A.A.

     Meilė - labai svarbus, reikšmingas žmogaus jausmas. Ir labai sudėtingas. Tai jausmų, intelektualių pergyvenimų, pojūčių, visapusiško aktyvumo kompleksas, kurio dėka žmogus peržengia savojo ribas. Susilieti su kitu žmogumi, ypatingu būdu jį pajausti, įsijausti į jį, tapti jo dalimi, neprarandant savo individualybės, savo aš.

     Kokios svarbiausios sudedamosios meilės dalys ir kokie jos požymiai?

     Visų pirma - tai pats neegoistiškiausias aktas, atsidavimas kitam žmogui be jokių sąlygų.

     Mylimam žmogui mes atiduodam savo jausmus, suvokimą, interesus. Ir kuo daugiau žmogus duoda, tuo daugiau visko lieka ir jam pačiam. Tai kito žmogaus ir savęs pažinimas per bendravimą su juo. Juo labiau, kad tai nepaprastas pažinimas. Tai žmogaus esmės pažinimas, jo pačių geriausių galimybių, jo asmenybės, apsivaliusios nuo atsitiktinio, praeinančio, pažinimas. Pagaliau tai pagarba kitam žmogui. Priėmimas jo tokio, koks jis yra, su jo teise į savąjį tobulėjimo kelią, laisvę, be bandymų pakeisti jį, perauklėti. Tai atsakomybė už tą žmogų, netgi didesnė už save. Tai rūpestis juo. Jeigu motina nesirūpina savo vaiku, mes nepatikėsime, kad ji myli jį. Taip ir su meile. Pabandykime iš jos atimti nors vieną anksčiau minėtą komponentą, ir ji taps nepilna.

     Meilė tarp vyro ir moters, merginos ir jaunuolio, būtent erotinė meilė, turi savyje dar keletą papildomų komponentų. Pirmiausia noras kuo maksimalesnės vienybės su mylimuoju. Tokio siekimo nebūna tėviškoje meilėje. Erotinė meilė reikalauja ypatingo išskyrimo, kai tuo tarpu tėvai gali vienodai mylėti visus savo vaikus. Moteris arba vyras siekia mylėti tik vieną žmogų. Ir galų gale erotinė meilė siekia intymaus artumo, kūniško suartėjimo, specifinės lytinės meilės.

     Reikia būtinai pasakyti, kad meilė, kiek ji priklausytų nuo mūsų įgimtų savybių, yra beveik nuo mūsų nepriklausoma. Norime mes to, ar nenorime, kažkokiame mūsų asmenybės išsivystymo laipsnyje jinai prasiverš. Mes įsimylime tik iš savo vidinio poreikio mylėti. Ir gali pasitaikyti, kad įsimylime visai netinkamą, tos meilės nevertą žmogų. Bet vėlgi - kuo turtingesnė žmogaus natūra, kuo didesnės galimybės pažinti mylimą žmogų, didesnės galimybės juo rūpintis, tuo mūsų meilė gali būti galingesnė ir gilesnė.

     Pasirodo, mylėti ir būti mylimam ne taip jau paprasta. Tos pastangos iš mūsų daug pareikalauja.

     Ir meilė, pilnavertė, sudėtinga, žmoguje formuojasi pamažu, iš lėto, etapais. Kiekvieno žmogaus meilės istoriją sąlygiškai galime suskirstyti į 4 etapus.

1.    Meilės kūdikystė. Tai periodas, kuris trunka maždaug iki 12 metų. Jo būdingiausi bruožai: schematiškumas, meilės abstraktumas. Šiame amžiuje įsivaizduojama meilė nekonkreti, neindividualizuota. Vaikas dar negali suvokti nei savo meilės, nei savo meilės objekto kaip individo. Vaikas turi poreikį meilei apskritai. Jo meilėje ypač daug fantazijos, oro pilių, princų ir princesių. Neįsivaizduojame, ką turėtume duoti kitam žmogui, kokiu reikia būti meilėje pačiam. Erotinis aspektas kol kas užima labai nedidelę tos meilės dalį. Apie ją vaikas turi dar mažesnį suvokimą, kaip apie meilę apskritai. Šitas periodas jausmų formavime užima ne mažiau reikšmingą vietą kaip ir kiti periodai. Dabar formuojasi asmenybė, jos sugebėjimai kurti, pažinti, gerbti, tai yra tokios savybės, be kurių pilnavertė meilė toliau neįmanoma. Jeigu tos savybės dėl kokių nors priežasčių nesivysto ar vystosi nepilnai - susidaro rimtas pavojus. Pavojinga, jeigu tas periodas užsitęsia iki 15-20, o kartais ir daugiau metų. Tada meilėje žmogus labai ilgam užsibūna oro pilyse. Dėl vaikiško meilės suvokimo jis negali arba bijo surasti konkretų žemišką žmogų, kurį būtų galima mylėti ir būti mylimu, kurio meilė keistų ir jo paties asmenybę, pradėtų naują jos formavimosi etapą. Pasakų pasaulis - svarbus žmogaus gyvenime, bet realus gyvenimas svarbesnis, sudėtingesnis, turtingesnis ir įdomesnis.

2.    Meilės vaikystė. Jos amžius maždaug nuo 13 iki 18 metų. Ji prasideda tuo momentu, kai žmogus vieną kartą pamilsta konkretų asmenį.

     Šito periodo ypatybės meilės jausmas be galo intensyvus. Jaunas žmogus per labai trumpą laiką nepaprastai pasikeičia, tiesiog tampa kitu, perlipa per savo senąjį “aš”. Meilė tampa pačiu svarbiausiu faktoriumi jo gyvenime. Deja, šitas jausmas be galo vienpusiškas. Jis pats, tas jausmas, svarbesnis už žmogų - meilės objektą. Tame žmoguje jis mato idealą, tai, ką būtent trokšta matyti, ne tai, kas yra iš tikrųjų. Kartais visai nemato to žmogaus, jį visą užvaldo vien savi pergyvenimai. Iš dalies dėl to jauną žmogų sukausto baimė, jis darosi drovus, pasyvus. Jeigu pirmasis periodas paprastai neįvertinamas žmogaus gyvenime, tai antrasis - dažniausiai pervertinamas. Ir čia slypi visi jo pavojai.

     Šitą meilę mes vertiname kaip meilės viršūnę. Tai meilė, kuri esą nepasikartojanti, “stipresnė už visas”, vėlesnė meilė - tik blyškus jos šešėlis. Aišku, pirmąją meilę pervertiname. Stengiamės jos laikytis įsikibę. Bandom “bet kuria kaina” įsigyti meilės objektą, kaip nuosavybę. Bandome meilę išlaikyti jos pirmykštėje ekstazėje, be galo intensyvią.

     Visa tai gali sulėtinti teisingą meilės rutuliojimąsi. Suprantama, kad jausmai, pergyvenimai šitame periode yra iš tikrųjų labai intensyvūs, labai ryškūs. Šitas amžiaus periodas ypatingai išsiskiria jausmų turtingumu ir tikru meilės “alkiu”. Kaip ten bebūtų, bet meilė šiame periode negali žmogui duoti tiek, kiek iš jos tikimasi, tiek, kiek ji mums savo palaimos pažeria vėliau.

     Tai paaiškinama tuo, kad žmogus dar nemoka meilės “kalbos”, jis nemoka išreikšti savęs, savo jausmų, negali giliau bendrauti, nemoka savęs sutapatinti su kitu žmogumi.

     Dėl to pirmoji meilė - dažniausiai “nelaiminga meilė”. Jauni žmonės nesugeba teisingai pasirinkti meilės objekto. Nemokėjimas bendrauti veda į nesupratimą ir nesusipratimus, daro nuoskaudas, sukelia pavydą, konfliktus.

     Taigi meilės vaikystė reikalauja sau jautraus dėmesio, bet ne idealizacijos. Meilė dar augs, šakosis, turtės. Dėl to nepatariama skubėti su meilės prisipažinimais. Prisipažinimai įpareigoja, o po to pasirodo, kad meilės objektas neatitinka idealo, kad bendrauti sunku. Meilė šitame periode visada sukelia aplinkinių smalsumą. Ir dėl to nesėkmės gali sukelti nereikalingų komentarų, pašaipėlių. Jos bus tuo skaudesnės, kuo giliau pagrįstos.

     Kaip sakiau, jauni žmonės tuo metu būna ypač drovūs, nedrąsūs. Nereikia skubėti šitų bruožų atsikratyti.

     Reikia pridurti, kad dauguma jaunų žmonių pergyvena keletą susižavėjimų, kai kada vienu ir tuo pačiu metu. Tai padeda žmogui palyginti savo jausmus, juos valdyti.

     Apskritai šitas amžiaus periodas, jei dar pridursime, kad jaunas žmogus turi mokėti save valdyti, sąmoningai tvarkyti savo jausmus, žinoti, kas yra savikontrolė, gali tapti lemiamuoju jo asmenybės išsivystyme.

3. Meilės jaunystė. Ji prasideda tada, kai jauni žmonės patiria visus tuos jausmus, išgyvenimus, būdingus meilei, bet jau moka juos išreikšti, išsakyti tiek bendraudami intelektualiai, tiek intymioje, lytinėje meilėje. Šiame periode nusistovi pastovus ryšys tarp vyro ir moters. Žmonės vis giliau pažįsta vienas kitą, visą kito sielos turtingumą ir savo silpnybes. Šiame periode jau įmanomas kuo pilnesnis sutapatinimas savęs su kitu žmogumi, persikūnijimas į kitą žmogų, mokėjimas džiaugtis mylimojo artumu, vertinti, branginti, kam dar nebuvo pribrendę ankstesniuose perioduose. Bendravimo džiaugsmas, noras keisti save, darytis geresniu -yra būdingiausias meilės bruožas. Taip, šitas periodas daugiausia duoda žmogui, bet jis daugiausia ir pareikalauja iš mūsų. Dažniausiai dabar individas pajunta savo netobulumą, netobulumą žmogaus, kurį myli, dargi praranda tikėjimą meile, tik šį kartą daug sąmoningiau suvokdamas kodėl.

     Dažnai vienas iš mylinčiųjų žūtbūt užsigeidžia tapti tokiu, kokiu jį nori matyti mylimas žmogus, ir tuo pačiu lyg tapti jo nuosavybe. Arba atvirkščiai: paversti savo nuosavybe kitą žmogų. Tai pasireiškia reikalavimu: “Jeigu tu mane myli, tu privalai... gera žmona turi būti tokia”. Tokiu atveju griūva viena pagrindinių meilės sąlygų - pagarba. Per didelis prisitaikymas prie kito žmogaus apvagia asmenybę, nuskurdina ją. Ir dėl to ji ilgainiui darosi nepilnaverčiu partneriu meilėje. Pasipriešinimas tokiems reikalavimams sukelia konfliktus, prievartą - didžiausią meilės priešingybę.

     Pavojingas ir susižavėjimas “meilės menu”, “meilės technika” vietoj tikrosios meilės. Malonumai, kuriuos patiria besimylintieji, turi būti meilės rezultatas, bet ne jos tikslas. Meilės laimė daug sudėtingesnė ir didesnė, negu jutiminiai malonumai. Vien geidulio patenkinimas arba “techninė meilės pusė”, ypač jeigu tuo dar piktnaudžiaujama, sukelia bodėjimąsi, persisotinimą, o jautresnius žmones net sudirgina. Geriausias vaistas prieš tokį reiškinį - savarankiškumas, kuo didesnė besimylinčių nepriklausomybė. Ir būtinai laikytis principo: meilėje visų pirma duoti, o tik paskui imti.

4. Subrendusi meilė. Ji būna tarp žmonių, ilgą laiką pragyvenusių santuokoje. Šitame periode meilė pasiekia savo viršūnę, nors išoriškai jos beveik nepastebi, dargi su ja apsipranta ir jos nejaučia patys besimylintieji. Kokie jos charakteringiausi bruožai? Visų pirma mylimas žmogus realiai priimamas toks, koks jis yra - su savo visais privalumais ir ydomis. Jo ydos, kurios dažniausiai glaudžiai siejasi su dorybėmis, negąsdina ir neatstumia, bet atvirkščiai - kai kurie trūkumai tik sustiprina meilę. Žmogus, kuris mus myli, mumyse pastebi ir atranda daug daugiau gera, negu mes patys apie save žinom. Ir dėl to mes daromės geresni, nes mylintis žmogus, pažindamas mūsų galimybes, išprovokuoja mus gėriui. Štai kodėl tiek daug mylimų žmonių, išvydę save naujomis, mylinčio akimis, keičiasi ne dienomis, bet valandomis: iš nepasitikinčio, drovaus, suirzusio, niūraus pesimisto tampa ramiu, pasitikinčiu, stipriu žmogumi. Tai dar vienas meilės stebuklų.

     Saugoti žmogų nuo jo paties trūkumų, padėti jam įveikti juos ir tuo pačiu tobulėti: tik tokia meilė gali vadintis didžiuoju amžinosios kūrybos aktu. Be galo didelės galimybės kūry-bai atsiveria ir auklėjant vaiką. Tėvai moko savo vaiką matyti ir persiimti viskuo, kas gera, kas yra juose pačiuose, ir šitaip tveria naują žmogų, geresnį už save. Ir tuo pačiu kuria ir patys save.

     Subrendusi meilė taupi žodžiams. Ji mažakalbė, bet užtat dosni darbais.

     Turi ir šitoji meilė savo pavojų. Pirmasis - tam tikras apsipratimas su tuo jausmu, lyg jis būtų savaime suprantamas ir natūralus. Pamirštama, kad meilė reikalauja nuolatinio dėmesio, kai kurių sąmoningų pastangų.

     Antras pavojus - pagunda naujai meilei, naujam žmogui, dažnai jaunesniam, su ryškesniais jausmais, nežinomybės elementais, rizikos, noro pakartoti meilės vaikystę ir jaunystę. Bet dažniausiai toks bandymas, sugriaudamas brandžiąją meilę, apvilia: po sudėtingos, pilnutinės meilės, žmogus negali grįžti į praeitį ir naująja meile džiaugtis taip kaip jaunystėje.