(Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
Jūratė Ratautienė
Sename ąsotyje pražydo baltos rožės,
Baltos rožės— lyg gegužis baltas;
Šias gėles padėsiu Dievo Motinai po kojom,
Pasimelsiu aš karštai, kad sieloje nebūtų šalta...
Sename ąsotyje pražydo Atleidimas, Atleidimas to,
kas šitiek metų gėlė širdį... Ir ištirpo nuoskauda
baltų žiedų rūke; Verkdamas šaukiau iš laimės:
— Dievas mane girdi!
Sename ąsotyje aš pamačiau ugnelę židinio— Namų;
Tuos brangius namus buvau palikęs kažkadaise...
Visa, kas negera, tegu lieka praeity,
Ir tesidžiaugia širdis tikra gimtinės laisve!
Traukinys monotoniškai ringavo vis tą pačią melodiją, Jis kažkur lėkė ir lėkė, nė nestabteldamas pasigrožėti nuostabiais gegužio peizažais, kurie už apdujusių langų buvo panašūs į žiemos pasaką. Kiek tik akys užmatė — viskas: miškai, laukai, sodybos, kalneliai, skendėjo baltuose gegužio žieduose. Buvo pats sodų žydėjimo metas, pats gražiausias metų mėnuo.
Dainavos ansamblis, atlikęs programą “Laiškų lietuviams” šventėje. J. Kuprio nuotr.
Turbūt ir žemės kvapas buvo nuostabus, tačiau kaip jo įkvėpti, jei visi to geležinio padaro langai aklinai uždari, o nosį rėžė tik dūmų ir tepalų aitruma. Jis, tas nuobodžiai niurnantis ir vis kažkur bėgantis traukinys, tarsi bijojo įsileisti į save gaivinančios laukų oro srovės, jis tik skubėjo pro aplinkui prasiskleidusi grožį, jo nė nepastebėdamas. Ar ne dažnai taip būna ir su žmogumi — jis vis bėga, skuba, lekia, nematydamas jį supančio gyvenimo grožio, nė nenorėdamas suprasti didžiosios šio gyvenimo paslapties ir jo esmės, kažkur nereikšmingai skuba, už savęs palikdamas tikrąjį tikslą. O pribėga visi tą patį.— Mirties stotelę...
Taip mąstė sau Andrius, tačiau mintys darėsi vis padrikesnės, nes jis nebegalėjo susikaupti, širdis daužėsi lyg išprotėjusi, rodėsi tuoj tuoj ir išlėks iš krūtinės. “Ne, taip daugiau nebeįmanoma. Eisiu vėl į tambūrą parūkyti, gal kiek atlėgs”.
“Įdomu, kas gi kankina šį suvargusį, lieso gyvenimo raukšlių išvagoto veido vyriškį? Važiuojame su juo jau tris valandas, o jo susijaudinimas nė kiek neatslūgsta: kas dešimt minučių bėga rūkyti, pastoviai žvilgčioja į laikrodį, jo rankos dreba, o akyse tvinksi tikas...” — svarstė dailus inteligentiškas jaunuolis, neseniai įsigijęs psichologo specialybę. Jis mėgo stebėti ir analizuoti žmones, priskirdamas tai savo profesinei sričiai. “Reiktų šį vyruką prakalbinti, jo sielą aiškiai slegia kažkas sunkaus. Bet kaip? Neatrodo, kad tas žmogus būtų iš kalbiųjų. Tačiau jei jis pasipasakotų, jam žymiai palengvėtų, o ir aš paglostyčiau savo savimeilę savotišku laimėjimu”.
Andrius kaip tik vėrė vagono duris, pirštai jo neklausė, jie buvo tarsi suakmenėję. Neklausė jo ir nuosavos kojos, kurios žingsniavo netvarkingai ir sunkiai, dėl ko visa šio vyro eisena atrodė kažkokia krypuojanti.
Bijodamas pažvelgti į žmones, Andrius nudelbė akis žemyn. Jam atrodė, kad keleiviai varsto jį savo žvarbiais žvilgsniais, atrodė, kad jie viską žino... Andriui buvo nejauku tarp daugybės žmonių, jį erzino jų juokas ir kalbos — per daug sunku ir neįprasta vėl grįžti į visuomenės šurmulį po tiek metų bejausmės tylos... Tačiau į jį niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio; keleiviai buvo užsiėmę savais reikalais: kas skaitė, kas lošė kortomis ar skendėjo savų problemų vandenyne, kas spoksojo pro langą ar juokingai išsižiojęs miegojo... Vienintelis jaunasis psichologas atidžiai žvigsniu sekė artėjančią “auką”. “Aš jį prakalbinsiu, žūtbūt prakalbinsiu”, — tvirtino pats sau.
Nė nežvilgtelėjęs į priešais sėdintį kaimyną, Andrius sunkiai “įdribo” į kėdę ir spontaniškai žvilgtelėjo į laikrodį. “Na, pasiruošk”, — tarė sau psichologas ir sunkiu, panašiu į bosą ir visai nesiderinančiu prie jo mielo jauno veido balsu užklausė:
— Atsiprašau, kiekgi dabar laiko?
Vyriškis krūptelėjo, tas geležinis balsas jį nupurtė lyg ledinis vanduo. Jis baikščiai pasuko galvą jaunuolio pusėn ir staiga susidūrė su mielomis smalsiomis akimis. Andriui pasidarė nejauku; per visą ilgos, varginančios ir neramios kelionės laiką jo nebuvo prakalbinęs nė vienas žmogus. “Ir labai gerai”,— jis buvo visiškai pamiršęs, kaip reikia bendrauti...
— Pusė trijų, — vėl žvilgtelėjęs į laikrodį kaip kirviu nukirto Andrius.
— Ar toli važiuojate? — toliau klausinėjo psichologas.
— I Pageležius, — trumpai atrėžė nekalbus pašnekovas.
— Ar ten gyvenate?
Į šį klausimą Andrius atsakymo nesurado, jo akys ėmė nervingai trūkčioti, ir jis piktai, tačiau bejėgiškai atšovė:
— O koks tamstos reikalas?
Jaunuolis nepasimetė ir toliau įnirtingai atakavo kaimyną savo kalbomis:
— Koks sutapimas! Aš irgi išlipu Pageležiuose. Važiuoju pas tėvukus, seniai jų nemačiau; per tą darbų ir įvairiausius rūpesčius nėra kada ir tėviškės aplankyti.
— Nutilk gi tu, nutilk... — nusisukęs į langą dantis sukandęs mintyse iškošė Andrius, tačiau neramią sielą skausmingai pervėrė du žodžiai — tėvukai ir tėviškė...
“O Dieve! Kaip ten Jūs laikotės? Mamyte! Tėveli! Žinau, kad gyvi, bet senatvės ir ligų prispausti, žinau, kad atrodot labai suvargę ir nenoriai bendraujate su kaimo žmonėmis, giliai širdyje kęsdami savo skausmą. Visa tai laiškuose man rašė Povilas — vienintelis likęs vaikystės draugas, kuris, nepaisydamas mano nupuolimo, neišsižadėjo manęs, rašė guodžiančius laiškus ir net kelis kartus buvo atvažiavęs aplankyti į kalėjimą...
Atleiskit, mieli tėveliai, jog per visus dvidešimt metų Jums taip ir neparašiau. Iš pradžių užgautas orumas ir kvaila savigarba neleido to padaryti, vėliau — tiesiog nedrįsau... Ir tik dabar prieš kelias savaites, kai kalėjimo viršininkas patvirtino mano amnestiją, supratau, kad turiu Jums parašyti. Apie viską... Kaip gyvenau tuos metus, ką veikiau, kokiais klystkeliais keliavau ir kokiuose nuodėmių miškuose buvau pasimetęs... Bet ar Jūs suprasite? Ar priimsite sūnų palaidūną į namus, kuriuos prieš dvidešimt metų jis prakeikė ir paliko?! Ar man atleisite?!
O viską padarė ta nelemta jaunatviška paikystė. Grįžau iš armijos, būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, trokštantis išsiūžti, išsidūkti ir išsišėlti už tuos dvejus veltui kariuomenėje prarastus metus. Tačiau grįžau į namus, pilnus gedulo, mat prieš metus mano sesuo Angelė žuvo autoavarijoje.
Angelės trūko visiems. Trūko jos skardaus juoko, jos linksmų istorijų ir begalinio optimizmo, tikėjimo gyvenimu ir žmonėmis. Niūru ir liūdna buvo mūsų sodyboje. Tarsi pats laikas joje sustojo... Mama pravirkdavo, vos pažvelgusi į Angelės kambario duris arba akimis užkliudžiusi kokį nors jos daiktą. Ji kas vakarą eidavo į bažnyčią pasimelsti už dukterį, dažnai aukodavo už ją šv. Mišias. Tėvas buvo tylus ir nekalbus. Savo širdgėlą jis bandė pamiršti dirbdamas — sumanė pastatyti nauja, daržinę, pataisyti klėties stogą, o seną medinį namą apmūryti plytomis.
Aš taip pat gedėjau Angelės. Įsivaizdavau, kokia laiminga ji būtų pasitikusi mane sugrįžusį, kiek visokių linksmų pokštų būtų prigalvojusi. Bet... Jos nebebuvo. Likau šeimoje vienintelis vaikas, tačiau jaučiausi tėvų nesuprastas, svetimas savuose namuose, tarsi nelauktas... Mama pastoviai prašydavo eiti su ja į bažnyčią, bet taip nė karto ir nenuėjau, atrėžęs jai, kad nesu davatka ir nenoriu būti bendraamžių išjuoktas. Tėvas įsakmiai reikalaudavo padėti jam statyti daržinę, tačiau aš buvau taip pavargęs nuo įvairiausių darbų kariuomenėje, jog troškau tik pailsėti ir atsigauti. Savo skausmą dėl sesers mirties aš pamiršdavau savaip — draugų kompanijose, šokiuose, prie stikliuko...
Dažnai į namus, į tą, mano akimis žiūrint, apmirusį ir niūrų pasaulį, grįždavau tik paryčiais visai girtutėlis. Tėvams tai labai nepatiko. Jie priekaištavo man, kad visai negerbiu Angelės atminimo, kad šeimos židinio ugnį blaškau vėjams, jog esu paikas, užsispyręs ir nepaslaugus. O mane tai erzino. Erzino nuolatinis tėvų bambėjimas, jų skausmo perkreipti veidai ir pastovūs nurodinėjimai, ką turiu daryti ir kaip turiu gyventi... Todėl į namus grįždavau vis rečiau ir rečiau. Nakvojau kur pakliūdavo — tai pas vieną, tai pas kitą sėbrą ar kieno nors daržinėje. O dienomis lėbaudavau su draugais arba bastydavausi po kaimą lyg benamis katinas. Apie mane ėmė sklisti įvairiausios kalbos: kažkas matė, kaip susitikinėju su senąja meile — Irute, kuri ištekėjo man būnant kariuomenėje; vienas tvirtino, jog girtas nakvodamas jo daržinėje, jos vos nepadegiau, numetęs nuorūką į šieną; kiti, ypač senieji, aptarinėjo nerūpestingą mano elgesį su tėvų pinigais, uždirbtais sunkiu kaimiečio prakaitu.
Deja, visos šios kalbos nebuvo iš piršto laužtos... Nors manęs jos ir nejaudino, tačiau tėvams be galo gėlė širdį — aš, vienintelė jų likusi viltis, juos apvyliau ir kasdien vis labiau skaudinau.
Vieną dieną tėvų kantrybės siūlas trūko. Jie prikėlė mane iš pačio ryto, dar nespėjusį gerai išsipagirioti po sunkios išgertuvių nakties, ir pasakė į akis lemtinga tapusią tiesą:
— Sūnau, tu žinai, kaip mums sunku po skaudžios netekties, o tu ne tik nepadedi užgydyti žaizdos, bet dar pili ant jos aitrią druską... Vaike, tu darai mums gėdą prieš visą kaimą! Nejau tau tai nė kiek nesvarbu? Grįžti į namus tik vieno — pasiimti pinigų, kuriuos vienu mostu iššvaistai vėjais. Verčiau tada išvis negrįžk, pažiūrėsim, už ką gersi ir lėbausi.
— Tai Jūs mane išvarote, taip?! — dar neišsiblaivęs mano protas kunkuliavo ir virė.
— Jūs nebenorite manęs matyti?!
— Ne, sūneli, ne, - bandė prieštarauti motina, — mes tik norime, kad tu apsigalvotum ir pasitaisytum.
Tačiau įsiūčio pagautas aš nieko nebenorėjau girdėti:
— Jūs turbūt nenorėjote manęs matyti ir iš kariuomenės sugrįžusio?! Šalti ir abejingi Jūsų veidai man tai išdavė! Gerai, aš išeisiu iš šitų prakeiktų namų, kad nebereiktų ilgiau klausytis prakeikto Jūsų bambėjimo, tuoj pat išeisiu!
— Jei jau tau čia viskas prakeikta, tai ir išeik, durys nerakintos; tik po kiek laiko, kai kišenėje nebeliks nė vieno grašio, o pašonėje — nė vieno draugo, nesugalvok grįžti, — griežtai sunkiu balsu ištarė įžeistas tėvas.
— O Dieve! Kurgi jis eis? — pravirko motina.
Tačiau lemtingi tėvo žodžiai nukirto:
— Jam tai geriau žinoti.
Taip aš ir išėjau, išėjau tą pačią dieną, greitomis susidėjęs daiktus, pilnas pykčio ir pagiežos. Miestelio taupomojoje kasoje pasiėmiau visus pinigus, kuriuos tėvai daugelį metų taupė man, ir iškeliavau į tolimą ir šaltą nežinomybę...
Likimas mane nubloškė į Rytų Sibirą, kur tuo metu vyko garsiosios Baikalo-Amūro magistralės statybos. Iš visų Sąjungos kampelių plaukė ten žmonės laimės ieškoti, mat valdžia žadėjo gerą atlyginimą, šiltą pastogę ir dar krūvas kitų privilegijų. Tiesa, mokėjo ten tikrai neblogai, bet darbo ir gyvenimo sąlygos buvo baisios. Žmonės nakvodavo šaltuose statybininkų vagonėliuose, trūko elementariausio: darbo įrangos ir technikos — daugelį sunkių operacijų darbininkai turėjo atlikti plikomis rankomis, trūko medicinos personalo ir medikamentų, todėl kas nebuvo pratęs prie žiauraus Sibiro klimato, greit susirgdavo. Po mėnesio varginančio darbo susirgau ir aš. Krėtė šaltis, labai karščiavau, naktimis ėmiau kliedėti. Teko išvežti mane į Irkutsko centrinę ligoninę, kur gydytojai nustatė abiejų pusių plaučių uždegimą. Gydytis reikėjo ilgai, o kai pasveikau, apie jokios magistralės statybą nė girdėt nenorėjau. Už uždirbtus pinigus Irkutske išsinuomavau kambarį ir įsidarbinau indų plovėjų viename iš miesto restoranų. Būtent iš šio taško ir nusidriekė mano klystkeliai... Restorane susipažinau su keliais rusų kilmės padavėjais, kurie, kaip ir aš, mėgo linksmai gyventi. Pabaigę darbą, mes dažnai susirinkdavome draugėn ir lėbaudavome ištisas naktis. Tačiau už ką visą laiką gali lėbauti, jei kišenėse vėjai švilpia. Todėl sugalvojome pasipelnyti nešvariu būdu: vogdavome iš restorano įvairų maistą, kurį vėliau parduodavome turguje. Bet norint gyventi plačiai ir be rūpesčių, neužteko ir to, ką uždirbdavome turguje. Naktimis pradėjome plėšti įvairius sandėlius arba turtingus butus. Deja, kiekvienas vagis kažkada prieina liepto galą — vieną speiguotą, ir šaltą gruodžio naktį, kai bandėme apiplėšti krovininį traukinį, mus pastebėjo geležinkelio stoties sargas ir iškvietė miliciją...
Už nešvarius darbelius (teismas buvo negailestingas, priteisė mums ir tuos plėšimus, kurių net nebuvom įvykdę) kiekvienas gavome po penkiolika metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Aš maldavau teisėjų tik vieno — kad nieko nepraneštų mano tėvams, nes to jie nebūtų pakėlę. Ir mano prašymas buvo išklausytas.
Andrius staiga krūptelėjo. “O Dieve! Juk jis ir vėl, gal jau tūkstantąjį kartą, rašė savo gyvenimo išpažinties laišką — pats sau...
Laimė, kad vieną tokį laišką pagaliau išdrįso parašyti ir tėvams, tačiau labiausiai bijojo, ar jį supras, išteisins ir priims atgal — į gimtą pastogę... O iki šiol jo gimtajame Užubalių kaime visą tiesą apie Andrių težinojo vienintelis vaikystės draugas Povilas. Andrius buvo jo prašęs, jog niekam nieko apie jį nepasakotų.
Traukinys vis lėkė ir lėkė, negailestingai artėdamas prie to, kas labiausiai jaudino ir neramino Andrių. Jis nedrįso taip paprastai, teparašęs vienintelį savo išpažinties laišką, į kurį neaišku kaip sureagavo tėvai, sugrįžti tėviškėn. Visa jo esybė skendėjo varginančioje nežinomybėje — atleido ar ne? Šis suvargęs, gyvenimo vėtrų iškankintas žmogus sugalvojo savitą būdą sužinoti tą tiek jam svarbų atsakymą...
Prie pat geležinkelio, ant nedidelio kalnelio, stovėjo senas Užubalių kaimo koplytstulpis, kuriame buvo įkelta Dievo Motinos statulėlė. Jokie atšiaurūs sovietmečio vėjai taip ir nepajėgė jo išgriauti, kaip kad gausybę kryžių ir koplytstulpių Lietuvos pakelėse. Per daug brangus jis buvo užubaliečių širdžiai, lygiai kaip ir garsioji Žemaičių Kalvarija lietuviams. Prie šio koplytstulpio kiekvieną gegužio vakarą rinkdavosi žmonės pagiedoti ir pasimelsti Mergelei Marijai. Vaikystėje ir Andrius su savo sesute bei tėveliais melsdavosi čia ištisą gegužį. Tai buvo jų ir visų kitų kaimo šeimų šventa tradicija.
Žmonės apkaišydavo koplytstulpį darželio ir lauko gėlėmis, ir akimirksniu jo senatvė pradingdavo nuostabių žiedų jūroje. Andriukui koplystulpis atrodydavo toks gražus ir mielas, tarsi papuošta kalėdinė eglutė. Tačiau prie tos puošnios eglutės, vaiko akimis žiūrint, visai nesiderino ant žemės sustatyti paprasti stiklainiai, kuriuose kaimiečiai merkdavo lauko gėles. Prie tokios eglutės turėjo puikuotis nepaprastos “Kalėdų senio dovanos”!
— Klausyk, Angele, — vieną dieną užkalbino Andrius savo sesutę, — gal atnešam prie koplytstulpio tą didelį išmargintą senelės ąsotį?
— Tu juk žinai tą gražų molinį ąsotį, — toliau aiškino berniukas nustebusiai sesei, — mama jį laiko svečių kambaryje ant sekcijos.
— Žinoma, aš jį žinau, bet mama gali labai supykti — ji mūsų močiutės ąsotį labai brangina ir saugo.
— Bet juk mes ne visam laikui jį išnešime iš namų. Kai tik nuvys baltosios rožės, vėl grąžinsime ąsoti į seną vietą, — pasiteisino Andrius.
— Kokios baltosios rožės? Ar tos, kurias mama augina šiltnamyje? — nesuprato mergaitė.
— Žinoma, tos, — džiugiu balsu atsakė berniukas. — Tu tik įsivaizduok, kaip gražiai atrodys baltos rožės dideliame puošniame ąsotyje! Visi susirinkę melstis stebėsis ir grožėsis! O ir Mergelei Marijai tai labai patiks.
— Tikrai puikiai sugalvojai, — pritarė sesutė broliui, ir abu nubėgo vykdyti savo gražaus vaikiško sumanymo.
Vakare prie koplytstulpio susirinkę žmonės tikrai stebėjosi gražiu baltų kvepiančių rožių ir seno ąsočio deriniu. Nors ąsotyje puikavosi beveik visos Vaišvilienės šiltanamio rožės, tačiau ji nepyko, o tik atlaidžiai šypsodamasi, kalbėjo aplinkiniams:
— Ir ko tie vaikai neprisigalvoja...
Andriaus ir Angelės mažose širdelėse tą gegužės vakarą buvo tikra šventė — jų sumanymas visiems patiko, žmonės juos gyrė, švelniai glostė galveles ir kalbėjo jų tėveliams:
— Jūsų vaikai tikrai išaugs geri žmonės.
“O varge! Kodėl užubaliečių žodžiai taip ir nepasiekė Dievo ausies?! Kodėl, net vidurinės mokyklos nespėjusi baigti, Angelė iškeliavo Anapus? Kodėl aš, būdamas kvailas ir paikas jaunuolis, prakeikiau tėvų namus ir iškeliavau klaidžiakeliais? Mieli tėveliai, ar Jūs man atleisite? Ar galėsite pamiršti tą karčią nuoskaudą?”
Andrių ėmė krėsti šaltis; kakta išrasojo prakaitu, o akys ašarojo nuo pro langą besiskverbiančios baltumos ir vaiskios gegužio saulės. Jau greit, visai greit, už dvidešimties minučių, jis privažiuos lemtingą, taip neramiai lauktą, o kol kas tokį bauginamai nežinomą atsakymą — Užubalių koplytstulpį...
Savo laiške tėvams Andrius prisiminė vaikystėje į seną močiutės ąsotį pamerktas baltas rožes (Povilas jam buvo rašęs, jog šio savo pomėgio — šiltnamyje auginti baltas rožes, mama nepamiršo iki šių dienų. Jei tik kam nors tų nuostabių rožių prireikdavo vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniui ar kokiai kitai progai, mama mielai jas dovanodavo, sakydama, jog šventvagiška būtų pardavinėti tai, kas reiškia džiaugsmą, meilę, atidumą ir gėrį).
— Brangieji tėveliai, jei man, sūnui palaidūnui, atleidote, jei iškentėte tą didelę nuoskaudą ir laukiate sugrįžtančio, kaip įrodymą, to, pamerkite nors vieną baltą rožę į seną močiutes ąsotį ir pastatykite juos prie Užubalių koplytstulpio, kad galėčiau išvysti tai pro traukinio langą. Ir jei aš pamatysiu ąsotį su rože, tada ramia širdimi galėsiu įžengti į brangiausius pasaulyje gimtuosius namus, — tai buvo paskutinės tėveliams rašyto laiško eilutės, kurias Andrius visą kelionės laiką kartojo, tarsi nepamirštamą maldą.
Už lango driekėsi pažįstami laukų plotai, tolumoje dunksojo gūdžioji Mikniūnų giria, štai ir Raistapilio kalnas, o kiek kairiau — Bildžių ežeras... Atmintyje atgijo seni prisiminimai, susiję su šiomis nuostabiomis vietomis — kiek čia vaikystėje vaikščiota, bėgiota, žaista! Per tiek metų gamtovaizdis išliko toks pats, tačiau Andriaus žvilgsnis pasigedo daugybės senų sodybų, kurių arba išvis nebesimatė, arba jų vietose rymojo kelios suvargusios obelys... Daug kas pasikeitė: iš kolūkio fermų tebuvo likę tik griuvėsiai, o senasis Miltupių kaimas pavirto modernia gyvenviete; šiapus ir anapus geležinkelio puikavosi gražūs mūriniai namai, kažkuo panašūs į pilis.
“Taip, laikas nesnaudžia ir nestovi vietoje, nors kartais mums ir labai to norėtųsi. Išauga vaikai, sensta suaugę, mainosi žemės veidas, griūna imperijos, keičiasi santvarkos... Išvažiavau iš tėvynės sunkiais sovietmečio laikais, sugrįžtu į laisvą Lietuvą...” — mąstė sau Andrius, o jo širdį gėlė toks graudulys, jog atrodė, kad gomuryje užstrigęs ašarų kamuolys tuoj tuoj ištirps ir upeliais pasipils iš akių. Juk išsipildė jo noras matyti Lietuvą laisvą; jo naktimis kliedėta nostalgija virto realybe — štai tėviškė, jis taip aiškiai ją mato, taip arti jaučia! Tačiau dar liko visų svarbiausioji Andriaus svajonė, ir ar ji išsipildys, turėjo paaiškėti už penkių minučių.
Vyriškio širdis daužėsi it pavojų skelbiantis varpas, akis jam buvo užtraukusi ašarų migla. “O Dieve, ką man daryti? Aš per daug susijaudinęs, kad galėčiau pažvelgti pro langą”. Netikėtai Andrius prisiminė šnekųjį kaimyną, kuris jau seniai buvo baigęs kalbėti ir dabar, įsmeigęs akis į pakelės peizažą, kažką mąstė. Impulsyvios jėgos pastūmėta, Andriaus ranka palietė psichologo petį ir jis nedrąsiai paklausė:
— Atsiprašau, jaunuoli, ar negalėtumėte man padėti?
Taip netikėtai šio nekalbaus žmogaus prakalbintas dabar krūptelėjo psichologas:
— Taip, žinoma, ar kas atsitiko?
— Ne, tai dar atsitiks. O gal ir ne. Greitai pro langą pasimatys Užubalių koplytstulpis, paskubomis drebančiu balsu dėstė Andrius.
— Taip, aš gerai žinau tą koplytstulpį, — atsakė susidomėjęs psichologas.
— Tai štai. Prie jo turi būti padėtas didelis raštuotas molinis ąsotis su pamerkta balta rože, užsikirsdamas aiškino Andrius. — Suprantat, man tai labai svarbu. Aš nedrįstu ir bijau pažvelgti pro langą. Prašau, padarykit tai už mane. Jei prie koplytstulpio pamatysite ąsotį su balta rože, žinokit, Jie man adeido! O jei ne — visi keliai į tėviškę man bus uždari...
“Tai štai kas taip neramino šį žmogų visą kelionės laiką”, — jaunajam psichologui akimirksniu viskas paaiškėjo, ir jis tvirtu sodriu balsu nuramino kaimyną:
— Nesijaudinkit, aš tai padarysiu. Ir tikėkit, jog viskas bus gerai.
— Ačiū, — su palengvėjimu atsiduso Andrius ir, delnais užsidengęs akis, panarino galvą...
Ta varginanti nežinomybė dabar, paskutinėmis sekundėmis, atrodė pati skaudžiausia ir ilgiausia. “Nejau jaunuolis nieko nematė ir tyli, bijodamas pasakyti tiesą? O gal jis tiesiog nepastebėjo ąsočio, pasislėpusio tarp daugybės lauko gėlių?” — sunkūs kankinantys klausimai drumstė Andriaus sąmonę, tik staiga juos nutraukė džiugus ir pilnas nuostabos šūksnis:
— Žiūrėkite, greičiau žiūrėkite!
Andrius akimirksniu prišoko prie lango, ir tai, ką tada išvydo, visam gyvenimui užsifiksavo jo sąmonėje. Senasis Užubalių koplytstulpis buvo apkaišytas daugybe baltų rožių žiedų, o močiutės ąsotyje jų buvo primerkta tiek, kiek tik galėjo tilpti. Prie pat koplytstulpio šventiškai pasipuošę stovėjo tėvelis su mama. Vienoje rankoje jie laikė baltas rožes, o kita mojo pravažiuojančiam traukiniui. O šalia jų stovėjo didžiulis būrys kaimo žmonių — senų, jaunų, net visai mažų vaikelių, matytų ir nematytų, pažįstamų ir pamirštų. Visi jie turėjo po baltą rožę ir sutartinai skandavo:
— An—driau! An—driau!
Tas reginys buvo toks nuostabus ir nekasdieniškas, jog prie langų prilipę smalsuoliai tik stebėjosi ir klausinėjo vieni kitų:
— Įdomu, kokį žymų svečią jie taip pasitinka?
— O gal čia filmuoja kokį nors kino filmą?
— Kiek daug baltų rožių! Ištisas milijonas — kaip kad toje dainoje! — susijaudinusi kalbėjo viena rusė turistė, o jos vyras šį nepaprastą vaizdą įamžino video kamera.
Ir tik du žmonės visame traukiny žinojo, kas yra tikroji šio garbingo sutikimo priežastis.
— Dar kartą ačiū Jums, -—- nuo gausių džiaugsmo ašarų virpančiu balsu tarė Andrius ir tvirtai apkabino jaunuolį.
— Ką jūs, man nėra už ką. Tai Jiems turite būti dėkingas, — šypsojosi psichologas.
Epilogas
Štai jau treji metai, kaip gyvenu brangiuose tėvų namuose. Dabar net neįsivaizduoju, kaip kažkada galėjau jų išsižadėti — iš tiesų, žemėje nėra nieko nuostabesnio už gimtą pastogę.
Prieš trejus metus važiavau tėviškėn neramia širdimi. Aš taip bijojau, kad tėveliai man neatleis, o pasirodo, jie visas nuoskaudas pamiršo jau kitą dieną po mano išvykimo. Visus tuos metus tėveliai meldė Gailestingąjį Dievą, kad tik būčiau gyvas ir sveikas, kad tik nieko blogo man nenutiktų. Beribė yra tėvų meilė, jos neišmatuosi jokiais matais!
Jau dveji metai, kaip vedžiau savo jaunystės meilę Irutę, kurios vyras mirė prieš penkerius metus, palikęs ją ir dvi dukreles. Dabar mes esame jau penkiese: aš, Irutė, Beatričė, Jolanta ir mažasis Evaldukas. Gyvename visi kartu pas mano tėvelius — aš per ilgai jų nemačiau, kad galėčiau ir vėl skirtis.
— Jūs mūsų senatvės saulutės, — meiliai kalba tėvukai anūkėliams ir geromis savo rankomis švelniai glosto jų galveles.
Mama ir tėvelis pastebimai atgimė ir atjaunėjo, pamiršę visas ligas, negales ir skausmus.
— Dabar mes žinome, kad gyvenome ne veltui, — kartą prasitarė jie man su Irute. — Į mūsų namus po tiek metų vėl sugrįžo Šviesa ir Ramybė!
Aš supratau, kad įžeidimus atieisti ir nuoskaudas nukęsti — yra vienos iš gražiausių žmogaus dorybių, kuriomis jis panašėja į savo Kūrėją. Jei atleisti ir pamiršti blogį yra sunku, tada žmogui padeda pats Laikas, o kitais žodžiais tariant, pats Dievas, nes ir beribiame Laike mes galime atpažinti Visagalės Meilės veidą!