Algirdas Paliokas SJ
Ir žmogui reikia poilsio: tokių atostogų, kurios padėtų išplauti iš sąmonės visa, kas erzino, pykino, žodžiu, apsunkino gyvenimą, kas įlietų daug energijos ateičiai. Juk reikia įgyvendinti didelius ir mažus planus, pasiekti, kas iki šiol buvo nepasiekiama.
Tačiau žmonės labai įvairiai supranta poilsį ir skirtingai ilsisi, o dalis grįžta visai nepailsėję. Kas kaltas: ar netikę atostogos, ar nevykę atostogautojai? O gal yra gerų atostogų receptas, tinkąs visiems atvejams ir visiems žmonėms? Šiuo straipsniu vykstame jo ieškoti.
Metų bėgyje žmogui dažnai vis ko nors trūksta, daug kam nebuvo laiko. Gal geriausios atostogos būtų aprūpinant kūną visais jo geidžiamais malonumais, išsimiegoti iki soties, niekuo
Šv. Ignacijus Lojolą (1491-1556). Jėzaus Draugijos steigėjas. Šventė liepos 31 d.
nesirūpinti ir panašiai. Tačiau kada kūno malonumai padarė žmogų laimingą?
O gal tada reiktų atsiduoti nespėtų perskaityti laikraščių, žurnalų, knygų skaitymui? Gal skendėti muzikoje visas dienas? O gal geriausia būtų visažinio televizoriaus pagalba naršyti to mūsų pasaulį ir vis daugiau sužinoti apie žmogų ir žmoniją? Gal geriausia atitrūkti nuo viso pasaulio ir visas atostogas praleisti telefantazijos pasaulyje. Beje, nepamirštinas ir naujasis žmogaus draugas - kompiuteris. Jis gali užimti net visas atostogas. Ar suteiks tikrą poilsį per atostogas žymiai paaugęs žinių bagažas ir naujos patirtys? Ar gali suteikti poilsį tai, kas į žmogų įeina? Aišku, ne!
Tad gal žmogui reikia atitrūkti nuo to, kas įprasta buityje ir kasdienybėje, ir leistis vis į naujas keliones, lankyti naujus kraštus, viskuo domėtis, viską fiksuoti, pasinerti į naujų atradimų išgyvenimus ir vėliau gyventi gražiais prisiminimais? Tai gali duoti ir daug, ir mažai. Priklauso nuo žmogaus.
Ne kūnas yra nuvargęs, o žmogaus dvasinė dalis. Net po sunkaus fizinio darbo kūnas atsistatė nakties poilsio metu. Net kūnui reikia ilgų atostogų, o dvasiai ir jos fiziniame pasaulyje reiškimosi priemonei - smegenimis. Metų bėgyje dvasinė žmogaus dalis ne kartą reiškė savo reikmes, ne kartą protestavo. Įtampa, piktumas, nervingumas, nepasitenkinimas, depresija ir panašūs dalykai yra dvasios negalavimo simptomai. Keista, bet žmogus nemyli savo dvasios. Jis gali ją iškankinti, kad jai (dalinai kartu su kūnu) gali prireikti alkoholio ir net narkotikų. Tuo tarpu dvasiškai sveikas žmogus į tą pusę nė nepasižiūrės.
Dvasiai atsigauti, reikia dvasinių priemonių. Taip, religijos! Tiktai sąlytis su žmogaus Kūrėju patenkins visas dvasines žmogaus reikmes. O žmogų juk reikia pagydyti. Prisirišimai prie įvairių žemiškumo formų sužeidė dvasią. Ar žinome, kiek pakenkė besikartojančių klaidų grandinė? O kas gali žmogaus dvasiai duoti visa tai, kas žmogų daro panašų į Dievą?
Gal praktiškai tam padėtų induistiškas ėjimas į nirvaną ar japoniškoji meditacija? Tai priemonės nepažįstantiems tikrojo Dievo.
Ką laimėtų toks šūkis “Atostogaujantys katalikai, imkitės maldos!” Tikriausiai nieko. Daugelis žmonių težino tik vieną įprastinį bendravimo su Dievu būdą. Jis reikalauja susikaupimo, atidos, žodžiu, yra sunkus. Atostogos -ne apsisunkinimui, o poilsiui!
Su Dievu galima bendrauti netradiciškai: lengvai, pakiliai, džiaugsmingai, kūrybiškai, meilingai... ir niekada nepavargti. Dvasia, pajutusi teigiamą, keliančią galią, jau pati veršis į tai be žmogaus pastangų. Teisingai jau psalmistai pastebėjo: “Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis tavęs ilgisi. Dieve. Mano siela ištroškusi Dievo - gyvojo Dievo: vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu?” (Ps 41,2-3). Dvasinis maistas yra sielai lyg dangiškas maistas. Jis toks užburiančiai traukiantis, kad, jo paragavus, dvasia jo alkti pradeda vis labiau ir labiau. Šis maistas ramina, gydo, apdovanoja ilgalaikiu dvasiniu džiaugsmu ir teikia eilę neįvardijamų dalykų. Šiuo maistu pasisotinimas turi būti labai paprastas, kiekvienam prieinamas ir lengvai pakartojamas. Štai jis.
Pasinerti Dievo dovanų džiaugsme
Žmonės vienas kitam dovanoja dovanas. Priimančiajam jos kalba: kaip dovanotojas įvertina, koks yra jų tarpusavio ryšys, ar dovana atitinka pomėgius, kokia spalva, kiek meniškumo ir t.t. Kiek daug suteikiama džiaugsmo dovanojusiajam, kai dovana džiaugiamasi ir atsidžiaugti negalima, kai vardijama tai, kodėl ji taip tiko ar patiko, kai pakartotinai padėkojama ir panašiai. Taip už meilę atsakoma meile.
Mes gyvename Dievo dovanų pasaulyje. Viskas yra iš Dievo ir viskas yra dovana žmogui. Dievas yra viso mūsų gyvenimo net mažiausiose detalėse, bet mums reikia tai pastebėti. Tam tinkamiausias metas - atostogos. Viskas laukia mūsų pastebėjimo ir tarytum palaiminimo. Mes pagerbiame kūriniją ir Kūrėją šiuo paprastu budu: viską pastebėdami, įvertindami ir padėkodami.
Atostogoms pasirenku gamtos kampelį pagal savo skonį ir pomėgius. Kur gamta ir tyla, ten visai arti ir Dievas. Po atvykimo dienos šurmulio ir įsikūrimo ateina naujas atostogų rytas. Išeinu į gamtą. Pirmiausia akys pamato didžiausius dalykus: ežerą ir medžius, mėlyną dangų ir debesis. Esu vienas su gamta ir viskas yra mano. Tai Kūrėjo dovana man, kad viską pastebėčiau ir įvertinčiau, kad džiaugčiausi ir dėkočiau. Einu takeliu. Štai pastebiu ir visai mažas Dievo dovanas - gėles. Kokios žiedlapių formos, kaip dera spalvos, koks malonus jų kvapas! Tai Tu, Kūrėjau, nuo amžių žinodamas šią dieną ir valandą, prie mano tako gėlių pabėrei, tikėdamasis, kad per jų grožį bandyčiau suprasti kitokį - dvasinį grožį, kad žemiškojo grožio kontempliacija paskatintų dažniau prisiminti nesukurtąjį GROŽĮ, kad Jo alkį sukeltų, kad prie Jo patrauktų. Tereikėjo pradžios, ir akys jau pastebi nepakartojamą medžių šakučių mezginį, įvairių formų lapus, įvertina pušų spyglių šluoteles ir net tą pageltusį pernykštį spyglį. Dvasia džiaugiasi, dėkoja nepamiršdama ir žolės - to Dievo austo ir mums patiesto žaliojo kilimo. Gyvąją gamtą jau norisi pakalbinti ir paraginti, kad visi garbintų ir šlovintų Dievą: pradedant paukšteliais skardžiabalsiais ir baigiant tyliu tyliu didžiulės skruzdėlyno šeimos šiušenimu. O koks puikus ir įdomus užsiėmimas: pastebėti viską ir dėkoti už viską, vardinti kas patinka, kas gražu, kas miela, pabandyti atspėti kai kurių Dievo dovanų paslaptis, viskuo džiaugtis, sakytum - žaisti Dievo dovanomis ir nuolat su Dievu kalbėtis. Į džiaugsmo ir padėkos simfoniją galima įjungti ir tokias mintis: “Viešpatie, čia aš esu Tavo dovanų pilname pasaulyje. Kur Tu - ten šventovė. Kaip man gera Tavo gamtos šventovėje. Bendravimas su gamta tampa dovana gamtai, o gamta - dovana man. Savo, kaip kūrinio, sąmoningu atsigręžimu iš užsimiršimo, reikalų ir darbų verpeto esu ir Tau dovana. Tai dėl gamtos, kuri paskatino atnaujinti nutrukusį su Tavimi pokalbį, dabar virtusį meilės ryšiu su Tavimi”.
Iš gamtos burtų atsipeikėjimo minutę pastebėsite, kiek daug laiko praėjo ir visai neprailgo. Kiekvienas susitikimas su Dievu per gamtą bus vis truputį kitoks. O kartais, atrodo, meilės čiulbėjimas nė vienai pusei neikada nepabos.
Skeptiškas veidas mestelės: “Tai niekai ir vaikų žaidimas!” Netiesa! Tai MALDA. Tai pati tikriausia, didžiausia - tai širdies malda. Anot vieno vienuolio broliuko: “Malda - tai čiulbėjimas su Dievu”. Tokios maldos poveikis dabarčiai ir ilgesniam laikui išlikusios pasekmės rodo, kad ne monologu save apgaudinėjai, kad čia tikrai buvo Jis. Jis priėmė tavo įvertinimą, dėkingumą bei džiaugsmą ir tave dvasiškai apdovanojo. Tu būsi Dievui, artimui ir gamtai jau truputį kitoks. Tavo dvasios švytėjimas nematomai ramins ir gydys tave ir tavo artimuosius. Jei taip kasdien ir vis ne po trumpą valandėlę, pailsės smegenys, dvasia gėriu pasikraus visiems metams ir žymiai patobulės. Tobulybė ir yra žemės gyvenimu siekiamas tikslas.
Čia pateiktas tik vienas atostogų maldos būdas. Bet jį reikia sau kūrybiškai pritaikyti, ištobulinti. Kūrinių analizė vėliau gali pakviesti filosofinei sintezei, svarbioms išvadoms ir net gyvenimo pakoregavimui. Tai bus jau antras patvirtinimas, kad ten Dievas buvo su tavimi. Tačiau Jis trokšta būti visą laiką su žmonių vaikais. Kada kūrinys supras, kad labiau už viską jam reikia Kūrėjo?
* * * *