KUN. JONAS LAURIŪNAS, SJ

     Dabar Lietuvoje pradėjus misionieriauti menonitų sektai, tiek ten, tiek čia, išeivijoje, kyla ginčų šiuo klausimu. Kai kurie, nesuvokdami, kas yra sekta, mano, kad tai yra blogas, pažeminantis žodis, todėl smerkia tuos, kurie šį žodį vartoja. Kaip tik šiuo klausimu yra rašęs kun. J. Lauriūnas, SJ, žurnale “Caritas” (1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje). Tą jo straipsnį čia persispausdiname.

Red.

     Žodis “sekta” yra kilęs iš lotynų kalbos (sequi — sekti) ir reiškia grupę žmonių, sekančių paskui ką nors — paskui vadą. Šis žodis taikomas grupei, kuri atsiskyrė nuo pagrindinės religinės bendruomenės ar oficialaus mokymo. Sektų turi visos religijos. Kristaus laikais žydų tautoje buvo sektų —    sadukiejai, esenai. Jų turi islamas, budizmas. Ypač daug yra protestantiškų sektų —    ten jos skaičiuojamos ne dešimtimis, bet šimtais ar tūkstančiais. Jų pažiūros labai įvairios. Labai gausu jų Amerikoje. Jos dažniausiai turi krikščionišką pagrindą, prie kurio pridedama kai kurių Rytų filosofijų ar religijų elementų (indų, japonų). Afrikoje ir Lotynų Amerikoje formuojasi krikščionybės ir animizmo sinkretinės formos.


Kernavė — pirmoji Lietuvos sostinė J. Polio nuotr.

     Kas būdinga sektoms? Jos atmeta kai kuriuos pagrindinio mokymo elementus (dogmas), savaip, subjektyviai supranta kai kuriuos tikėjimo mokslo punktus, skelbia “naują” mokslą, protestuoja prieš “senąjį” mokslą. Sektos nevertina daugelio amžių krikščionių tikėjimo nei visuotinio Bažnyčios skelbimo. Jų versmė — lyderio valia arba savanoriškas bendraminčių susibūrimas, besiremiantis vienašališku kai kurių Šv. Rašto vietų aiškinimu.

     Iš kur sektos? Dažnai žmonės, menkai išmanantys tikėjimo dalykus, pasimeta, nuklysta į visokias miglas ir lengvai pasiduoda nepagrįstiems sprendimams. Norėdami įspėti pasaulio paslaptis, praskleisti ateities uždangą, griebiasi visokių fantastiškų aiškinimų. Kiti, stokodami valingumo, susigalvoja religiją be atgailos, be gailesčio, be maldos. Siekdami nepriklausomumo, atsisako religinio autoriteto, dogmų, Bažnyčios įsakymų. Jausmingos prigimties žmonės, ypač jauni, visą dėmesį nukreipia į emocinį pamaldumą, užmiršdami asketizmą, sakramentus, veikliąją artimo meilę.

     Negalima neigti, kad į sektas įsitraukia ir labai rimtų žmonių, kurie tikisi čia rasti tai, ko pasigenda oficialioje Bažnyčioje, ypač kai juos atstumia “šiaudiniai” katalikai arba fanatiško, iškreipto, siauro pamaldumo asmenys. Sektantai turi daug kilnių užmojų, daug geros valios, bet vis dėlto šios bendruomenės — tai šakelės, atskilusios nuo kamieno. Jos gali pražydėti, bet ar subrandins vaisius? Sektose, šalia klaidingų elementų, yra nemaža sveikų krikščioniškų pradų, daug gražaus religinio nusiteikimo, susiformavusio šalia autentiškos Bažnyčios, bet daugelį jų slegia melancholija. Tai pastebėjo anglų rašytojas Čestertonas (1874 - 1936), pats buvęs mažos religinės grupės narys ir vėliau tapęs kataliku. Jį skaudino, kad tos “kvailos tiesos” (taip jis vadino erezijas) izoliuojasi, skaidosi, nyksta. Nemažai sektantų, patyrę savojo tikėjimo ribotumą, ieško pilnosios Bažnyčios — grįžta prie senosios versmės, prie sakramentų. Kai kas iš jų savo išgyvenimus bei klaidžiojimus viešai paskelbia visuomenei, pvz., W. Orchard, parašęs knygą “Iš tikėjimo į tikėjimą” (From Faith to Faith) ir tapęs kunigu. Sektų tikėjimą jis prilygina sudaužyto veidrodžio šukėms, o katalikybę — sveikam veidrodžiui.

     Su sektantizmu krikščionybė susidūrė, vos tik žengusi pirmuosius savo žingsnius. Jau tada buvo žmonių, kurie vadovavosi subjektyvizmu ir atsirinkdavo iš Kristaus ir apaštalų mokymo kai kuriuos punktus, o kitus atmesdavo. Prieš tokį elgesį apaštalai energingai kėlė balsą. Paulius rašo: “Nors ir angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę — tebūnie prakeiktas (Gal 1, 8; J. Skvirecko vertime: “tebūnie atskirtas”). Tas pats Paulius prašo savo bendradarbių, kad sudraustų tuos, kurie moko “klaidingų mokslų (1 Tim 1, 3); apgailestauja, kad atsiranda žmonių, kurie “savo ausis atveria pasakoms (2 Tim 4, 4). Panašiai ir Petras kalba apie “išgalvotas pasakas” (2 Pt 1, 16). Jonas skundžiasi, kad “pasklido daug suvedžiotojų... Toks žmogus yra apgavikas ir antikristas”, t.y. Kristaus priešininkas (plg. 2 Jn 7-11).

     Kai kas guodžiasi tuo, kad sektų mokyme yra daug bendra su mumis — su mūsų tikėjimu, tad gal nieko blogo stoti į jas. Bet tikėjimas, kokį mums pateikė Kristus, kaip jį teikė apaštalai, kaip jis atsispindi Šv. Rašte, kaip jį suprato pirmųjų ir vėlesnių amžių šviesios krikščionių galvos (Tradicija) ir kaip jis yra Bažnyčios skelbiamas, nėra toks dalykas, kurį būtų galima dalyti, skaidyti. Tai yra visuma, kurios nedera trupinti. Paulius ir rašo buvusiam savo mokiniui vyskupui Timotiejui: “Sergėk tau patikėtą turtą” (1 Tim 6, 20 ). Tai reiškia: skelbk visa, ką esi iš mūsų sužinojęs. Negalima iš tikėjimo rūmo savavališkai išimti akmenis, nepakenkus visam pastatui. Tikėjimo tiesos yra taip glaudžiai tarp savęs susijusios, kad neįmanoma vieną ar kitą tiesą išmesti ar paneigti, neatmetus kitų. Kas atmeta vieną ar kitą tiesą, atmeta amžinąją Tiesą ir dieviškąjį Autoritetą. Katalikui nedera jungtis prie tokios bendruomenės, kuri nevertina viso Kristaus Bažnyčios lobyno; sektos paprastai teturi vien tiktai Krikštą, bet neturi nei šv.Mišių, nei tikros Komunijos, nei Susitaikinimo — Atgailos, nei kitų sakramentų.

     Sektos, ko gero, tradicinėms protestantiškosioms Bažnyčioms yra pavojingesnės negu Katalikų Bažnyčiai, nes remiasi tuo pačiu pagrindu kaip ir jos — individualiu Biblijos aiškinimu. Kai nepripažįstama privalomo aiškinančiojo Bažnyčios autoriteto, atsiranda nesuskaitomi aiškintojai ir jų grupės.

    Daugelis nueina į sektas, reikiamai nepažinę katalikybės, lengvabūdiškai susižavėję vienu ar kitu išoriniu aspektu, daugiausia vadovaudamiesi nuotaikomis ir jausmais (pvz., įspūdingas giedojimas, draugiška šilta bendrija). Tokie maldingi susiėjimai yra gražus laiko praleidimas, bet ar šis kelias — tokia euforija — yra pats tikriausias ir tiesiausias, norint susitikti su Dievu?

    Sektantai savo tikėjimą ramsto Šventuoju Raštu, bet dažniausiai jie ima šios dieviškosios Knygos frazes be konteksto, savavališkai jas supranta ir aiškina, atsieda-mi nuo bendro Biblijos turinio. Tai vadinamas fundamentalistinis aiškinimas, — katalikai jo nepripažįsta. Norint teisingai suprasti vieną ar kitą Šv. Rašto vietą, reikia ją palyginti su kitomis vietomis, reikia žinoti, kaip tą vietą įvairiais laikais suprato Bažnyčios visuma (Tradicija), ką apie tai sako šių dienų Biblijos specialistai, pasitelkę paskutinius mokslo duomenis (biblinę lingvistiką, archeologiją, hermeneutiką). Priešingu atveju šitoks tikėjimas yra žmogiškos vaizduotės kūrinys, patenkinantis ambiciją, bet ar tai autentiška Kristaus religija?

    Daugelis sektų nusiteikusios prieš “dogmas”, kurių mes, katalikai, laikomės, ir jų nepripažįsta. Dogmos nėra šiaip nuomonė, pažiūros, laiko balsas, vaizduotės kūrinys, jausmų debesėliai; tai amžinos tiesos, Dievo apreikštos ir Bažnyčios paskelbtos tikėti. Dogmų turinys kyla ne iš žmogiško mąstymo, jis — Dievo pateiktas. Joks bažnytinis susirinkimas, joks popiežius negali “išrasti” ar “sukurti” dogmų: Bažnyčia jas yra gavusi. Kiekviena dogma — tai Dievo žodis žmonėms. Jas keisti ar “sumoderninti” Bažnyčia negali: ji yra klusni Kristui.

    Dogmos — tai mūsų tikėjimo skeletas, karkasas; be jų mūsų tikėjimas subliūkštų, krikščionybė taptų vien jausmų religija, nuomonių debesėliai. Atmetant dogmas, atmetamos viena po kitos svarbios tikėjimo tiesos, kol galų gale jų visai nebelieka, lieka tik krikščioniškas vardas, kaip tai matyti kai kuriose sektose. Kas skelbia krikščionybę be dogmų, tas užmiršta, jog mums neduota pasirinkti: Apreiškimą turime priimti tokį ir visą, kokį gavome. Atsisakant dogmų, vietoj amžinosios Tiesos — Dievo apreikšto tikėjimo — pastatoma siaura žmogiška nuomonė.

    Šnekama, kad dogmos varžo žmogų, kad tai nesuderinama su laisvo žmogaus orumu. Ar žemina inžinieriaus, statančio tiltą, orumą, jei jis vadovaujasi matematikos ir fizikos dėsniais? Ar automobilio vairuotoją varžo kelio ženklai, eismo taisyklės?

    Ar kompozitorių varžo harmonijos dėsniai? Ar yra vergiška mįslingose gyvenimo ir amžinybės problemose vadovautis tvirtais Dievo nurodymais?

    Šnekama: kam reikia tų dogmų — gyvenk praktiškąja krikščionybe, ir bus tvarka. Bet tik tikėjimas Dievo Apreiškimu veda mus į tikrąją veiklos krikščionybę. Juo stipresnis tikėjimas, tuo veiklesnis krikščioniškas gyvenimas. Kaip be dogmų neįmanoma pastatyti tvirto tikėjimo pastato, taip lygiai be dogmų sunku tikėtis aukštos dorovės. Šių dienų pašlijusi visuomenės moralė yra aiškus ženklas, kur nueinama praktiškame gyvenime, kai žmogus neturi tvirtų dogmų. Heinrichas Heinė, apžiūrinėdamas nuostabiai gražią Antverpeno katedrą, susižavėjęs sušuko: “Anais laikais žmonės turėjo dogmas, o mes turime tik nuomones! Su nuomonėmis nepastatysi katedros”. Lygiai taip su nuomonėmis nesukuriama aukšta dvasios kultūra ir dorovė.

    Šnekama, kad Katalikų Bažnyčioje žmogus yra baimės slegiamas. Tai gali tikti tik kai kuriems individams, mažai įsigyvenusiems į Evangeliją, kuri yra “Linksmoji naujiena”, kaip sako šis graikų kalbos žodis. Taip nemanė Kristaus mokiniai, kurie rašė: “Dievas yra meilė... Nebėra meilėje baimės, nes tobula meilė išveja baimę... Kas bijo, tas dar netobulai myli” (1 Jn 4, 16 - 18). “Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4).

    “Negesinkite dvasios! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!” (1 Tęs 5, 19, 21)— įspėja Paulius savo laiko krikščionis. Tai aktualu ir mums, kad kokios abejotinos nuomonės ar savo įsivaizdavimo nepalaikytume Dievo balsu. Nes yra reali pagunda aikštingą jaunystės balsą, impulsyvias emocijas ar valdingumo geismą sutapatinti su Šventosios Dvasios balsu.

*Animizams — pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai.

*Sinkretizmas — įvairių pažiūrų junginys.