V. POCIENĖ

     Yra tokia nedidelė paslaptis: kai tu apžvelgi gimtinę, visada suvirpa širdis. Kodėl? Širdis suvirpa, užplūsta prisiminimai, ir jie visada baigiasi motinos vaizdu. Ar ne todėl suvirpa širdis? Gimtinė ir Motina. Šitos dvi didybės visada greta. Ar daug tau reikštų tie paupiai, jei ten nebūtų motinos triūsta? Kiekviename lauke ji grėbė šieną ir ravėjo daržus, sodino bulves ir melžė karves. Apie jos darbščias rankas kalbėjo susirinkimuose. Tokiam paprastam darbui nereikia paminklų, jis kalba pats apie save. Ir kalbės, kol būsime.

     Manau, ne vienas poetas bandė lyginti medį su motina, ir medis gražiai pražydo; bandė lyginti paukštį su motina, ir paukštis gražiai pragydo. Ne vienas prisimena daugelį motinos žodžių, kurie gražiai gyvena širdyje, kurie iš jos išeina ir vėl sugrįžta, ir būna taip gera, kad tie žodžiai tokie geri ir gražūs.

     Šatrijos Ragana prisiminimuose rašo:

     “Ar yra žmonių kalboje žodis meilesnis, saldesnis, brangesnis už žodį ‘Motina’! Jame yra sudėta visa ta meilė, kokia tik besutelpa žmogaus širdyje, visas švelnumas, koks tik žmogaus yra pakeliamas. Jei norime išreikšti didžiausią pasiaukojimą, didžiausią meilumą, didžiausią švelnumą, sakome: to žmogaus pasiaukojimas kaip motinos, jis meilus ir švelnus kaip motina...

     Motina stovi taip aukštai viršum viso pasaulio purvo, kaip tas aukščiausias visuomet baltais sniegais pasipuošęs kalnas.

     Visos motinos ypatybės išteka iš meilės. O kas myli, tas yra kantrus, švelnus, neužgaulus, tas nepavydi, neapkalbinėja, nekiršina vienas prieš kitą, tas nusileidžia, atsižada savęs dėl kitų, neatmena sau padarytų skriaudų ir nemalonumų

     Mes matome daug pavyzdžių, kai pavargę vaikai atsisako slaugyti paliegusius tėvus, nelanko broliai seserys savo paraližuotų, ilgai sergančių giminaičių. Tik labai retai sužiba žmonėse begalinis gailestingumas, beribis pasiaukojimas ir tikėjimas — dieviška meilė. Tai būna geros motinos atsidavimas savo vaikui. Kristus, eidamas prikelti iš numirusių mergaitės, paaiškino motinai: “Tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta”.

     Apie tokias motinas liaudies išmintis sako: “Motinos meilė kas dieną nauja” “Motinos žodis dangų pramuša”, “Be motinos tušti namai”.

     Daugelis menininkų iš motinų kildino savo meilę grožiui, muzikai, sugebėjimą kurti, jausti.

     Ar ne panašiai, kaip poetas Teofilis Tilvytis, dauguma senesnės kartos žmonių prisimenat ir pasakojat apie savo motinas:

     “Mano motina buvo nepaprastai darbšti, tačiau gausi mūsų šeima ją išvargino, nes ji, mus mylėdama, visus darbus stengėsi atlikti pati. Niekada aš savo motinos nemačiau susiraukusios, bent kiek piktesnės. Mano akyse ji ir dabar tebestovi tai prie žaizdro, tai prie ratelio spaliais apiberta, tai su abiem kibirais ant pečių klampojanti purvą arba sniegą prieš kalną, tai ranka vandenyje maišanti pelus su šutintomis bulvėmis, tai ežero eketėje skalbianti žlugtą. Kaip ji buvo nerūpestinga ir soti savo tėviškėje, taip įkrito į vargą naujuose nuosavuose namuosemano gimtinėje. Mano tėvas, puošdamas ir gražindamas savo sodybą, siekdamas šviesesnio ir lengvesnio gyvenimo savo vaikams, leido vyriausią sūnų į kunigus, atitraukdamas nuo šeimos skanesnį kąsnį, vis giliau lįsdamas į skolas. Motina, mylėdama visus vaikus vienodai, tačiau taip pat trokšdama matyti bent vieną iš jų laikantį mišias, dėjo visas pastangas, atidavė visas savo jėgas vaikams. Motina šventai tikėjo, kad gimtoji Žemė ir Bažnyčia yra laimė ir prasmė šioje ašarą pakalnėje. Aš niekada nemačiau motinos ne tik besilinksminančios, bet dargi besiilsinčios; poilsio metu ji paprastai arba verpdavo, arba melsdavosi. Aš to nesuprasdavau, man darydavosi skaudu, kad ji nenori su manim pažaisti; ji, tai pastebėjusi, mane glostydavo, sakydama, kad aš esąs geras, kad ji tuoj grįšianti ir pabaigsianti man sakyti pasaką apie pavasarį.

     Mano motina, kaip ir tėvas, buvo giliai religinga, tačiau beraštė. Ji teskaitydavo tik šventadieniais ir tik maldaknygę bei storą parudavosio popieriaus ‘Šaltinį’ su bronziniais apkaustais ir tokiu pat kryžiuku viršelyje. Jos minčių ir veiklos sritis apsiribojo gryčia, kluonu ir tvartais, dargi ne kiekvieną šventadienįbažnyčia, o vasarąkaimo laukais. Tikrai nežinau, bet atrodo, kad ji toliau parapijos ribų vargu yra buvusi. Ji ir buvo ta geroji namų dvasia. Laimingiausia ji jautėsi namuose, o iš jų pasitraukusi valandai kitai, nekantraudama skubėdavo atgal. Nuolatinės tėvo kelionės, reikalai, įspūdžiai, knygos ir dovanos jos tarytum visiškai nedomino; ji buvo laiminga, kai mes tuo džiaugdavomės ir stebėdavomės. Ji tyliai ir kantriai sutiko su savo daliaauginti vaikus, dirbti žemą, triūsti sodyboje. Ji buvo Žemės savininkė, o tėvas užkurys, todėl ji ir jautėsi už ją atsakinga. Sunkiu savo darbu motina tarytum norėjo įrodyti, kad žmogaus gyvenimo pagrindas yra savo prakaitu aplaistyta duona, o ne lengvų darbų ieškojimas. Tačiau namuose ne tik kad nebūdavo atliekamo daikto, bet juos užgulė skolos. Vyriausi vaikai mokėsi. Motina, palikusi su pačiais mažaisiais vaikais, nepajėgė įdirbti savo žemės, o samdytis nebuvo iš ko. Nuolatinis rūpestis dėl duonos kąsnio, kas antri treti metai gimdymas motiną išvargino, ir ji greit paseno.

     Aš nemačiau savo motinos jaunesnės kaip penkiasdešimt metų. Jos veidas buvo raukšlėtas, tačiau ir per tankų raukšlių tinklelį, aš įsivaizdavau, kokia ji turėjo būti graži jauna. Aš kabindavausi ant jos kaklo ir verkdamas prašydavau panešioti, visiškai nejausdamas, kad tai jau buvo nebepakeliama.

     Nieko šviesesnio, saldesnio ir šventesnio mano atsiminimų jūroje nėra kaip motinos paveikslas. Aš visada matau jos ramų, švelnų, ovalinį veidą, išvargusias akis, tiesiai per vidurį perskirtus plaukus, pridengtus juodmarge skarele. Ant ilgų tamsių drabužių ji mėgdavo užsirišti raštuotą prijuostę, bet taip ji pasipuošdavo labai retai; važiuodama į bažnyčią arba laukdama brangaus ir reto svečio. Šiokiadieniais ji nešiodavo išblukusiais pakuliniais drabužiais, ir tokia ji man buvo užvis gražiausia ir brangiausia.

     Motina! Brangiausias žodis, šviesiausias paveikslas mano sąmonėje ir širdyje. Brangiausioji mano motina, kurios aš nebeturiu jau nuo pirmojo pasaulinio karo, neišeina man iš atminties ir širdies”.

     Per dienas ir naktis motinos liūliuoja, glamonėja, glosto, valgydina, nešioja, migdo, žadina, džiugina savo nuolatiniu artumu, neišsenkančia meile ir rūpestingumu, kol vieną dieną atgula kaimo kapinaitėse.

     Ir jau nepaguodžia tai, kad tokios gražios aplinkui vietos, kad tokios aukštos pušys ošia, kad toks skaidrus šaltinėlis šalia čiurlena. Tada poetas ima plunksną ir sėda prie stalo:

     Atsiliepkiš tos pilkos žemelės,
     Atsiliepkiš aukštojo kalnelio,
     Atsiliepkiš to geltono smėlio,
     Kuriame pavargusi guli.

     Man dabar savęs jau nebegaila,
     Man sudegusių namųnegaila,
     Man ir medžių be šaknų negaila,
     Gaila man tiktai tavęs vienos.

     Nes namai tie buvo pastatyti,
     Nes ir medžiai buvo išauginti,
     Nes ir aš kadais buvau pradėtas
     Tavyjegiliausioj gelmėje.

     Tai kodėl gi ėmė ir užako,
     Žemele pilkąja užsitraukė
     Ta gelmė, kuri medžius maitino
     Ir namų gyvybę, ir mane?

     Atsiliepk man bent vieną kartą,
     Atsiliepk iš to geltono smėlio,
     Atsiliepkir aš atsiprašysiu,
     Kad kartu nueiti negaliu.

     Motinos išeina visiems laikams, bet šiame pasaulyje jos lieka tol, ko gyvi jų vaikai. Aprūpinusios juos gyvenimo išmintim, savo patarimais jos lydi vaikus iki jų gyvenimo pabaigos. Vis prisimeni, kiek daug pats blaškeisi, puolei ir kėleisi, vėl ėjai, nusibraižydamas rankas ir širdį gyvenimo šabakštynuose, o tavo motina kažkur toli rytą prie patekančios, vakare prie besileidžiančios saulės vis budėjo, vis žiūrėjo į tave iš tolo, kėlė širdyje nerimą, atgailos dėl to, ką tu darai, jausmą. Perpylė tau savo patyrimą, apsaugantį tave nuo didelės nelaimės, išleisdavo į kelią, slapta padarydama kryžiaus ženklą. Ir nejučia pats imi kurti ir šnabždėti žodžius, kuriuos dabar, šią nelaimės ar nesusigaudymo akimirką, tau pasakytų tavo motina. Visada visada junti žmogus tavo sielą iš tolo į gėrį ir grožį nukreipiantį motinos buvimą — junti motiną, net jeigu jos nebeturi, jeigu jos nebėra šiame pasauly, junti ją, tarytum visur gamtoje esančią..._

■    Airijoje surengtame referendume gyventojai pasisakė prieš abortų įvedimą.

■    Prel. Juozas Tadarauskas mirė Toronte š.m. sausio mėn., eidamas 80-uosius metus. Jis buvo Hamiltono lietuvių telkinio pradininkas, lietuviškos parapijos steigėjas, ilgametis klebonas, nuoširdžiai rūpinęsis lietuvybės reikalais, daug dirbęs su lietuvių organizacijomis. Palaidotas Šv. Jono kapinėse.