Justė Gregorauskaitė
Tik ką grįžau iš mokyklos. Paprasta diena. Tik todėl, kad jau seniai niekas nesikeičia, nėra jokių prošvaisčių, aš daugiau nebegaliu tylėti. Noriu viską pasakyti jai, jos draugei, visiems... Bet nemanau, kad, ištarus tai garsiai, mes vėl būtume geros draugės, galbūt net atvirkščiai...
Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje prie A. Dirsytės paminklo J. Paukštelio gimnazijos mokiniai ir kiti minėjimo dalyviai 1999.04.17
Mūsų klasėje tik keturios merginos - dvi poros, kurios iš šalies žiūrint atrodo geriausios draugės. Taip buvo iki šių metų pavasario. Tada ji pasikeitė. Eglė gražiai nuaugusi, daili mergina - tą ji pati pripažįsta. Pripažįsta ne tik sau, bet ir stengiasi tai pabrėžti kitiems matant.
Gyvena labai pasiturinčiai, todėl net ir kokius nors netinkamus bruožus gali paslėpti po brangiais drabužiais, madinga šukuosena. Be to, ji turi protingą galvą ant pečių ir mokslai jai sekasi neblogai, tačiau užtenka kvailumo, kad pradėtų save įsivaizduoti pasaulio centru”. Kol baigėsi mokslo metai, aš to dar negalėjau suprasti, man tiesiog atrodė, kad ji galbūt yra užpykusi, gal aš ką nors neatleidžiamo leptelėjau, bet šie metai yra pragariški, ir aš tik susiėmusi už galvos vaikštau, stengdamasi jai nepakliūti į akis, negadinti sau nuotaikos ir, galų gale kada nors trūkus kantrybei, pasakyti jai porą atvirų žodžių.
Aš neabejodama galiu teigti, kad Eglė perdėm išdidi. Taip, žmogus turi turėti savigarbos, bet jos išdidumas jau nusidažęs arogancijos, pavydo, apkalbų atspalviais ir, dėkoju Dievui, kad dar nėra fizinio keršto. Aš jau nebeprisimenu, ką reiškia malonus, draugiškas pasiplepėjimas su ja. Apie mokyklą, pamokas, studentus neįmanoma diskutuoti, nes tuoj pradedama paniekinamai prikaišioti, kodėl aš mokausi, stengiuosi paruošti visas pamokas ir atsakinėjimai man nesudaro didelių problemų, o jei pasakau, kad svarstau stoti į ekonomikos fakultetą, tuoj ypatingu tonu pasakoma: “Ai, tai būsi bankininkė?!”. Net šiurpas per kūną pereina: ekonomisto profesija atrodo beesanti niekam tikusi, nes vien tik ekonomistai knaisiojasi po šiukšlių konteinerius ir valkatauja. Apie muziką, koncertus ar šiaip ką nors ne iš mokyklos gyvenimo irgi pasakoti neverta, nes tuojau pat jos tonas ir žodžiai paverčia tave tikru kvailiu ir neišmanėliu toje srityje. Pavydima net geresnio pažymio negu jos, tuoj pradedam rėkauti, kad aš tik mokausi ir daugiau nieko nedarau, o tai yra atsilikusio nuo gyvenimo žmogaus būdas (pagal kažkokius jos įsitikinimus), bet jei gaunu žemesnį balą, iš manęs viešai pasijuokiama, išsityčiojama. Ji visą laiką bando sudaryti savo įvaizdį, kad galėtų būti manekene (nelaimei, jai trūksta kokių dešimties centimetrų ūgio), kad ji yra visapusiškai išprususi ir išsilavinusi mergina, o svarbiausia - jos materialinė padėtis yra aukščiausia klasėje, jei ne visoje mokykloje. Manau, Eglė trokšta, kad visi ją manytų esant supermergina. Tačiau ji moka prisigerinti, ištraukti iš tavęs, kojai reikia, ir, nusišluosčiusi j tave kaip į kilimėlį kojas, aukštai pakėlusi nosį nueiti.
Eglė išdidi. Per daug. Šiais metais mokykloje ji nepadeda organizuoti jokių švenčių, nes pavasarį į dvyliktokų šimtadienį niekas jos nepakvietė. Jau daug kas ją pažino ir jos draugai yra tik tie, kurių jai dabar reikia kokiam nors tikslui pasiekti, todėl dauguma, žinodami, kokia ji iš tiesų, nenorėjo sau gadinti šventės. Taip buvo didžiai įžeisti jos “savigarba, ambicijos” ir dar kažkokie veidmainiški jausmai.
Kas mane gerai pažįsti, turbūt nepatikėtų, jei pasakyčiau, jog ir aš buvau panaši į ją prieš porą metų. Bet mane mama atvedė į takelį, o taku nuėjau jau pati. Bjauriausia buvau devintoje klasėje. Man atrodė, kad absoliučiai visi yra kvailiai, nieko nesuprantą, kad aplink mane sukasi pasaulis ir tegul jokie tėvai nereguliuoja man gyvenimo... Susidėjau su panašiais draugais, praleisdavau pamokas. Man jos atrodė visai nereikalingos - juk aš tokia protinga, patyrusi gyvenime. .. Į mokyklą nesinorėjo eiti ir dėl to, kad klasėje buvau su visais susipykus, niekas negalėjo pakęsti mano karališkos didybės, nenuoširdumo. Atrodo, kad tai buvo tipiškas paaugliškas maištas,bet aš ne tik maištavau, o ir niekinau kitus, laikydavau visus nereikšmingais žmogeliukais. Aš buvau per daug išdidi, ne tik įaudrinta brendimo pasikeitimų. Mama, ilgai kentėjusi, neištvėrė: labai rimtai ir atvirai šnekėjosi su manim, pasakė visus mano privalumus ir neigiamas savybes. Tai privertė mane susimąstyti. Palengva mokslai susitvarkė, sėkmingai išlaikiau egzaminus, palikau draugus, nes norėjau iš esmės keistis. Žinoma, viskas taip paprastai ir sklandžiai nevyko. Bet... Gavusi devintos klasės pažymėjimą į rankas, pajutau, kad pirmasis žingsnis jau žengtas.
Tą vasarą buvau kaime, o tai man labai padėjo. Artumas su gamta, pirmieji bandymai būti tolerantiškai viskam, o juk žinoma, kaip gali išvesti iš kantrybės nuolatiniai senelių reikalavimai ir įpročiai, pirmosios meilės paliktos žaizdos... Taip mažais žingsneliais nutipenau per visą vasarėlę. Pamiršau paminėti svarbiausią dalyką, kuris man padėjo nusileisti iš padebesių, - tai MALDA. Po trejų ar daugiau metų pertraukos atlikau išpažintį. Iš širdies, niekeno neverčiama. Niekad nepamiršiu to jausmo, kurį patyriau tąkart išėjusi iš bažnyčios, dar iki šiandien jis slypi manyje. Pamilau viską ir visus. Taip, pamilau. Su tos meilės atėjimu dingo išdidumas, arogancija, niekinantis ir pašaipus žvilgsnis į pasaulį... Aš buvau, esu ir būsiu dėkinga Dievui už ta jausmą, kurio dėka aš tikrai pasikeičiau. Per tuos porą mėnesių išmokau būti pakanti ir atlaidžiai žiūrėti į kitų silpnybes ar neigiamas savybes. Jau vėl vaikais tapę seneliai, patys to nežinodami, išmokė tų vertybių. Gamta mane ramino, o prisimindama pirmąją tikrąją meilę, galėjau nuoširdžiai šypsotis. Jau prieš rugsėjo 1-ąją aš jutau, kad tiesiog trykšte trykštų meile viskam. O geriausias atlyginimas už šį mano sunkų darbą -naujųjų draugų pripažinimas, kad esu “labai geras ir linksmas žmogeliukas”.
Todėl, kai Eglė ką nor užgaunančio pasako, keikiu ją mintyse: “Ak, tu ragana!”, bet po akimirkos, prisiminusi save, noriu prieiti prie jos ir išrėžti tokį pamokslą, kokį man išrėžė mama. Noriu, kad ji susimąstytų, jog žudo žmogų savyje, kad jai nuo to bus blogiau, bet ne žmonėms, kuriais ji naudojasi. Taip, mane skaudina jos žeidžiančios pašaipėlės, bet juk gyvenimas atseikės už viską... ji greitai neturės draugų (na, o tėvai ją myli tokią, kokia ji yra). Belepindama ją ir besirūpindama materialine padėtimi, mama pamiršta pasirūpinti ne tik dukters išore. Juk užtektų pasakyti: “Pažvelk į save. Suvesk nuoširdžias sąskaitas su sąžine”... O gal reikėtų pasielgti taip, kaip pasielgė neseniai girdėtoje pasakoje tarnaitė, kuri, neištvėrusi karalaitės išpuikimo, kartą pasakė:
- Bet taip negražu, karalaite. Tai baisu!
- Ar tu nežinai, kad aš esu karaliaus dukra, o tu tik tarnaitė?- rėžė įžeistoji.
- Bet aš esu Dievo dukra! - atsakė toji.
Ir karalaitė atsiprašė.
Taip norisi, kad ir Eglė atsiprašytų, viską suprastų, įsitikintų, kad reikia keistis, bet... Ką padaryti, kad šie norai virstų tikrove? Reikia visa jai pasakyti, nes pati to nesupranta ar nenori suprasti. Tačiau nedrįstu, nes galbūt tik man Eglė atrodo išdidi, galbūt man reikia keistis...
■ Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų fakultetas bal. 28 d. surengė konferenciją Šventasis Raštas: jų lietuviški vertimai ir jų technologija.Tarp kitų kalbėjo doc. kun. dr. J. Ivanauskas apie Šv. Rašto vertimus nuo Lietuvos krikšto ligi 1960 m.
■ Mindaugo karūnavimo - valstybės dienos proga prez. Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jau integruotis į pasaulio valstybių bendriją DLK Gedimino ordinu apdvanojo mons. Joną Gedvilą, Klaipėdos Taikos Karalienės par. kleboną, Klaipėdos dekaną ir Klaipėdos apskrities įgulos kalelioną.
■ Kun Kornelijus Bučmys OFM, buv. Darbininkoredaktorius, mirė rugp. 16 d. Kennebunkporte, lietuvių pranciškonų vienuolyne. Palaidotas Brooklyne, Šv. Jono kapinių lietuvių vienuolių pranciškonų sekcijoje. Kunigu įšventintas 1949 m., į pranciškonų vienuoliją įstojo 1961 m.