(Konkurso moksleivių grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)
Tomas Šipelis
Tikriausia suprasite, kad rašysiu apie savo mylimą tėvelį. Ne viską, apie ką rašysiu, teko man pačiam išgyventi. Tai mano senelių pasakojimai ir krikšto mamos prisiminimai.
Gimė jis sunkiais 1947 metais. Pakrikštijo jį labai gražiu vardu - Vitas. Tai buvo žiaurus metas, ir mažas Vitukas buvo labai neramus, kėlė daug rūpesčių savo tėveliams, kurie ilgai nežinojo, ar išvys savo vienintelį sūnų užaugusį. Bet Vitukas augo, prižiūrimas labai geros močiutės ir dviejų sesučių. Buvo labai paklusnus, paūgėjęs patarnaudavo šv. Mišioms, mokėsi neblogai ir visada suspėdavo padėti tėveliams. Baigęs vidurinę mokyklą, buvo pašauktas į tą baisią tarybinę armiją. Ištvėrė, nepalūžo. Grįžęs baigė Žemės ūkio mokyklą - įsigijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Dirbo gimtajame ūkyje, buvo visų gerbiamas ir mylimas, visiems, kam tik buvo reikalinga pagalba, padėdavo, patardavo. Buvo labai geras savo tėveliams. Juos gerbė ir mylėjo.
Paskui sutiko gražią kaimo mergaitę vardu Genutė. Pamilo vienas kitą. Susituokė. Po dvejų metų (1978 m.) gimiau aš. Tada prasidėjo dar didesnis mano tėvelio išbandymas. Sunkiai, bet labai laukiamas, aš atėjau į šį pasaulį. Po mėnesio mamytė susirgo, atsigulė į ligoninę. Aš pasilikau ant švelnių tėvelio rankų. Jis ir valgį man gamino, ir skalbė, ir migdė, ir savo darbo neapleido, ir mamytę ligoninėje aplankydavo kiekvieną dieną už 40 kilometrų. Žinoma, padėdavo ir seneliai. Mamytė pasveiko, sugrįžo į namus. Oi, kaip buvo gera mums visiems kartu!
Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Buvome visi sveiki ir aš augau greitai, visi kartu visur. Svarbiausia, neužmiršome Dievulio ir Bažnyčios. Mano tėvelis ir anais sunkiais stagnacijos metais nebijojo tiesos į akis pasakyti, nesislapstė eidamas į bažnyčią. Ir nuo to niekada nenukentėjo.
Kai man suėjo 7 metai, pradėjau lankyti mokyklą. Tai buvo, toks metas, kai draudė lankyti bažnyčią. Aš buvau išmokytas tėvelių nemeluoti, sakyti tiesą, nors ji ir karti būtų. Ir, kada mokytoja paprašė pakelti ranką, kas eina į bažnyčią, aš vienintelis pakėliau ranką. Gal tada būtų buvę geriau nekelti rankos -pameluoti. Bet dabar galvoju, kad pasielgiau teisingai.
Kada man suėjo 8 metai, tėveliai man padovanojo broliuką Beną. Jo atėjimas į šį pasaulį buvo dar sunkesnis. Tai dar vienas tėvelio išbandymas. Ir vėl mamytę prikaustė prie lovos visą mėnesį. Dabar aš kartu su tėveliu lankėme kasdieną mamytę su broliuku, kuriuos pamatydavome tik per langą. Bet tėvelis ir čia nepalūžo, dirbo, meldėsi ir suspėdavo visiems padėti.
Po mėnesio parsivežėme mamytę ir broliuką į namus. Kaip mums buvo gera visiems! Aš lankiau mokyklą, mamytė augino Benuką, tėvelis dirbo ir suspėdavo padėti visur mamytei. Tik dėka tėvelio didelio tikėjimo, kantrybės ir didelės meilės mes visi esame sveiki, kartu, o Benukui jau ir penkeri metai. Dėkui Dievuliui, kad aš turiu tokį tėvelį, kuriuo galiu didžiuotis, kuris neleidžia pamiršti gerojo Dievulio, pagarbos, meilės visiems aplinkui gyvenantiems žmonėms ir gyvuliukams bei paukščiukams.
O kaip džiaugėsi atgimusia Lietuva. Žinoma, džiaugiamės mes visi. Ir tėveliui nereikia atgailauti - jis visą laiką neslėpė savo įsitikinimų, kurie buvo teisingi.
Šiuo metu mano tėvelis tapo ūkininku. Paėmė 50 ha žemės. Dirba vienas. Aš didžiausias padėjėjas, juk aš jau didelis - man 13 metų, moku vairuoti visą techniką. Tėvelis daug dirba, kartais ir naktį reikia padirbėti. O sekmadienis - sekmadienis tai šventa diena visiems.
Mano tėvelis niekada neskirsto darbų.
Dirba tai, kas tuo metu būtina dirbti ir visus darbus moka.
Žinoma, moka ir aštresnį žodį pasakyti, jei tai būtina.
Juk aš dar vaikas. O kartu su Benu kartais ir išdaigų pridarom, kurios nelabai patinka mūsų tėveliui. Tada pabara, pamoko. O aš nepykstu. Juk žinau, jei tėvelis sako, tai šventa tiesa man. Ir taip niekada nesipykstam. Man labai labai gera su tėveliu, mamyte ir broliuku.
Tai štai, koks mano tėvelis.
Aš juo didžiuojuos ir noriu, kad ir kiti vaikučiai turėtų tokį gerą ir mielą tėvelį.
Mielas Tėveli, sėkmės Tau ir Dievo palaimos!