Julija Švabaitė
Būtum užaugusi
tarp vilkų ir hienų,
piešusi Žemę Motiną
galbūt ant maumedžio,
ant mirštančiojo
lentos,
šiaurės pašvaisčių —
Tau buvo lemta
išsigelbėti...
Dabar tą skolą atiduodi
vagono broliui,
našlaičiui, vargetai,
geležinkelio
Dievui,
kuris atstūmė
skląstį,
padavė samtį vandenio
nuprausti peršauto tėvo
veidą - - -
Būtum būtum būtum
raudotoja prie karsto,
išverkusi paskutinę
ašarą,
savo dideliu kaulėtu kūnu
uždengusi nuo šalčio
drebanti mažą
angelą,
čiulpianti kojos
pirštelį —
savo ledinį žaislą,
sapno motinos
pieną - - -
***
Būtum išsiuvinėjusi
druskos maišų
drobėje
nemirksinčią Dievo
Akį,
Širdį,
pervertą kalaviju,
nes jau bus atėjusi
maldos valanda
prašyti staigios
ir netikėtos
mirties - - -
1993