(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Monika Norvilaitė
Daug išbandymų slypi kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje. Daugel kliūčių sutinkame, kurias įveikę einame toliau arba suklumpame padarę klaidas, o kartais palūžę...
Mano gyvenimo devizas: “Išlieka tik tie, kas stipresni”. Tai turbūt primintų nerašytus džiunglių įstatymus, bet tai reiškia, kad žmonės išlieka ne tie, kurie fiziškai stipriausi, bet tie, kurie stiprūs dvasiškai, turi valią — moka įveikti save. Daugelis gyvenimo kliūčių atrodo neįveikiamos vien dėl to, kad mes pristingame drąsos ir valios, bijome, kad neįveiksime negerovių.
Dažnai net mums, mokiniams, mokytojai kartoja: “Nenorit, nesimokykit, niekas jūsų neprivers, jei patys to nenorite". Anksčiau neapmąstydavom šių žodžių, o dabar ilgai sėdžiu ir galvoju: o juk tiesa; žmogų, panorusį pakelti prieš save ranką, galėsi sustabdyti tik jėga ir tik laikinai, jis vis tiek sieks savo tikslo, ir visiškai sustabdyti įmanoma tik tuomet, jei žmogus pats įveiks save ir pakeis savo sprendimą.
Kaip įveikti save? Turbūt kiekvienas žmogus to savęs paklausia. Paklausiu ir aš savęs. Iškilo man dar daug klausimų apie gyvenimą, jo kelią bei prasmę. Mąsčiau ilgai, bet žinojau tik vieną dalyką: jei eini, žmogau, per gyvenimą, įsivaizduok, kad eini per sniegyną, kur kartais siaučia pūgos ar būna ramu, kur pastatai savo koją — ten lieka pėdos, į kurias atsigręžęs gali pažiūrėti ir pamatyti, kaip tavo buvo statyta, koks žingsnis žengtas, o priekyje — balta ir lygu aplinkui, tai nuo tavęs, žmogau, priklauso, kur pasuksi ir kaip žengsi, bet atsargiai... ledas po sniegu nesimato... Jei pūgai užkaukus norėsi suklupęs pailsėti, pavargęs palūši, — daugiau saulės nematysi, nes užmigsi ten amžinu miegu vien dėl to, kad negalėjai įveikti savęs, pagundų, silpnumo, noro atsigulti... Tik keltis reikia, jei tave užklumpa neganda, prašyti Dievą malonės ir pagalbos, nes ir taip daug palūžusių, suklupusių žmonių mūsų ne taip seniai išsivadavusioje Lietuvėlėje. Nepalūšiu aš, pabandysiu stiprinti, kelti savo draugus, galėsiu padėti ne tik savo artimiesiems, bet ir visai savo Tėvynei, besikeliančiai Tėvynei! Suprantu, sunku gyventi mūsų laikais Lietuvoje, bet juk nereikia nulenkus galvą vaikščioti ir žiūrėti, kada žemelė tave pasiims. Apsižvalgykit, žmonės! Tikrai jaučiuos kaip tame sniegyne, kur dažnai siaučia pūgos, keliauja daug žmonių: vieni klumpa ir lieka ten amžinai, o kiti meta iššūkį sniegui, pūgai ir atšiauriam vėjui, suklupę keliasi, bando pažadinti, pakelti kitus ir eiti tolyn. Didžiuojuosi savimi, kad atsilaikau prieš daugelį pagundų, nors, žinoma, darau nemažai dar klaidų, bet juk klaidos mane tobulina.
Mums, paaugliams, ypač sunku atsilaikyti nesuklupus... Pasiguodžiu nors tuo, kad yra dar paauglių, kurie kaip Prometėjas neša šviesą, ugnį gyvenimui į kitų žmonių širdis ir sielas, kurie patys kaip ugnys, šildančios ir atveriančios akis ir rankas, kurios sugrubusios ir sulenkusios pirštus tik j save... Jie veržiasi į gyvenimą ir dažnai net nesupranta tokių žmonių, kurie viskam abejingi, bando juos žadinti iš to gilaus pragaištingo miego...
Niekada nekelčiau prieš save rankos, nes Dievas mane už tai dar skaudžiau nubaustų, o, be to, ar kas nors turi teisę atimti sau gyvybę, jei pats jos nedavė. Dievas mus daug kur išbando: veda mus gyvenimo keliu, moko, o likimas parodo, ko mes verti...
Aš manau, kad save galima įveikti įvairiai, svarbu, kad tu tvirtai žinotum, ko nori. Pavyzdžiui, aš didžiuojuosi, kad esu labai užsispyrusi, nors kartais dėl to ir kenčiu, bet žinau, jog būtent todėl įveikiu daugelį gyvenimo sunkumų. Kadangi nepripažįstu tokio dalyko, kaip savižudybė, tad belieka visada suklupus tik atsistoti ir eiti toliau. Žinoma, būna tokių dalykų, kad be galo ilgai dėl ko nors liūdžiu, nenoriu su niekuo šnekėtis, užsidarau savyje — būna labai sunku, bet vis tiek privalau pakelti galvą ir apsižvalgyti - tuomet pamatau, kad daug žmonių yra nelaimingesnių už mane, ir aš privalau bent kai kuriems iš jų padėti.
Daug kam iš savo draugų esu padėjusi. Nors esu mergaitė, bet berniukus gal kiek daugiau suprantu, jais pasitikiu, nes mano vaikystė prabėgo tarp berniukų, mat turiu vyresnį brolį, su kuriuo turėdavau kartu būti, žaisti su juo ir jo draugais. Nuo 12 metų sunkiai, ne pagal vaiko jėgas, dirbau žirgyne, t.y. treniravausi (tam tikrai reikėjo turėti stiprios valios ir jėgos), buvo be galo sunku.
Daugelis vaikinukų turi panašią į mano vaikystę arba dažniausiai randa panašumo manyje, todėl gana greitai manimi pasitiki, išsišneka, paklauso mano patarimų, susimąsto... Vien dėl to verta eiti per gyvenimą pakėlus galvą, kai žinai, jog daug kam sugebi padėti, suprasti, pajusti kitą žmogų, suvokti jo problemas. Nėra sunku patarti, bet kai pabandau įsivaizduoti save to žmogaus vietoje, kuriam patariau, suprantu, kad man būtų be galo sunku... Juk tuomet kažkas pasikeičia tavyje, pergalvoji daug ką ir turi nuspręsti, ką tau reikia daryti, kaip išspręsti savo problemą, kaip įveikti savo ankstesnį, galbūt klaidingą sprendimą. Patarti nėra sunku, bet jo- įvykdymas parodo tavo gyvenimo nusistatymą, valią, gyvenimo būdą ir net tikslą... Mūsų šalyje žmonės labai kenčia dėl savo didelio išdidumo, dažnai dėl kvailo užsispyrimo, nusistatymo, egoizmo, abejingumo... Vien tai labai trukdo blaiviai pamąstyti apie save', apie kitus, apie dvasios tobulinimą... Beveik nebemokame kitam žmogui atleisti už skriaudą. Šios blogos savybės tarsi svarsčiai laiko mus prispaudę prie žemės, štai dėl ko mums taip sunku įveikti save, pakilti suklupus...
Labai dažnai mes gailimės savęs. Žinau, kad aš esu užsispyrusi, išdidi, tai nėra jau taip blogai, nes didžiuojuosi tik senąja savo kilme — esu kilusi iš senos Lietuvos kunigaikščių giminės, gyvenusios žemaičių žemėse, — gal dėl to man lengviau po nesėkmių atsistoti vėl ant kojų. Kančia taurina sielą, o supratimas daro ją geresne. Manau, kad geras patarimas daug padės, jei žmogus norės ką nors pakeisti savo gyvenime, patobulinti save, nors tai yra taip sunku. Įveik save, o kitus įveikti lengviau. Jei moki pripažinti, taisyti savo klaidas, tai galėsi padėti ir kitam, bet jei nenorėsi tobulinti, kelti, suprasti savo dvasią, tai ir pats vieną sykį suklupęs nebenorėsi keltis, ir tau padėti niekas nesugebės, jei pats to nepanorėsi...
Tad pasimelskime: “Atleisk, Dieve, mums už silpnumą ir padarytas klaidas, suteik jėgų pagundų atsispyrimui, valiai, drąsai ir geriems darbams...”
*
■ Italijos katalikų dienraštis “Avenire” (1995.XI.28), pasiremdamas Aleksandro Jakovlevo, politinių represijų aukų rehabilitacijos pirmininko Maskvoje įvykusioje spaudos konferencijoje paskelbtais duomenimis, pateikė oficialius duomenis apie religijos persekiojimą bolševikų valdymo metais buv. Sovietų Sąjungoje. Per 74 komunistinio valdymo metus ten buvo sušaudyta, nukankinta, numarinta badu ir pan. apie 200.000 įvairiausių tikybų dvasininkų.