Parengė kun. A. Rubšys

ŠV. RAŠTO PRASMĖS

     Įprasta daryti skirtumą tarp žodinės - literatūrinės - ir dvasinės Šv. Rašto prasmės. Žodinė prasmė yra ta, kurią įkvėptasis autorius norėjo išreikšti ir išreiškė “tada vartotomis literatūrinėmis formomis. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo {tiesiogiai} raštu pasakyti, reikia kreipti deramą dėmesį į to meto mąstymo, kalbėjimo, pasakojimo būdą ir to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius” (DA,12). Taigi, norint teisingai suprasti Šv. Rašto knygas, svarbu pažinti įkvėptąjį autorių ir jo knygos istorinį foną. Žodinės prasmės ištaka yra Šv. Rašto žodžiai, aiškinami istoriniame įkvėptojo autoriaus knygos kontekste.

     Be to, Šv. Rašte atsiskleidžia ir dvasinė prasmė, viršijanti žodinę, įkvėptojo autoriaus tiesiogiai išreikštą, prasmę. Dvasinės prasmės pagrindas yra žodinė prasmė. Dvasinė prasmė turi trejopą pobūdį: tipologinį, moralinį ir mistinį. Šv. Raštas - abu Testamentai - yra Knyga, kuri atspindi tūkstantmetį žmogaus pokalbį su Dievu. Šio pokalbio istorija yra Apreiškimo ir tikėjimo istorija. Istorijos raidoje plėtėsi ir ryškėjo ne tik lemtingi žmonijos klausimai, bet ir išganymo istorijos platumų akiračiai, nes Dievo žodžiai ir darbai ryškėjo ir plėtėsi. Šv. Raštas liudija, kad žmonijos istorija turi išganymo tikslą ir prasmę, net jei jie ir neregimi bei užslėpti. Lemtingieji žmogaus klausimai apie laimę ir prasmę siejasi su Dievybės samprata ir žmogaus savimone. Kas yra Dievas? Ką reiškia būti žmogumi - vyru ir moterimi? Kaip save įprasminti ir tapti laimingam?

     Šv. Rašto Dievas yra Visatos Kūrėjas ir Istorijos Viešpats, mylintis kūriniją ir šaukiantis žmogų kelionėn į ateitį:

     Viešpats tarė Abramui:
     “Eik iš savo gimtojo krašto,
     iš savo tėvo namų.
     Padarysiu iš tavęs didelę tautą
     ir tave palaiminsiu;
     išaukštinsiu tavo vardą,
     ir tu būsi palaiminimas ”

(Pr 12,1-3).

     Visą Šv. Raštą galima apibendrinti trimis žodžiais: “Dievas myli žmogų”. Apvaizdus mylintis Dievas kviečia žmogų nebūti laiko auka, bet kurti ateitį - pažadėtą, bet nežinomą, - nes žmogus, Žemės vaikas, sukurtas pagal Dievo “paveikslą ir panašumą” (Pr 1,26-27) surasti prasmę ir laimę laiko upėje, pramenant vardu kūrinius. “Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims” (Pr 2,30).

     Senojo Testamento Sandoros tauta patyrė Dievo, Visatos Kūrėjo ir Istorijos Viešpaties, rūpinimąsi jos ateitimi lemtingojo Išėjimo iš Egipto metu. Kasmet švęsdami šį įvykį, jį sudabartindavo, nes Šv. Rašto žmogaus - vyro ir moters - samprata apima kelionę su Dievu į ateitį, pažadėtą, bet nežinomą:

     “Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą, ir, užėmęs jį, įsikursi jame, paimsi pirmienas iš įvairių žemės vaisių, kuriuos nuimsi pjūties metu iš krašto, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda, ir, sudėjęs juos į pintinę, eisi į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks savo vardui kaip buveinę, nueisi pas kunigą, turintį valdžią tomis dienomis, ir jam tarsi: ‘Šiandien aš tariu VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad įėjau į kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė mūsų protėviams duoti mums’. Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, tu tarsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo ten į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo protėvių Dievo. Viešpats išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka - su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą - kraštą, tekantį pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs’” (Įst 26,1-10).

     Dievo Apsireiškimo — žodžių ir darbų — akiračiai platėjo išganymo istorijos raidoje. Lemtingieji žmogaus klausimai apie Dievą Kūrėją ir žmogų buvo visapusiškai atsakyti per Jėzų Kristų — jo gyvenimą, kančią ir Prisikėlimą. Paklaustas: “Koks yra didžiausias įsakymas?” Jėzus atsakė: “Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, ... - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis

     Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu” (Mk 12,28-31).

     Taigi išganymo istorijos vientisumas padaro ne tik Šv. Rašto tekstą, bet ir jame aprašomus dalykus bei įvykius reikliais ženklais. Užtat dvasinė Šv. Rašto prasmė gali turėti tipologinį, moralinį ir mistinį požiūrį.

     Tipologinis dvasinės Šv. Rašto prasmės pobūdis susieja Senojo Testamento išganymo istorijos įvykius su Kristumi. Izraeliečių perėjimas per Nendrių jūrą (žr. Iš 15) yra reiklus ženklas ir nuoroda į Kristaus pergalę — perėjimą iš mirties į Prisikėlimą ir Krikšto Sakramentą.

     Moralinis dvasinės Šv. Rašto prasmės pobūdis yra pamokantis. Šv. Rašte atpasakojami įvykiai turi tikslą skatinti skaitytoją būti dorą ir elgtis teisingai. Anot Apaštalo Pauliaus: “Noriu, kad žinotumėte, broliai {ir seserys}, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė” (1 Kor 10,1-6).

     Mistinis dvasinės Šv. Rašto prasmės pobūdis primena, kad svarbu atpažinti išganymo istorijos dalykuose ir įvykiuose nuorodą į jų amžinąją reikšmę, vedančią žmogų į tikrąją Pažado Žemę. Taip Bendrija žemėje yra nuoroda j dangiškąją Jeruzalę. “Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto:

      ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’” (Apr 21,1-4).

SENASIS TESTAMENTAS

     Senasis Testamentas yra esminė Šv. Rašto dalis. Jo Knygos yra Dievo Dvasios įkvėptos ir turi išliekančią vertę, nes Senoji Sandora nebuvo niekad atšaukta. “Tas šventųjų autorių išpranašautas, papasakotas ir paaiškintas išganymo planas yra užrašytas Senojo Įstatymo knygose kaip tikras Dievo žodis. Todėl tų Dievo įkvėptųjų knygų vertė yra nenykstanti: ‘Nes visa, kas tik parašyta, parašyta mums pamokyti, kad mes kantrumu ir Rašto paguoda turėtume vilties’” (Rom 15,4; DA,14).

     Iš tikrųjų “Senojo Testamento išganymo planas buvo ypač skirtas paruošti keliui, pranašiškai paskelbti (žr. Lk 24,44; Jn 5,39; 1 Pt 1,10) ir įvairiais vaizdais išreikšti (žr. 1 Kor 10,11) ateisiančiam visų Atpirkėjui Kristui bei Jo karalystei. Senojo Testamento knygose kalbama prieš Kristaus įvykdyto išganymo laikotarpį gyvenusiems žmonėms pritaikytu būdu, bet jos visiems teikia žinių apie Dievą ir žmogų; jos parodo, kaip teisingas ir gailestingas Dievas elgiasi su žmonėmis. Nors tose knygose yra netobulų ir laikinų dalykų, bet iš jų šviečia tikra dieviška pedagogija. Krikščionys turi jas pagarbiai priimti, nes jos išreiškia gyvą Dievo sampratą, jose slypi kilnus mokslas apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai; pagaliau jose glūdi mūsų išganymo paslaptis” (DA,15).

     Krikščionys gerbia Senąjį Testamentą kaip tikrą Dievo žodį. Istorija liudija, kad krikščionių Bendrija visuomet nedvejodama priešinosi mėginimams atmesti Senąjį Testamentą, teigiant, kad Naujasis Testamentas padarė jį negaliojantį.

NAUJASIS TESTAMENTAS

     Dievo žodis, “kuris yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam” (Rom 1,16), yra pateikiamas ir prakalbina mus savo nuostabia jėga Naujojo Testamento Raštuose. Naujasis Testamentas yra Dievo apsireiškimo viršūnė. Naujojo Testamento knygų pagrindas ir esmė yra Jėzus Kristus, įsikūnijusis Dievo Sūnus: jo darbai, mokymas, Kančia ir išaukštinimas, jo Bendrijos pradžia ir Šv. Dvasios atsiuntimas.

     Keturios Evangelijos yra viso Šv. Rašto širdis, “nes jos yra pagrindinis mūsų šaltinis pažinti įsikūnijusį Žodį, mūsų Išganytoją” (DA,18).

     Evangelijų rašymas apima ir įtvirtina tris Evangelijos paveldo stadijas — tarpsnius:

     1.    Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Ką Jėzus darė ir mokė savo žemiškos tarnybos metu? Krikščionių Bendrija pastoviai ir tvirtai buvo ir yra įsitikinusi, kad visos keturios Evangelijos, “kurių istoriškumą ji nesvyruodama skelbia, ištikimai perduoda tai, ką Jėzus, Dievo Sūnus, gvendamas tarp žmonių, tikrai darė ir mokė jų amžinajam išganymui, iki atėjo diena, kurią jis buvo paimtas į dangų” (DA, 19; Apd 1,1-2). _

     2.    Žodinį tikėjimo kraitį. Ką Apaštalai skelbė po Jėzaus mirties ir Prisikėlimo? “Viešpačiui įžengus į dangų, Apaštalai perdavė savo klausytojams, ką jis buvo mokęs ir daręs, vadovaudamiesi tuo supratimu, kurį jiems atskleidė garbingieji Kristaus gyvenimo įvykiai ir kurį suteikė Tiesos Dvasios šviesa” (DA, 19). Šioje stadijoje Skelbėjas yra skelbiamas kaip Kristus ir Dievo Sūnus. Liudijimas, duodamas Jėzui ir jo misijai, susilieja su tikėjimu juo kaip prisikėlusiuoju Viešpačiu ir Kristumi (žr. Apd 2,36). Ištikimas Jėzaus darbų ir žodžių aiškinimas, perduotas Apaštalų ir mokinių skelbimu, apima ir nusako tai, kas dažnai yra vadinama “Prisikėlimo tikėjimu” - “Velykų tikėjimu”, -t.y. su pridėtu ir platesniu paties Jėzaus, jo darbų ir žodžių, jo misijos reikšmės supratimu. Įžvalga ir supratimas reiškėsi dėl jų tikėjimo Jėzumi ir jų susitikimo su Jėzumi, kaip prisikėlusiu ir išaukštintu Viešpačiu. “Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta” (Jn 12,16).

     3. Keturias rašytas Evangelijas. Ką Evangelistai parašė apie Jėzų Kristų savo skirtingose Evangelijose? Evangelistai, eidami savo keliu ir siekdami savito tikslo, naudojosi tikėjimo paveldu, subrendusia įžvalga ir supratimu, skelbiant Jėzų Kristų antrojoje stadijoje. Tačiau jie darė madžiagos atranką, kai ką suglausdami arba paaiškindami, apipavidalino ją visą savitu žanru - literatūrine forma, - kurią vadiname “Evangelija” (Eu+Angelion) - Gerąja Naujiena, žiūrėdami, kad “apie Jėzų pateiktų tik tai, kas tikra, ir kuo jie buvo nuoširdžiai įsįtiki-nę” (DA,19).

     Išties ketveriopa Evangelija užima ypatingą vietą tikėjimo Bendrijoje. Tai liudija pagarba, kurią Evangelijoms teikia liturgija ir šventųjų pomėgis jas skaityti. “Nėra kitos tiesos, kuri būtų patrauklesnė, brangesnė ir nuostabesnė už Evangeliją. Mąstyk ir brangink, ką mūsų Viešpats ir Mokytojas - Kristus - mokė žodžiais ir įvykdė darbais” (šv. Cezarija Jaunesnioji). “Viską viršija Evangelijos. Jos užima mano mintį, kai meldžiuosi. Vargšė mano siela tiek daug visko nori. Evangelija yra tai, ko man reikia ir užtenka. Čia visuomet randu vis naujų įžvalgų, užslėptų ir žavinčių prasmių” (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė).

SENOJO IR NAUJOJO TESTAMENTO VIENTISUMAS

     Krikščionių Bendrija, nuo pat Apaštalų dienų, o vėliau savo tikėjimo pavelde, suprato Dievo išganymo plano vientisumą abiejuose Testamentuose, paireiškiantį per tipologiją, kuri atpažįsta Senojo Testamento Dievo žodžiuose ir darbuose nuorodas į tai, ką jis įvykdė laiko pilnatvėje per savo įsikūnijusio

     Sūnaus asmenį, jo žodžius ir darbus. Užtat krikščionys skaito Senąjį Testamentą Kristaus - nukryžiuoto ir prisikėlusio — šviesoje. Toks tipologinis skaitymas atskleidžia neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Bet, nepaisant to, neužmirština, kad Senasis Testamentas nepraranda savo ypatingos Apreiškimo vertės, kurią pats mūsų VIEŠPATS iš naujo patvirtino (žr. Mk 12,29-31). Be to, ir Naujasis Testamentas turi būti skaitomas Senojo Testamento šviesoje. Ankstyvoji krikščionių katechezė plačiai naudojosi Senuoju Testamentu.

     Tipologija atskleidžia dinamišką Dievo plano vystymąsi, kad “Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15,28). Nei tikėjimo protėvių - Abraomo, Izaoko, Jokūbo - pašaukimas (žr. Pr 12,1-3), nei Išėjimas iš Egipto (žr. Iš 15), nepraranda savo ypatingos reikšmės dėl to, kad jie buvo tarpinės išganymo plano grandys.

     Abiejų Testamentų vientisumo ištaka yra Dievo išganymo plano ir Apreiškimo vieningumas. Senasis Testamentas parengia žmoniją Naujajam, o Naujasis Testamentas įvykdo Senąjį. Abu vienas kitą paaiškina, abu yra tikras Dievo žodis. Visas Šv. Raštas yra tik viena Knyga - Biblija - ir ta viena Knyga yra Kristus, nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, visas dieviškasis Raštas randa pilnatvę Kristuje.

ŠV. RAŠTAS TIKĖJIMO BENDRIJOS GYVENIME

     “Tokia yra galinga Dievo Žodžio jėga, kad jis yra tikinčiųjų Bendrijos ramstis ir energija, o Bendrijos vaikams — tikėjimo atrama, penas jų sielai ir tyras neišsenkantis dvasinio gyvenimo šaltinis” (DA,21). Užtat “tikintiesiems durys į Šv. Raštą turėtų būti plačiai atvertos” (D A,22).

      ‘“Šventojo puslapio’ studijos turėtų būti šventosios teologijos siela. Taip pat ir Žodžio tarnyba - pamokslavimas, katechizacija, bet koks kitas krikščioniškas mokymas — yra našiai maitinamas ir šventai klesti per Šv. Raštą” (DA.24).

     Katalikų Bendrija “įtaigiai ir tiesiogiai ragina visus tikinčiuosius domėtis ‘nuostabiuoju Jėzaus Kristaus pažinimu’ per dažną Šv. Rašto skaitymą”, nes, “kas nepažįsta Šv. Rašto, nepažįsta Kristaus” (šv. Jeronimas), o kas nepažįsta Kristaus, nepažįsta Dievo Žodžio, įsimedžiaginusio Visatoje, įsikūnijusio Kristuje ir įsižodinusio Šv. Rašte.