Kun. K. J. Ambrasas
Gera pradžia - pusė darbo. Taip taikliai kadaise, o gal kai kad ir šiandien tebesako. Kokia toji pradžia? Su advento pradžia prasidėjo trijų paskutinių prieš 2000 metus Jubiliejinių metų pasirengimo laikotarpis. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II paskelbė turiningą 1997 metų programą, kurios esminė mintis - Pažinti Kristaus asmenybę, pažinti geriau ir arčiau savo tikėjimą.
Kokia prasminga, įžvalgi Šv. Tėvo mintis! Koks gražus ir itin įsidėmėtinas mums, katalikams, duotas akstinas! Kaip gražu ir girtina, kad šis Popiežiaus raginimas ir pasiūlytoji krikščioniškajam pasauliui jubiliejinė programa rado tinkamą atgarsį Lietuvoje. Štai “XXI amžiaus” 1996.12.13 (Nr. 91, p. 6) savo puslapiuose praneša džiugią naujieną: “1996 m. gruodžio 9 d. Vilniaus Arkivyskupijos kurioje Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Audrys J. Bačkis ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Švietimo komisijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius oficialiai pristatė naujai išleistą Katalikų Bažnyčios Katekizmą lietuvių kalba.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos įpareigota spaudai jį parengė Tarpdiecezinės Katechetikos Komisijos leidykla”. Pernelyg mažu tiražu išleistas (tiktai 7.000), šis beveik 700 puslapių ilgai lauktas esminis Bažnyčios mokslo, katechetinių žinių ir svarbiausių tikybos tiesų sąvadas, iš tiesų turėtų tapti ne tik kunigo, kiekvieno katecheto, vienuolio parankine knyga, visad vartoma, skaitoma, analizuojama, apmąstoma ir studijuojama. Tikėkimės, kad tiek nedaug egzempliorių išleistą šią svarbiausią šiuolaikiniam lietuviui katalikui knygą nusipirks 50 metų ateizmo mokyti ir kitus mokę mokytojai, inteligentai, mokslo, kultūros ir kitų sričių Lietuvos žmonės, niekados anksčiau lietuvių kalba neturėję panašaus veikalo. Tikėkimės, kad ši bus išleista didesniu tiražu. Knyga turi atsidurti kaimo gryčiose, aukštųjų, vidurinių ir kitokio profilio bibliotekose. Juk naujasis Lietuvos švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius (žr. pokalbį “Dienovidyje”, 1996.12.13, Nr. 49) pasakė: “Pagrindinį dėmesį teks sutelkti moksleivių doroviniam auklėjimui. Tikiuosi didesnės Bažnyčios paramos”. Kaip tik tokių Bažnyčios aprobuotų esminių, pamatinių veikalų studijavimas mokyklose labai svarbus dalykas. Šie dorovinio, religinio moksleivių auklėjimo ir visą tautą liečiantys klausimai, reikia manyti, dar ilgai bus švietimo ir Bažnyčios vadovų akiratyje.
Ima noras panagrinėti kitą mūsų dienų aktualiją. 1996 m. lapkričio 30 d., pirmojo Advento sekmadienio išvakarėse, per iškilmingus Mišparus Vatikane, Šventasis Tėvas paskelbia maldą, kurią Jis kviečia visus tikinčiuosius ne tik per Adventą, bet ir per visus liturginius metus, rengiantis 2000 metų jubiliejui, kalbėti (žr. “Bažnyčios žinios” 1996.12.16, Nr. 23, p. 2-3).
Malda - pokalbis su Dievu. Svarbiausi prašymai, slapčiausios godos ir didžiausi troškimai į juos sudedami. Kokius svarbiausius visos krikščionijos rūpesčius ir esmines temas paliečia savo prašymuose Aukščiausiajam Šventasis Tėvas XXI amžiaus akistatoje? Visa malda susideda iš penkių dalių. Šios penkios maldos dalys - tarsi eilėraščio posmai turi savo gilią mintį. Tatai tarsi kiekvienam pasaulio žemynui skirtoji atskira tema, suvienijanti į vieną visumą - visos žmonijos meldimus. Atidavus Jėzui, kaip “laiko pilnatvės ir istorijos Viešpačiui” garbę, prašoma tikėjimo šviesos, kurios kaip tik galime pasisemti studijuodami, apmąstydami naująjį Katekizmą, prašydami Šv. Dvasios dovanų. Toliau prašoma, kad šie metai “būtų malonės ir gailestingumo metai”. Taigi - tiek pasauliui, tiek mūsų tautai reikia ypatingai apie tai pagalvoti. Kaip visa tai galima pasiekti? Mums duotas labai paprastas raktas, kuris yra įdėtas į Betliejaus prakartėlės paprastus šiaudus “tyra ir paprasta širdis”, galinti nuoširdžiai pajusti Įsikūnijimo paslaptį, Kūdikėlio Jėzaus, mūsų Brolio, atsiradimą “Mergelės įsčiose”.
Antrojoje dalyje - prašymas atverti “mūsų širdis, kad palikę klystkelius, sektume Tavo pėdomis”. Taigi - atsivertimas, nusigręžimas nuo nuodėmės ir maldavimas likti ištikimais “krikšto pažadams”, kurie nebe reikalo kasmet atnaujinami Bažnyčioje. Kokia svarbi mintis, kad “gyventume pagal mūsų tikėjimą, kad uoliai liudijant Tavo žodį, šeimose ir visuomenėje, suspindėtų Tavo Evangelijos šviesa”. Tatai ne tik tiesioginis kreipimasis į dvasiškius, vienuolius, bet ir visą visuomenę, ypatingai šeimas, kur turi suspindėti Evangelijos šviesa, nes iš tikrųjų šeima yra pirmoji Bažnyčia. Pirmoji Bažnyčia -ant motinos kelių. Pirmoji Bažnyčia - dar motinos įsčiose, nes tikintis tėvas ir kiekviena giliai tikinti motina yra aktyvi, pati veikliausia Bažnyčia, apie kurią Popiežius Pijus nebe reikalo sakė: duokite man gerų motinų, aš pakeisiu pasaulį.
Toliau savalaikis, svarbus, aktualus žvilgsnis į Šv. Raštą, “kuriame aidi Tėvo balsas”. Su juo susijęs kertinis misijų akmuo; pažinti, “tikrąjį Dievo ir žmogaus Sūnų”. Taigi šių - pirmųjų trijų programinių Jubiliejinių metų svarbiausioji kryptis - pasislinkti, prisiglausti, kaip kadaise Vakarienbutyje prie stalo darė apaštalas Jonas -arčiau Kristaus krūtinės kiekvienam katalikui: Tau ir man, nusidėjėliui.
Kai Bažnyčia ir pasaulis yra draskomas vidaus ir išorės jėgų, kai ir pirmo žvilgsnio žmoniją norima jungti po viena totaline ar, kaip ji vadinama, globaline valdžia, vieno diktato (ir vėl tas siaubingasis diktatas!) rankose, mes turime vienytis. Visų šalių krikščionys, vienykitės! Toks šiandienos šūkis! Jungtis, nes jau tiekos kartų, tiek amžių ir valstybių, imperijų, santvarkų (ir mūsų tauta!) žudė garsusis romėnų galybės šūkis “divide et impera” - “skaldyk ir valdyk”. Kad visi būtų viena, - andai Pats ir savo apaštalo lūpomis kalbėjo Jėzus. Dabar gi vėlei kartote kartoja Jonas Paulius II. Meldžia ir prašo dangaus, “kad visi Tavo mokiniai, Tavo Dvasios galia, taptų viena... padėk mums statyti vieningą pasaulį”. Vėlei, netgi maldoje, - ir ne veltui primygtinai kartojama - kad “taika nugalėtų karą, o pagarba gyvybei - mirties kultūrą”!
Kaip ir dera Pasaulių ir Širdžių Viešpačiui, kuris “pilnas malonės ir tiesos”, atiduoti ne tik deramą garbę, kurios taip stoka šeimoje, mokykloje, įstaigoje, seime, kongrese, - visur ir visados visuomenėje. Tad kaip kilnu, kaip būtina atiduoti garbę Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kad būtų atstatytas šeimos, tautos, moters orumas ir reikalinga pagarba žmogui, o per žmogų - DIEVUI. Ir priešingai, - išmokus gerbti VIEŠPATI, nebus sunku atiduoti pagarbą ir žmogui. Lyg padangių skliautais skambantis arfos aidas - po kiekvieno penkių posmų pasikartojantis atsakas, skirtas visiems žmonėms: “Tau, o Kristau, garbė ir šlovė dabar ir per amžius”...
Popiežius žino, ko reikia žmonijai, tautoms, kiekvienam žmogui. Gal tik amžinybėje išvysime, kokį artimą ryšį Jis turėjo ir turi su antgamte, kaip Jį mylėjo ir tebemyli Mergelių Mergelė, Dievo Motina Marija. Tad teskamba ši malda iš didelio ir mažo lūpų, kasdien ne tik bažnyčiose, mokyklose, bet ir kiekvieno mūsų namuose, kelyje, netgi per darbo pertraukas, laukiant autobuso ar traukinio, nutikus valandėlę atsikvėpti nuo kasdienio vargo ir rūpesčių. Tegul ši malda būna išspausdinta pirmuose žurnalų ir laikraščių puslapiuose, ant atviručių, lapelių! Tebūna padauginta dabar taip paplitusiomis dauginimo mašinomis, kompiuteriais ir kitomis priemonėmis. Tai mūsų nematomasis ginklas, virsiantis galinga kliūtis, negandas, nelaimes šluojančia vandenyno banga.