draugijų su šūkiais "už taiką”, už demokratijos įgyvendinimą karinės autokratinės diktatūros šalyse, už išlaisvinimą Centrinės Amerikos ir Afrikos tautų. Juk daugybė taip apgautų demokratų krikščionių savo piniginėmis aukomis padeda įsigalėti komunizmui, pvz., Nikaragvoje.
Reikia būti įsitikinusiam, kad didžioji demokratinių Vakarų visuomenės dalis stoja už darbininkų ir neturtingųjų išlaisvinimą. Jie patys šelpia ir jų valstybės remia neturtinguosius atsilikusių kraštų žmones daug kartų daugiau negu Sovietų Sąjunga ir kiti komunistiniai kraštai.
Tikrą socialinę doktriną skelbia (nors kartais šiek tiek pavėluotai) Katalikų Bažnyčia, žymieji krikščionys, intelektualai, visuomenės veikėjai. Tad reikia laikytis jų skelbiamos ortodoksinės tiesos, jų rodomo kelio ir, anot patarlės, "nemesti kelio dėl takelio”.
III. NURODOMAS GERIAUSIAS KELIAS
— Jeigu mokytoja Birutė nebūtų man tiesiai pasakiusi: "Tu išdavikas!”, kažin ar būčiau supratęs, kad aš išdavikas, — kalbėjo kun. Petras, toliau tęsdamas savo pokalbį.
— Netikiu, kad jūs tikras išdavikas, — tvirtino studentė Marytė. — Juk jūs visą laiką tikėjote. Negi klystu?
— Deja, kas gi iš mano tikėjimo, jei nebuvo meilės... Gal ir per dažnai mes kalbame apie išdavystę. Bet ką daryti, jei kiekvieno inteligento, ypač kunigo gyvenimas negali su ja prasilenkti: arba pats sąmoningai ar nesąmoningai išduoda, arba kiti jį išduoda. Tu, Maryte, jauna, todėl turi pažinti abi sovietinio gyvenimo ir sovietinio žmogaus puses.
Ir kun. Petras pasakoja jai apie tris svarbiausias savo padarytąsias išdavystes. Ypač jam skaudus išdavimas Stasio, kuris prašė jam padėti parašyti dokumentinį rašinį "Kronikai”.
— O gal jūs tik pabijojote ir iš atsargumo nepadėjote, o paskui iš baimės per kitus įskundėte jį Saugumui, dėl ko jis gavo 8 metus kalėjimo?
— Tu teisingai man vėl priminei baimę. Paprastai visi egoistai yra bailiai, ir visi bailiai — egoistai. Galvoti, kad aš išdavikas, privertė komunistė Birutė. Tačiau mintys, kurios mane pakeitė iš esmės, buvo mintys apie artimo meilę. Palengva supratau, kad išdaviau, jog nemylėjau žmonių. Jei būčiau mylėjęs, būčiau suradęs būdą ir Stasiui padėti, ir apsaugoti jį nuo patekimo į Saugumo nagus. Šia tema paruošiau visą ciklą pamokslų.
— Jei paprašyčiau bent trumpai prisiminti išvadas, ar galėtute?
— Žinoma. Tos išvados daugumui žinomos. Bet jos tik dabar pasidarė man gyvos. Ir anksčiau dažnokai pasakydavau "Dievas yra meilė”, tačiau nejaučiau to širdimi. Žmogus tiek vertas, kiek jis Dievo paveikslas, kiek jis panašus į Dievą, pačią Meilę, kiek jis nori ir gyvena Meilėje. Pats Jėzus Kristus tobulai mylėjo ir Dievą Tėvą, ir žmones. Jis du svarbiausius Dievo įsakymus sujungė į vieną didžiausią įsakymą: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”. Jų negalima išskirti, o aš išskyriau. Jeigu man reikėtų nupiešti paveikslą apie savo praeitį, tai skaudama širdimi jį turėčiau piešti tokį: sutana apsivilkęs, klupau prieš Kristų. Jo širdies meilės spinduliai atsimuša į mano abejingą veidą. Aš viena ranka apkabinęs Nukryžiuotojo kojas, o kita ranka taikau smailų peilį į širdį brolio, kurio akyse baisiausias siaubas, didžiausia nuostaba... Tik dabar supratau apaštalo šv. Jono žodžius: "Jei kas sakytų: 'Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų,— tasai melagis!” (Jn4,2o). Taigi ir mes, kol nemylime žmonių, nemylime ir Dievo; jeigu nemylime Dievo, meilė žmogui negali būti tobula. Siekiant gėrio, tobulumo, ši harmonija būtina. Kas nemyli Dievo, nors ir skelbiasi mylį žmogų, galų gale skleidžia blogį. Jie, patekę į sunkias, sudėtingas situacijas, neišlaikė, išdavė žmones, draugus, pažįstamus. Ir priešingai, istorijoje nėra nė vieno atvejo, kad žmogus, didvyriškai mylėjęs žmones, Tėvynę ir Dievą, neišlaikytų ir išduotų, nors ir pragariškas kančias žemėje reikėtų iškentėti. Taigi tik didelė, tobula meilė, meilė Dievui ir artimui, daro stebuklus. Juk Išganytojas pareiškė: "Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje. . . Jei pasiliksite manyje, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta” (Jn 15,7).
— Bet kaip išmokti taip mylėti artimą— daryti stebuklus?
— Kas giliai tiki, Jį myli, tą pats Dievas išmokys mylėti ir artimą, jam taip brangius vaikus. Ir atvirkščiai — kas nesavanaudiškai myli artimą, nesunkiai atranda ir Dievą ir Jį vis labiau pamilsta. . . O mylėti artimą reikia taip, kaip save patį. Šie žodžiai viską pasako.
— Kaip tai viską pasako? Prašau padėti man juos suprasti.
— Mielai. Psichologai apskaičiavo, kad vidutiniškai kiekvieno mūsų 95% minčių, tikslų, norų, svajonių sukasi apie save. Tai reiškia, jei visus 95% savojo "aš” atiduosim artimui, mes jį mylėsim, kaip save patį. Tada, kalbėdami su artimu, pamiršime visus savo reikalus, nes visos mūsų mintys, gabumai, galimybės priklausys jau ne vien mums patiems, bet kitam. Tada nuolat rūpės, kaip padėti broliui ir .t.t
— Kaip gerai, kad atėjau. Tiek išmokau. Ačiū jums! Bet ką daryti, kad žmonės taip mylėtų?
— Nežinau, Maryte, tikrai nežinau. O jei visi kunigai taip mylėtų! Po kelių dešimtmečių visa Lietuva taip mylėtų. Nors ir dabar stengiamės kasdien mylėti tobuliau. .. Aš matau daugybę sielų, kurios tuoj atiduotų gyvybę, kad tik tauta surastų Dievą, atgimtų, būtų vieninga. Deja, jos, kaip ir aš, neišmanome, ką daryti. Bet ne tai svarbiausia. Kristus žino mūsų norus, mato mūsų meilę! Ir musų kelias neliks neapšviestas (plg. 175_195 psl.).
— Jeigu jums reikėtų konkrečiai pasakyti, ką nurodytute mums Tėvynėje daryti?
— Maryte, juk tu pati žinai: mes esame tik žaisliukas tarptautinėje arenoje. Todėl turime būti ypatingai stiprūs, vieningi, pasiruošę sutikti netikėčiausią įvykį... Tam pirmiausia reikia surasti kelią į kiekvieno tautiečio širdį, ir į komunisto, kad jos visos suliepsnotų Kristaus parodytosios artimo meilės ir lietuviškos kultūros ugnimi. Tada tauta lengvai pakels net šimtmečių okupaciją ir sugebės surasti teisingą sprendimą painioje tarptautinių įvykių raidoje (202-203 psl.).
Ko pavergtos Lietuvos studentė Marytė klausinėjo kun. Petrą ir kokį kelią jis jai nurodė, didžiausia dalimi tinka ir mums, išeiviams, pabėgėliams lietuviams, čia, Amerikoje, Europoje ir kitur. Čia nėra taip, kaip ten: arba pats išduosi, arba kitas tave išduos, t.y. arba pats pasidarysi amerikiečiu materialistu, arba kiti tave padarys amerikiečiu, "tolerantu” visoms religijoms. Su tvirta valia čia ne per sunkiausiai galima būti geru kataliku lietuviu ir amerikiečiu. Ir čia kiti dėl savimylos, tikėdamiesi greičiau uždirbti (pvz., dirbdami ir sekmadieniais), pritildydami savo sąžinės balsą, išduoda savo katalikiškąjį tikėjimą. Išduoda ir lietuvybę iš baimės, kad nesugadintų karjeros.
Ten ir čia išsilaikyti lietuviu kataliku tikriausias kelias yra didelė krikščioniškoji meilė. Ta pačia Dievo dovanota krikščioniška meile mylime juk ir Dievą, ir visus jam brangius vaikus, ir save; mylime savo Išganytoją ir visus jo atpirktuosius, jo ir mūsų brolius bei seseris, ypač savo tautiečius. Taigi reikia per gyvenimą eiti krikščioniškosios meilės ir vienybės keliu. Vienybės stoka atbaido mūsų jaunąsias kartas nuo lietuviškojo visuomeninio gyvenimo.
Suprantama, kad gyva, veikli krikščioniškoji meilė pareikalauja pastangų, dažno atsisakymo savo malonumų, laiko, kartais net savo gyvybės išstatymo pavojun. Bet verta. Tokia meilė patenkina Dievo, artimo ir mūsų pačių širdį. Kitiems nešdami laimę, ir patys tampame laimingi.
Baigsime šį rašinį Marytės su kunigu Petru pokalbio pabaiga. Studentė Marytė kun. Petrui sako:
— Būtų labai svarbu visų kunigų ir inteligentų, kuriems rūpi Tėvynės ir Bažnyčios ateitis, dėmesį nukreipti į du neatidėliotinus dalykus, būtent į Lietuvos studentų smunkančią dorovę ir visų tikinčiųjų ar bent daugumos aprūpinimą katalikiškąja spauda. Tai nelengva, bet galima.
Ir ji nurodo keletą praktiškų būdų, pvz., asmenišką kunigo, tėvų, gerų katalikų inteligentų bendravimą su studentais. Kunigas atsiliepia:
— Ką gi, ačiū! Pradėkime nuo savęs. Iki vasaros padėkite man pasidaryti mano parapijos studentų sąrašą. Jei tu ir tavo draugai ką žinote, pridėkite trumpas charakteristikas. Pažiūrėsime, ką galima padaryti.
— Puiku! Sąrašas bus.
— Dar vienas prašymas. Turiu šiek tiek santaupų. Jas visas skiriu katalikiškai spaudai. Todėl prašau tavęs, kiek tik pajėgsi, pirk padaugintas knygas, visus pogrindžio leidinius ir dalink studentams. Taip pat sušelpki visus, kurie reikalingi pagalbos.
— Ačiū! Su didžiausiu malonumu platinsiu jūsų sąskaita. Daug studentų tikrai neturtingų. Jeigu per daug įsismaginsiu, prašau įspėti.
Sugrįžęs vargonininkas džiaugėsi Maryte. savo buvusia choriste. O klebonas išėjo laikyti pirmųjų gegužinių pamaldų. Po jų grįžo į kleboniją. Jis pasakoja: "Tą patį vakarą sėdau prie rašomojo stalo. Marytė mintyse vėl atsistojo šalia manęs. Širdį užliejo pasididžiavimo ir džiaugsmo jausmai: štai koks mūsų lietuviškas jaunimas!” (208-212, 219 psl.).
Ir čia, išeivijoje, yra tokio lietuviško jaunimo. Tik ar yra pakankamai vyresnio amžiaus tautiečių, kurie pasinaudotų jaunimo iniciatyva ir dosniai remtų jų užmojus būti lietuviais ir padėti kitiems išsilaikyti tikrais lietuviais katalikais?