M. MARTINAITIS
Atgimsta tauta su motinos vardu ir motinos vardas — su tauta, nes viena ir kita neatskiriama, viena ir kita suteikia mums gyvybę, dvasią ir kalbą. Motina pirmoji kalbina ir kalba, kol prakalbina, tauta klausosi, ką kalbame jai prakalbinti. Kalba, kuria prakalbame, vadinama Motinos kalba. Ji pirmoji pavadina žodžiais visa, ką mes matome, girdime. Ji pati pirmoji Dievo žodžiais sako: Nežudyk! Nevok! Mylėk savo artimą! Kas užmiršta motinos lūpomis pasakytus žodžius, tas dažnai išsižada ir tautos, ir motinos, ir tėvo. Todėl ir mūsų tautos dvasinio gyvenimo sąranga buvo ir yra pagrįsta motinos, moters autoritetu. Ji yra stipriausia moralinė jėga, šeimos vienybė ir kultūros kūrėja.
Mūsų kultūros tradicijoje motina vaizduojama su kūdikiu ant rankos, su javų pėdu, prie ratelio arba su knyga, mokanti vaiką rašto. Tai jos svarbiausi rūpesčiai. Tik dvasiniai išsigimėliai ją ėmė vaizduoti su šautuvu, granatų ryšuliu arba su “tėvo” ir “mokytojo” raštų tomu rankose.
Marija Dievo Motina yra mūsų tautoje vienas didžiausių tikėjimo autoritetų, dėl ko Lietuva vadinama “Marijos žeme” kas atitinka motinystės garbinimą lietuvių etninėje kultūroje. Maironis kreipiasi ne į žemėje gulinčius karžygius, o į ją giesmės žodžiais: “Marija, Marija, išgelbėk žmoniją”... Tai žodžiai, kurie buvo girdėti iš užkaltų į Sibiro šaltį lekiančių vagonų, kruvinomis pokario naktimis, paliekant gimtuosius kaimus ir miestus... Motina, motinystė patyrė didžiausią — dvigubą ar trigubą — stalininio teroro smūgį. Čia buvo vykdomas istorijoje negirdėtas, negailestingiausias motinų persekiojimas dėl jų sūnų... O sūnūs buvo auklėjami išduoti tėvą ir motiną, kad taptų didžiojo tėvo ir didžiosios motinos sūnumis ir dukromis. Stalinizmas skverbėsi į pačią šeimos širdį... Jis norėjo užvaldyti tai, kas niekada nepakluso jokioms diktatūroms ir įsakymams... Taip buvo sumanyta atimti iš žmogaus per amžius sukurtas vertybes, paversti jį mase, darbo prievolininku. Vadinamuoju kolektyviniu auklėjimu buvo planuojama atimti iš vaiko motinos globą, pratinti prie mišrių darbo būrių, statybos batalionų, kalėjimo, kariuomenės... Buvo suplanuotas didžiausias nusikaltimas: atimti motinystę arba ją pertvarkyti pagal ideologinių tarnybų planus. Ji buvo blaškoma po Sibirus, po komunizmo statybų barakus, alinama darbo, niokojama alkoholio... Su lygiomis teisėmis buvo panaikinta išimtinė moters teisė — motinystės teisė. Ji buvo pakeista visuotine moterų darbo prievole — pačia sunkiausia, negailestingiausia ir barbariškiausia, kokią tik galima įsivaizduoti visuotinio raštingumo šalyje. Šiandien, atkuriant tautinį gyvenimą, jo įvairovę, turi būti atkuriama ir motinystė, kaip svarbiausia mus vienijanti moralinė jėga.