SONĖ TOMARIENĖ
Netekėjo saulutė šitą rytą devintą,
Neprižadins iš dulkių balto žiedo numinto.
Ir be žodžio stovėsiu šalia laimės griuvėsių —
Niekados jau daugiau aš tavęs nebregėsiu.
Nebebaigsime rūmų, nei svajonių kolonų —
Jau nulinko jos visos priešais gaisrą raudoną.
Išdžiovino upes jis lig lašo, lig dugno,
Kai raudojom silpni ir bejėgiai prieš ugnį.
Skraido paukščiai miške, o ereliai kalnuose,
Tiktai aš dykumoj savo skausmą nešuosi.
Ir parlėks vakare vėl į lizdą paukštelis,
Tik negriš atgalios jau nė tavo šešėlis.
Atstatysime rūmus su kolonom granito,
Prirašysim knygas ir legendų, ir mitų.
Gal pražys ir žiedai ant juodųjų degėsių —
Tik tavęs niekados, niekados nebregėsiu.