Alfredas Gusčius
Besibaigiančio XX amžiaus intelek-tualams-laisvamaniams vėl aktualu tampa daugiau kaip prieš 7 dešimtmečius išsakytas žymaus rusų filosofo N. Berdiajevo perspėjimas: “Pernelyg laisvas tapo žmogus, pernelyg nuskurdintas tuščios laisvės...” Ar gali žmogus būti pernelyg laisvas? Ar šiame teiginyje nesama paradoksalios loginės klaidos?
Skirtingai interpretuodami šį N. Berdiajevo “paradoksą”, vis dėlto tikriausiai sutartume, jog “tuščia laisvė” gali atsirasti ir kad tokia ji gali žmogų nuskurdinti. Rusų krikščioniškosios filosofijos bei dostojevs-kiškosios literatūros tradicijoje asmenybės krizės per neribotą laisvę (“jeigu Dievo nėra, vadinasi, žmogui viskas galima”, ir pan.) reiškinys yra plačiai ir giliai išnagrinėtas. Ir N. Berdiajevas, ir V. Solovjovas, ir F. Doestojevskis, ir L. Tolstojus, ir kiti įžymūs mąstytojai pranašiškai įžvelgė liūdną Rusijos ateitį: su egoistine-pragmatine laisve, su narcizišku pasitikėjimu tik savo žemiškomis jėgomis, su fanatišku dvasinio-religinio idealizmo naikinimu, su brutaliu lėkšto materializmo-marksizmo brukimu ši tauta ir ši valstybė ilgai neišgyvens. Ir tikrai taip atsitiko — sovietinė komunistinė Rusija karaliavo Euroazijoje šiek tiek ilgiau nei pusšimtį metų. Palyginus su mongolų ar romėnų imperijų šimtmečiais, tai buvo ganėtinai trumpas istorinio laiko mirksnis. Tačiau toksai pamokantis!
Kokios tos pamokos? Nereikia per prievartą versti tautų būti laimingomis ir panašiomis į vieną “išrinktąją” tautą; negalima žmogaus dvasios sutapatinti su kūnu; žmogui pavojinga pretenduoti į žemės ir dangaus valdovo sostą... Sukurti naują vi-suomeninę-ekonominę formaciją, Naują Žmogų, Naują Evangeliją — moralinį komunizmo statytojų kodeksą. Kokie gigantiški tikslai ir uždaviniai! Deja, jie virto muilo burbulais ir subliuško, kadangi akyta moralė, veidmainiška politika, smurtas, prievarta tik į šitokį finalą ir tevedė... Prisiminkime, kai Leninas koneveikė religiją, vadino ją liaudies opiumu. O juk ne religija, bet paties “Didžiojo Vado”, jo įkurtos bolševikų partijos, jos gensekų suprietarintas kultas virto pragaištinguoju liaudies smegenų nuodytoju.
Istorinės atminties pamokų nevalia pamiršti — jos yra patikimos gairės dabarties reiškiniams suvokti... Iš komunistinės sistemos varžtų Lietuva teišsivadavo dar tiktai išoriškai. Krašto nepriklausomybė tėra būtina sąlyga tolimesnei palankiai jos egzistencijai, bet ji netampa deive Panacėja jo gyventojų psichologinio, moralinio vystymosi negandoms išvengti. Tautos gyvenimo tikslas nėra vien tiktai jos politinių-valstybinių formų bei struktūrų įtvirtinimas, arba vien tiktai partinių įtakų, valdžios kėdžių pasidalinimas. Politinių siekių utilitariškumas neretai darosi pavojingas tautos ir valstybės laisvei... Klasikinis utilitarinių-egoistinių ambicijų iškėlimo aukščiau tautinių pavyzdys — Mindaugo oponento Daumanto elgesys: moters sijonas uždengė Nalšios kunigaikščiui Lietuvą, ir jisai ne tik nebegynė jos, bet dar, pabėgęs į Polocką, pradėjo kovoti prieš ją. Išdavęs savuosius, pelnė kitataučių pagarbą.
Panašių istorinių grimasų surastume nemažai, ir šitaip “vaipytis” istorija nenustoja ligi pat mūsų dienų. Analogiški atvejai verčia mąstyti apie sudėtingo fenomeno — renegatystės — faktorių tautos ir individo likime. Formaliai pažvelgus pasirodys, kad ir visa Lietuva per pastaruosius 50 metų jau du kartus gėdingai renegatavo. Pirmą kartą 1940 m “paprašius” Stalino “saulės”, antrą kartą 1988 m., atsisakius komunistinių idealų, sovietų sąjungos internacionalinės “globos”. Taigi — iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę. Suprantama, formalus žvilgsnis tepaliečia tikrovės paviršių, neatskleidžia giliau vykstančių konfliktų, dramų, tragedijų. O jų būta su kaupu. Tautos vadavimasis iš okupantų jungo būtų žymiai lengvesnis, jeigu išsivadavimo kovoje tautiečiai ne skaidytųsi į priešingas stovyklas, bet jungtųsi į vieną kumštį. 1940 metų įvykių dalyvių ir liudininkų belieka vis mažiau, o štai karštieji Sąjūdinio Atgimimo verpetai turbūt tebesisuka daugelio mūsų atmintyje. Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės priešai nedviprasmiškai siekė restauruoti tarybų valdžią ir prievarta grąžinti “akiplėšišką respubliką” į sovietų sąjungos glėbį. Laimei, nei šaltuoju idealoginiu karu, panaudojant užgrobtą televiziją ir spaudos rūmus, nei tiesiogiai paspaudžiant karštųjų ginklų “gaidžiukus” 1991 m. sausio 13-ąją, sovietų valdžios grąžinti Lietuvon mūsų priešams nepavyko.
Tačiau nusiraminti ankstoka, nes istorijos pamokos perspėja — lietuviai vieningi ir narsūs tik prieš akivaizdų tiesioginį priešą, bet susiskaldę, nedraugiški po mūšio. Šiandien patys pavojingiausi “Trojos arkliai” mūsų valstybės laisvei ir nepriklausomybei slypi psichologijoje ir moralėje. Ne tik kitataučių, ne tik prastuomenės sluoksniuose, bet ir tautos “druskos” — inteligentijos — sferoje tebėra stiprus sovietinis raugas: trumpa istorinė atmintis, patriotinės savigarbos stoka, abstrakčios, t.y. pernelyg laisvos, dvasinės vertybės.
Seimo ir prezidento rinkimai parodė, kad Sąjūdinis Atgimimas daug ką tebuvo užkliudęs paviršutiniškai, kad sovietinės psichologijos žarijos teberuseno bailiose tėvynainių sielose. Nauji laiko vėjai jų neišpustė, ir tai byloja, jog socialinė bazė dar vienam tautos persivertimo aktui — reali... Taip, “pilvinių” poreikių tenkinimas nevyko sinchroniškai su tautos ir valstybės sėkmingu vadavimusi iš sovietinės priespaudos. Bet ar tokia darna įmanoma pervartų metu? Todėl, manyčiau, ne kategorišką kritiką, ne egoistinius interesus, ne nežabotą laisvę turėjo reikšti intelektualai-laisvamaniai, o ugdyti tautos moralinį susitvardymą, pasiaukojimą, sąmoningumą... Kadaise Vytautas Alantas šaipėsi iš viduramžių lietuvio būdo dėl to, kad šisai savų šaltinių vandenį pylė ant svetimųjų malūnų... Pagalvokime — ar mes, XX a. lietuviai, kartais nepasielgiame panašiai.