KAZYS BRADŪNAS
PRISIKĖLIMAS
Pro ežero rūkus į kitą pusę
Neprasiskverbia akys ir gana.
Bet jau suošia, susiūruoja pušys —
Prasideda giedrėjanti diena.
Iš požemio išrieda saulė,
Tartum viščiukas iš kiaušinio...
Prisikėlimo laukei valandom.
Dabar klausaisi
Paukštės balso sidabrinio
Lyg Apreiškimo,
Rašomo gaidom.
VELYKŲ ŽAIDIMAI
Tik paragauki
Juodos, raugintos duonos
Su baltu ir prėsku
Velykų sakramentu.
Tik išvynioki vėsią
Budynių drobę
Su saulėje šildytais
Pirmagimio marškinėliais.
Tik pažiūrėki —
Mirtis ir gyvybė,
Išbraižę kreida kvadratus,
Šokinėja šaligatvy.
NUSIPRAUSIMAS KELIONEI
Pabudau... Lyg vanduo teliuškuoja,
O vėjely ūbauja kriauklė
Ir mano kojas mazgoja
Seniai numirusi auklė.
Vandeny mirguliuoja liepsnelė
Nuo kito, nuo tolimo kranto,
Giedodama auklė senelė
Mane šluosto ir varto
Ir sugobia į skarą —
Dabar man jos rankose gera.
KELIONĖ DELNU
Iš baisiai tolimų kraštų,
Iš ūkanų visatos,
Iš saulių, dar nesurastų,
Iš sielos kaip ant delno matos:
Gyvenimas lyg skruzdė skuba
Be nuostolių, be pelno.
Paduok man vabalėlio rūbą
Kelionei dideliu delnu.
RUDENS KELIU
O šitos dienos! O miškai!
Tylu ir auksu pamiglota.
Nešies ir jau neišlaikai,
Kas buvo Dievo dovanota.
Gal pamestą atras kiti
Ir įsidės į lauknešėlį,
Kur girių medžiai dar šventi
Ir tu geresnis jų šešėly.
(Iš knygos “Duona ir druska”, už kurią autoriui paskirta 1992 metų Lietuvos valstybinė literatūros premija).