Ramunė Pakalnytė
“Štai aš beldžiu prie durų sustojęs,
ir klausaus, ar yra ten širdžių,
kad nuplautų man ilstančias kojas -
Aš nenoriu jėga įsiveržti,
nors kraitelė pilna dovanų,
trukdo man net voratinklio varžtai -
Meilės vedamas aš ateinu.
Betgi Meilei atsakymo reikia -
kas už ją savo meilę man duos?!
ji dosni taip beribiai, besaikiai -
jos žiedų nepakanda ruduo.
Ar subtilių suprasim šį mostą?!
Kas tyliausią beldimą išgirs?
Mūsų dienos be Meilės nunoksta,
ir apsiaučia vienatvė slogi.
Gal mes nuginėm Meilę nuo durų -
neatvėrėm širdies šilumos?!
Ir išėjom į tolumą niūrią ...
O tuščiom kaip surtįžti namo?!
♥ ♥ ♥
Šitoj žemėj visi mes- lašeliai:
kas ant žiedo, o kas ant žolės,
ir į Saulę pakilti negalim -
lig savęs tik jinai pakylės.
Mes visi- tik dirvonų grumsteliai:
laukiam sėklos iš rankų Tavų!
O daigelis ir akmenį skelia,
kad išaugtų derlingu javu.
Mes visi- upeliukai mažiausi -
(Ar kas žiedą ar šiukšlę įmes!)
ilgesy pasinėrę vis plauksim,
kol pasieksime Jūros gelmes ...
Mes visi- piligrimai benamiai -
(Nieks ant tilto nestato namų!)
sunykimo krantuos vis neramūs,
kol apvilksi mus nemarumu ...