RITA VINCIŪNIENĖ
ŽMOGUS BE DIEVO. 544 psl.. Profesorius Juozas Girnius. 1964 metai. Čikaga... Kokia sunki knyga! Perskaičiau, išsinagrinėjau — ar pajutau tai? O taip! Nes sunki ir mano trisdešimties metų patirtis. Gyvenimo be Dievo patirtis. Kokia chimera yra žmogus? — klausiu save Paskalio žodžiais. Koks monstras, koks chaosas, koks prieštaravimų jaukinys? Visų daiktų teisėjas? Kvailas sliekas? Netikrybės, klaidos kloaka? Visatos atmata?.. Kokie skambūs pasmerkimo žodžiai! Teisiu save, tas savęs pasmerkimas rūstus ir žiaurus, pilnas gal netgi keiksmažodžių, kuriuos surandu toje sunkioje knygoje ŽMOGUS BE DIEVO. Štai Froidas (Sigmund Freud): Žmogus — laukinė bestija, kuriai svetima gailėtis net savo pačios rūšies individų. Štai Ničė (Nietzsche): Ne tik Dievo nėra, bet ir neturi jo būti!.. Jei būtų dievai, kaip pakęsčiau nebūdamas dievu? Taigi jokių dievų nėra... Dievas mirė! dabar norime, kad antžmogis gyventų... O kitur tas pats autorius, Jėzų Kristų pavadinęs idiotu, pripažįsta: buvo tik vienas krikščionis, ir tas numirė ant kryžiaus.
Baisūs, rūstūs žodžiai, kaip jie ir gimė Dievo tvarinio — žmogaus prote? Bet tada juk manęs jie neišmušdavo iš pusiausvyros. O dabar? Atgaila, pasimetimas, kančia. Kol vienąkart imu ir suvokiu esanti, kaip ir kiekvienas žmogiškas sutvėrimas, tik “niekas begalybės akivaizdoje, viskas nebūties akivaizdoje, vidurys tarp nieko ir visko” (Paskalis). Be to, ramina gausybė knygos autoriaus komentarų, paneigiančių tą žodžio niekybę: Būtis yra gėris, tačiau verčiau nebūti, negu savo kalte prarasti save amžinybei... Savuoju prasmės ieškojimu žmogus liudija Dievą, tikėdamas, abejodamas ir — neigdamas...
Žvejų dukros laukia grįžtančių artimųjų (skulptūra) R. Varankienės nuotr.
Nerasti Dievo žmogui reiškia prarasti nemirtingumo viltį, nes be Dievo ši viltis tėra iliuzija...
Ir taip toliau, ir panašiai. Argumentus puola kontrargumentai ir atvirkščiai. Tačiau mano mąstyme visa tai pamažu daro tvarką, artina šviesą, švarina jausmą. Aiškėja, giedrėja, sklaidosi tamsos pragarmė.
Sunki ta knyga — ŽMOGUS BE DIEVO.
Ak, daugiau tokių knygų!
***
Tyla. Visada mėgau ją. Kai lieki vienumoje — tuščiame kambary, ramiai ošiančiame pušyne, po vėsiais Katedros skliautais. Ar kapų kalnelyje užkopusi aplankyti Motinos kauburėlio. Tokią tylą mėgau visada. Ją supratau, jos laukdavau, joje pailsėdavau. Joje melsdavausi. Mokėjau tylėti ir didelėje žmonių minioje, kur manęs niekas nepažįsta ir aš — nieko. Tik įdomu stebėti žmonių veidus, juos tyrinėti, skaityti, aiškintis ir daryti tylias savo išvadas. Bet tylėti pažįstamų žmonių būrelyje dar nemokėjau. Ir štai. Rugpjūčio 2-oji. Asyžiaus Šventojo išreikalautų Porciunkulės atlaidų diena. Pažaislio vienuolynas. Grupelė jaunų žmonių. Keletas vyresnių. Dvasios Vadovas. Rekolekcijos. Tyla leidžia prabilti Dievui į sielą, — kartojama jau ne pirmąkart girdima tiesa. Jokių diskusijų, jokių pokalbių, mokykitės būti tik su savimi, mokykitės valdyti savo mintis ir vaizduotę, mokykitės TYLĖTI, — ragina Dvasios Vadovas. “Ateik visas, pasilik vienas, išeik kitas!” — praeinu pro šį užrašą ant vienuolyno durų keletą kartų per dieną ir jaučiu, kaip aš nebenoriu su niekuo kalbėtis.
Net buvęs mano mokinys Giedrius, paslaugiai nuvedęs į restauruojamos bažnyčios patalpas atvėsti nuo alinančios kaitros, man jau kliudo. O jo tėvelis, prišokęs aiškintis sudėtingas tikybos mokymo nūdienėje mokykloje problemas, jau visai veda iš kantrybės. Iš kur tas didelis noras tylėti ir būti vienai?
Bet juk aš ne viena! — staiga suprantu. Aš tądien pradėjau užgirsti Viešpatį Dievą. Ne žodžiais Jis prabilo, ne. Jį aš užgirdau labai keistai. Pirmąkart Jo buvimą pajutau virpančiame pūkelyje, prilipusiame prie lango rėmo. Jis mane prašnekino ir... dingo. Paskui atėjo mintis: kur aš buvau? tai kurgi aš taip ilgai buvau?!.. O paskui ir didelis noras tylėti. Tylėti, kai kalba vienas Dvasios Vadovas, tylėti, kai monotoniškai aidi bendruomeniškos maldos ritmas, tylėti, kai visi pabyra į kiemą ir aptarinėja kaitros padarinius, aiškinasi tėvų ir vaikų santykius, tylėti, kai lengvai, atsipalaidavus juokaujama už stalo agapės metu, tylėti, kai už lango praplyšta dangus ir pasipila tokia palaiminga ir išsigelbėjimu kvepianti liūtis (“Išmeldėme! Ačiū, Viešpatie!” — visi atsidūsta). Tylėti, kai, regis, čia pat, palangėje, taip trenkia perkūnija, kad net tvirtos mūro sienos susiūbuoja (“Nebijokim! Mes — vienuolyne!” — nusišypso Dvasios Vadovas). Tylėti, man tesinori tik tylėti. Iš kur tas keistas noras? Džiaukis, tikriausiai pasakytų Dvasios Vadovas, jei pasidalinčiau su juo tuo man neįprastu jausmu, — siela ruošiasi bendrauti su Dievu. Sielos pokalbyje su Dievu programos nėra! — tarsi atspėjęs mano mintį aiškina tos dienos rekolekcijų Dvasios Vadovas. Džiaugiuosi tad savo sielos tyla. Galgi greit į ją tiesiogiai, be tarpininkų, pasibels pats Viešpats !...
Tyloje ir tamsoje šlamenu iki stotelės. Tyloje laukiu, kol atvažiuos apsnūdęs troleibusas. Tyloje stebiu mirgančius už lango gatvių žibintus ir ką tik nusiautusio lietaus nupraustus medžių šešėlius. Tyloje brendu balotais takiūkščiais namo. Mane lydi Giedrius. Tylim abu. Nes abu, matyt, jaučiam tą patį.
Tai ateini, Viešpatie! Taip?!
***
Nuodėmė. Visiškai aišku: ją darome tada, kai vykdome savo valią, pamiršdami esą Dievo ir būną dėl Jo. Nuodėmė nutraukia bet kokį ryšį su Dievu. Nuodėmė atima sugebėjimą regėti grožį. Nėra baisesnės nelaimės už nuodėmę. GERIAU MIRTI, NEGU NUSIDĖTI...
Vis tai aišku, suprantama, visa — taip! O tačiau... Vietoj penkiolikos minučių sukaupto mąstymo apie nuodėmę vien tik ištisas NE-NE-NE-NE... NEMOKĖSIU IŠSIVADUOTI IŠ PRAEITIES!.. Kur mano puolimo pradžia? Šešiolika, aštuoniolika metų? Ar kada vėliau?.. BĖGTI! Juodas brūkšnys po viskuo. Jis tęsiasi iki begalybės. Viešpatie, negi aš verta Tavo dėmesio?! Šventasis Raštas sako, kad taip (Dievas laukia mūsų visokių — ką tik pasakė Dvasios Vadovas). O man sunku tuo patikėti... ATSIPRAŠYTI, ATSIPRAŠYTI, ATSIPRAŠYTI... Ar atleis? Ne žmogus žmogiškai, o Dievas dieviškai ar atleis? (Dievas atleidžia tiek kartų, kiek kartų atsiprašome, — ką tik aiškino Dvasios Vadovas). AR AŠ NEIŠPROTĖSIU?! Toje blogybės bedugnėje būdama, Judo poelgio vedama, — ar aš neišprotėsiu?! (Dievas atleidžia, pamiršta ir sako: matyk, kaip aš tave myliu! — ką tik teigė Dvasios Vadovas). BĖGTI! TIKRAI REIKIA BĖGTI IŠ ČIA!..
O neišbėgau. Po penkiolikos minučių grįžau atgal — prie bendro mąstymo, prie bendros maldos, prie tylios adoracijos. Tokia rekolekcijų pamoka. Po jų išėjau tvirtai žinodama: kančios žmogui išties reikia! Idant sumažėtų, o gal net visai išnyktų išdidžioji jo PUIKYBĖ — visų nuodėmių šaltinis. Kentėsiu, mylėsiu (Kančia sužadina meilę, — ką tik pasakė Dvasios Vadovas) — tik pražūk, iškeltagalve puikybe!
* * *
Dvi žvakės. Uždegamos ant altoriaus Viešpaties garbei. Viena jų atkakli, priešinasi liepsnai, gęsta ir gęsta. Pagaliau žmogaus ranka įžiebia ir ją. Nuo pirmosios, skaisčiai ir ramiai liepsnojančios, dagčio. Dabar jau ir ši žvakė atsiduoda liepsnai. Bet su kokiu traškesiu, su kokiu triukšmu, su kokiu neramiu liepsnos siūbtelėjimu. Dega, liepsnoja springdama, skubėdama. Ir tirpsta, liejasi, traukiasi, mąžta. O pirmoji ramiai ją stebi, neatsistebėdama josios alkanu potroškiu degti karštai ir be saiko. Kad tik greičiau, kad tik greičiau suliepsnojus ir ... išnykus.
Ar ne taip ir aš? Puolu, neriu, šokte šoku, tarsi gyventi man būtų skirta tik labai ribota laiko akimirka. O juk kaip atkakliai priešindamasi, kaip sunkiai, kaip nenoromis pasidaviau Viešpaties globai. O dabar — ką darau? Kur ramybė, kur tylus ir kantrus ėjimas, kur taika su savimi ir su visais Dievo kūriniais? Tai Jis (skaisčiai ir ramiai liepsnojanti žvakė!) savo Tarno, Dvasios Vadovo, pastangomis uždegė mane, tai Jis to paties Tarno akimis stebi mane, besiblaškančią, traškančią nekantria liepsna ir taip greit, nesaikingai, beprotiškai tirpstančią, nykstančią.
Taip šiandien dviejų ant altoriaus degančių žvakių liepsnoje skaičiau savo likimą. Akis nuo liepsnelių atitraukiau tik tada, kai antroji — neramioji siela! —jau baigė degti. Užtat pirmoji liko ramiai stebėti josios agoniją. Taip bus visiems, kas neišmoko Viešpaties Ramybės.
Dvi žvakės, kasdien uždegamos ant altoriaus Viešpaties garbei.
Baltoji Varnelė jau čia. Vadinasi, ir šioje klausykloje sėdintis Viešpaties Tarnas tuoj pasirodys. O taip! Neapsirikau.
Štai su tokiomis mintimis aš artėju į savą vietą šioje bažnyčioje. Pastebėjau tai jau gana seniai. Ir niekuomet neapsirinku. Ir vardą jai kažkodėl iškart daviau — Baltoji Varnelė. Nors plaukai tamsūs, glotniai sušukuoti ir j kuodelį susukti. Nors beveik visuomet su žalsvu sijonu ir gelsva palaidinuke, bet kažkodėl — Baltoji Varnelė. Tikriausiai todėl, kad niekas ne tik šioje, bet ir apskritai mano lankomose bažnyčiose nesugeba taip tyliai, ramiai, be menkiausio krustelėjimo, be sušlamėjimo valandų valandas išklūpoti vienoje vietoje. Valandų valandas! Ir visuomet vienoj ar kitoj tos pačios klausyklos pusėj. Tarsi jos angelas sargas. Ir visuomet tik tada, kai ten sėdi tas pats kunigas, kuris, beje, bažnyčioje būna retkarčiais. Bet Baltoji Varnelė klausyklą saugo tik tomis retomis dienomis. Tuščia klausykla — nematysi ir jos!
Ilgai sprendžiau, kas čia per mistika, ką visa tai reiškia. Sesė vienuolė, o šis kunigas — Jos Dvasios Vadovas? Tikriausiai taip. O jei ne, tai kas tada? Ir iš kur tas sugebėjimas taip ilgam sustingti vienoj pozoj? Prieisiu, paklausiu, užkalbinsiu... Jaučiu, kaip nužvelgtų mane didelėmis tamsiomis akimis tarsi ne šios žemės gyventoją: ko dabar čia tau?.. Ne, ramybė Baltajai Varnelei. Ramybė jos saugomam Viešpaties Tarnui! Jau pripratau prie šio švento ritualo ir nenoriu, kad jis išnyktų. Tuo labiau, kad ir man paprasta sužinoti, kada šis kunigas ateis į klausyklą, o kada jo nebus.
Ir štai atsitiko tai, ko taip nenorėjau. Kunigas išvažiavo ilgam ir toli. Baltosios Varnelės nebematau. Pati mano pamėgta bažnyčia ištuštėjo... Siužetas nedideliam apsakymui. O gal visam rimtam romanui? Viešpatie, ir ko Tu tik nepasiūlai, kai vaikštau į susitikimus su Tavimi!?
***
Neskubėdamas ir girgždėdamas iriasi keltas per marias. Pavargęs tempia ir tempia pulkus žmonių nuo vieno kranto į kitą: pirmyn — atgal, pirmyn — atgal. Staiga nei iš šio, nei iš to blyksteli mintis: o juk ir mano kelionėj ar ne keltas, ar ne tiltas kaltas?! Nebūtų jo, jungiančio priešingus krantus, niekaip neperbrisčiau per juodą, tirštai tepaluotą vandens griovį. Ir likčiau aname krante, kuriame buvau ilgus metus, kur taip įprasta, pažįstama ir todėl labai lengva. O Tiltas vilioja, traukia, tempia į kitą krantą, kur neramu, kur klaidu, kur klykia siela, pasimetusi ir besiblaškanti, kur stveriasi už galvos, apsupta nesuvokiamų tiesų, kur keliai tokie akmenuoti, nepažįstami, vingiuoti. Kur ieškai ir nerandi. Kur šauki ir tavęs negirdi. Kur maldauji ir tavęs nesiklauso. Tiltas, tik Jis kaltas. Išardyti, sugriauti, nugramzdinti į bedugnę!.. Paleisk, atkaklusis Tilte, paleisk mane, nes nebenoriu, kad vestum, kad viliotum, kad kviestum. Paleisk. Žinau: Tu nesi lengvai išardomas, Tu geležinis, stiprus, užgrūdintas, — betgi paleisk! Kam aš Tau reikalinga? Bus sunku grįžti atgal. Žinau, bet ar ne geriau taip? Sieloj liks tik vėžė kaip taukuotame vandeny, kateriui praplaukus. Paraibuliuos saulėje, pasisups vėjyje ir išnyks. Tik visuomet alkanos žuvėdros dar ilgai klykaus virš bangelėmis raibuliuojančio vandens paviršiaus...
Aš noriu grįžti į aną krantą. Teplaukia Tiltu minios, tik be manęs.
... Keltas trinkteli į grubią cemento krantinę. Lipu į krantą. Naują, nepažįstamą, bauginantį — eisiu! Tiltas pakvietė, Tiltas atvedė. matau JO laiminančią ranką.
***
Nešiu savo klykiančią sielą tuščiu ir lietaus išpraustu pušyno takučiu prie jūros. Pušelės, beržai, gluosniai siūbuoja vėjyje ir gaubia mano skausmą ramiu ošimu. Nemalšina jo, deja, ne — tik dar labiau paaštrina. Skubu, lekiu, braukiu ašaras ir tik kartoju: Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie... Tai ne malda, neprašau nieko, neklausiu, nepriekaištauju, neieškau, o tik kartoju kartoju tą patį VIEŠPATIE... Išsineriu per kopas prie nerimstančios ir kalnus, ir vandenų kalnus per paplūdimį genančios jūros.
Viešpatie, Tavo galybė ir garbė per amžius! Viešpatie... Brendu pakrante, pabaidau sunkiai kylantį į kovą su vėju ir audra kirą. Skrisk į savo kelionę, mielasis. Man čia, man žeme šliaužioti. Sparnų juk neturiu... Nepajuntu, kaip sudrėksta drabužiai ir šlapi plakasi prie kūno. Nuplėšiu juos nuo savęs ir — į bangas. Matytų kas, šūkteltų: moteriške, gyventi nebenori?! Laimei, paplūdimy — nė gyvos dvasios. Tik ten, horizonte, už tų vandenų kalnų, siūbuoja laivų virtinėlė. O čia — aš ir putotos, žalios, iš kojų verčiančios bangos. Ir skausmas — jis visada su manim. Aimanuojanti siela trankosi su atgal, į pakrantę, vis nubloškiamu ir nubloškiamu jūros paukščiu. Ar įveiks jis, Tavo, Viešpatie, padangių jėgą? Jei jis atsispirs audrai, tai ir aš atlaikysiu. Ir aš pergalėsiu savo skausmą — kančią... O dabar — pirmyn. Dar ir dar. Murkteliu kartą kitą į vandens išmuštas duobes. Išsikapanoju. Dar pirmyn. Dar. Vandens stichija apmalšina vaitojančią sielą.
... Lipu į krantą. Ne paukštis esu, ne man galynėtis su skausmo stichija. Nešuosi savo kančią atgal.
Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie...
Tik ramus jūros ošimas ištikimai lydi mane iki kelto denio. Ačiū jam!
■ Rumunijoje nuo komunistų labai nukentėjo vienuolynai. Iš pogrindžio iškilo 40 pranciškonų, bet jie visi jau daugiau kaip 70 metų amžiaus. Ten atidaryta jų mokykla, į kurią įstojo apie 230 jaunuolių. Daugelis jų nori tapti pranciškonais.
■ Tarptautinis Eucharistinis kongresas šiais metais įvyks Sevilijoje, Ispanijoje, kur gavo pradžią Kolumbo kelionė.