Juozas Vaišnys, S.J.
U R I M E nemaža organizacijų, susirūpinusių Lietuvos politine ir socialine ateitimi, turime visą eilę partijų, kurių kiekviena tikisi atgimusią Lietuvą valdyti, taip pat atsiranda asmenų, pasirenkančių profesijas ar mokslo šakas ne tik doleriui užsitikrinti, bet ir pasiruošti būti naudingais Lietuvos kultūrai kelti. Tačiau nedaug yra tokių, kurie rimčiau pagalvotų apie Lietuvos religinę ateitį, o dar mažiau — kurie ką nors šia kryptimi veiktų. Čia nekalbama apie tuos mūsų tautiečius, kuriems religija arba visainieko arba beveiknieko nereiškia. Jie, žinoma, randa “svarbesnių” dalykų už religiją, kuriais reikia rūpintis. Bet dauguma lietuvių yra religingi ir tikėjimo reikšmę tiek atskiro žmogaus gyvenimui tiek visai Lietuvos kultūrai supranta, o vis dėlto nesusirūpina savo religinėmis pareigomis atgimsiančiai tėvynei.
Jeigu mes ir nebūsime pesimistai, turėdami tvirčiausią viltį, kad Lietuva kelsis, bet jokiu būdu negalime būti optimistai, pagalvoję apie jos religinę ateiti. Perdėtas optimizmas šioje srityje gali būti kartais labai pavojingas. Sužinoję iš spaudos ar iš laiškų, kad Lietuvoje ir šiais priespaudos laikais susirenka į bažnyčias minios žmonių, mes su pasitenkinimu pagalvojame, kad tikėjimas Lietuvoje dar nėra miręs. Juk panašiai ne vienas pagalvoja ir čia, išeivijoje, aplankęs kokią nors jaunimo organizacijos stovyklą ar parengimą ir pamatęs būrius lietuviško jaunimo. Gal net su ašara akyse savo kaimynui jis pasako: “O vis dėlto Lietuva dar gyva, vis dėlto mūsų jaunimas dar lietuviškas!” Tikrai turime džiaugtis šiais paguodą keliančiais reiškiniais, bet būtų labai pavojinga leistis save jais taip užliūliuoti, kad pradėtum galvoti, jog Lietuvos ateitis yra tokia užtikrinta ir saugi, kad nereikalinga beprasmiškai rūpintis ir bereikalingai eikvoti jėgų. Iš tikrųjų, kas dabartinį mūsų jaunimą iš arčiau pažįsta, labai gerai supranta, kad toji tėvynės meilės ugnis, kuri dar jo širdyje teberusena, gali greitai užgesti, jeigu nebus nuolat kurstoma. Taip pat geriau su dabartine Lietuvos religine padėtimi susipažinus, darosi aišku, kad tikėjimas, kurio dar senesnioji karta nėra užmiršusi, gali būti greitai išrautas iš jaunimo širdžių.
Jeigu dar tėvai Lietuvoje ir moko savo vaikus maldų, jeigu jiems kartais pakalba apie Dievą, tai reikia žinoti, kad mokykloje nuolat varoma ateistinė propaganda ir diena iš dienos yra nuodijamos tos jaunos sielos marksistinės filosofijos nuodais. Net klaidingiausios ir neišmintingiausios idėjos, nuolat pumpuojamos mokykloje ir spaudoje, pamažu gali išmušti iš tiesaus kelio net ir subrendusį žmogų, tad ką bekalbėti apie besiformuojantį jaunimą! Tikėjimo persekiojimas ir religinių praktikų varžymas kartais gali iššaukti priešingą reakciją, t. y. dar didesnį prisirišimą prie religijos, bet paprastai silpnesniuosius, o tokių yra dauguma, pamažu atitolina nuo tikėjimo.
Tad tikėjimo ateitis Lietuvoje yra labai miglota. Bet gal mes, kai grįšime, galėsime jiems padėti ir jų atšalusį tikėjimą atgaivinti? Juk mes gyvename laisvame krašte, kur tikėjimo laisvė yra iškilmingai garantuota, kur net prezidentai ir senatoriai savo kalbose nuolat mini Dievą. Tiesa, čia Dievas yra dažnai minimas, bet Jo sąvoka labai neaiški. Amerikoje yra labai įsigalėjęs religinis indiferentizmas. Norint parodyti kaip galima didesnę toleranciją, pradedama galvoti ir skelbti, kad visos religijos yra lygios, visos vienodai geros, todėl visai nesvarbu, kurią iš tų kelių šimtų sektų išpažinsi. Stengiamasi būti aukščiau visų sektų ir visų religijų, bet. tokiu keliu einant, paprastai atsistojama ne aukščiau visų religijų, o šalia jų, nepraktikuojant nė vienos. Tokie žmonės teorijoje pripažįsta kažkokią neaiškią dievybę, bet praktikoje taip gyvena, lyg jokio Dievo ir jokios religijos nebūtų. Kai Dievas neturi praktiškam žmogaus gyvenimui įtakos, kai užmirštamas Kristaus mokslas, tada ir moralės srityje įsigali pragmatiniai bei hedonistiniai principai, skelbiant, kad gera yra tai, kas man naudinga ir malonu. Savo naudos ir malonumų yra ieškoma ir siekiama, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.
Kaimynystėje
Materialinis gerbūvis čia taip yra garbinamas, kad materializmas yra daug kur užviešpatavęs ir nuslopinęs dvasią. Lengvo žanro spauda, filmai ir televizijos programos propaguoja labai lėkštą gyvenimo būdą be jokių aukštesnių idėjų. O ir tos įstaigos, kurios specialiai rūpinasi idėjų skleidimu, t. y. universitetai, maitina jaunimą klaidingais mokslais. Nekatalikiškus universitetus lankąs jaunimas negali visiškai išvengti neigiamų įtakų, nors namuose ir būtų gavęs gerą išauklėjimą, nors jo religinis gyvenimas būtų tėvų prižiūrimas. Tenka nugirsti iš studentų, kad kai kurie profesoriai net viešai skelbia savo klaidingas idėjas, griaunančias pačius krikščionybės pagrindus. Jau iš keleto studentų teko girdėti, kad viename lietuvių labai lankomame universitete paskaitos metu išėjo kalba apie pagundas. Profesorius labai šaltai pareiškė, kad geriausia kovoti su pagundomis — tai joms pasiduoti, nes kitaip elgdamasis žmogus gali įsigyti visokių psichologinių kompleksų, kenkiančių jo sveikatai ir asmenybei. Dar nėra taip bloga, jeigu viešaiužpuolama religija ar moralė. Tokiu atveju studentai gali būti priversti pagalvoti ir išsiaiškinti, kur yra tiesa. Bet yra daug blogiau, kai pamažu, nejučiomis yra nuodijamos jaunos sielos klaidingų filosofinių sistemų užkrėstomis idėjomis. Tai ypač yra pavojinga, studijuojant psichologiją, pedagogiką ir kitus filosofinius ar filosofijai artimus mokslus. Teko sutikti daug studentų, studijuojančių šias mokslo sritis nekatalikiškuose universitetuose, ir beveik be jokių išimčių galima padaryti išvadą, kad visiems yra padaryta didesnė ar mažesnė žala religijos srityje, kad yra sujaukti jų moraliniai principai ir klaidingai pastatyta dvasinių vertybių gradacija. Kai kurie yra tapę beveik ateistai, kiti, nors ir laikosi tikėjime, bet jaučiasi smarkiai sukrėsti ir lyg paklydę tamsiame miške. Kai kuriuos net psichiniai paveikia faktas, kad jų šeimoje ir katalikiškoje mokykloje įgytos religinės srities žinios visiškai nesiderina su universitete gautu mokslu. Čia tai tikrai susidaro pavojingi psichologiniai kompleksai, kurie išmuša žmogų iš bet kokios pusiausvyros ir sukelia galvoje idėjinį chaosą.
Tremtiniai
Dauguma mūsų jaunuolių ir šeimose negauna tvirtų religinių pagrindų, nes ir tėvai, ypač tie, kurie dar Rusijoje yra baigę mokslus, yra negeresnėje padėtyje negu vaikai, nes devynioliktojo amžiaus rusų universitetai buvo persisunkę materializmo ir pozityvizmo idėjomis. Tie mūsų laisvosios Lietuvos inteligentai daugumoje buvo labai liberališkų pažiūrų religijos srityje. Nors Lietuva kartais būdavo vadinama šventąja žeme, bet šį vardą jai užpelnė ne miesto inteligentija, o kaimo artojai. Mūsų inteligentų religinės žinios buvo labai menkos, nes jų nei mokykloje negavo nei vėliau ne-
Burtų metimas dėl Kristaus apsiausto
įsigijo, nes šios rūšies literatūros savo kalba beveik neturėjome, o kitomis kalbomis buvo skaitomi tik romanai ir pasaulietiškųjų mokslų veikalai. Skaityti religinę literatūrą buvo ne mada.
Tad dabartinė mūsų religinė padėtis nėra džiuginanti. Ir jaunimas, kuris šiose nepalankiose sąlygose auklėjasi ir bręsta, jeigu ir grįš kada nors į Lietuvą, tai tikrai nebus toji druska, kuri atgaivintų nuo marksistinių idėjų išblėsusį savo brolių tikėjimą.
Bet argi šių liūdnų faktų akivaizdoje mes turėtume beviltiškai nuleisti rankas ir be kovos pasiduoti aplinkos srovei? Argi mes esame bejėgiai ir neturime jokių priemonių tai srovei pasipriešinti? Priemonių, žinoma, yra, tik reikia noro jomis naudotis, nesibijant net vienos kitos aukos ar kokio nors materialinio nepatogumo. Pirmiausia, tie tėvai, kurie supranta religijos reikšmę žmogaus gyvenime ir nenori, kad jų vaikai nueitų religinio liberalizmo ir indiferentizmo klystkeliais, neturėtų net nė galvoti, kad jų sūnui ar dukrai filosofinės srities studijos nekatalikiškame universitete nesugriaus religinio gyvenimo. Todėl arba tų studijų reikia atsisakyti, arba studijuoti tik katalikiškuose universitetuose, kur yra dėstomos su religija suderintos filosofinės sistemos. Aišku, pagrindinė kliūtis čia yra pinigas, nes privačiuose universitetuose reikia paprastai vienu kitu šimtu dolerių daugiau mokėti už mokslą. Tačiau, nors mūsų tautiečiams, dar nespėjusiems kaip reikiant įsikurti, tie doleriai yra labai brangūs, bet vaiko siela jiems turėtų būti brangesnė. Sielai išgelbėti ir amžinai vaiko laimei užtikrinti neturėtų būti per brangi auka, jeigu reikėtų atsisakyti televizijos aparato ar net automobilio. Šita taip aiški tiesa praktikoje yra pamirštama ne vieno net save laikančio už religinius idealus kovojančiu kataliku.
Čia pabrėžiame didelį jaunimo religijai pavojų, studijuojant filosofinius mokslus nekatalikiškuose universitetuose, bet nereikia manyti, kad šiuose universitetuose studijuojantiems kitus mokslus, pvz. inžineriją, chemiją ar mediciną, jau nebūtų jokio pavojaus. Žinoma, pavojus religijai čia nėra toks tiesioginis, bet vis dėlto netikintis profesorius viena kita proga pareikštomis savo ideologijos mintimis, pamažu gali padaryti neigiamos įtakos ypač tiems studentams, kurie mokykloje ar šeimoje nėra gavę tvirtesnio religinio pagrindo. O taip pat tos neigiamos įtakos skverbiasi jaunuolio sielon ir visokiais kitais keliais. Bet turint noro ir dedant šiek tiek pastangų, šias blogas įtakas galima nugalėti. Ypač daug padėti čia gali atitinkama skaityba.
Nė vienam studijuojančiam žmogui nepakanka tų religinių žinių, kurias jis yra gavęs pradžios ar aukštesniojoje mokykloje, nes, toliau studijuojant, kyla įvairių problemų, dažnai surištų ir su religija, kurioms išspręsti reikia aukštesnio religinio išsilavinimo. Nors universitetus lankančiam jaunimui nelieka daug laiko skaitymui, bet vis dėlto reikėtų jo šiek tiek surasti. Juk gilesnis religijos supratimas net ir studijuojantiems kai kuriuos grynai praktiškus mokslus gali daug padėti įvairiuose tų mokslų klausimuose, bet, kas svarbiausia, jis padės atsispirti religijai priešingoms įtakoms ir neleis, kad kitų mokslo šakų problemos nustelbtų religinį gyvenimą. Didelė atsakomybė čia tenka tėvams. Nesvarbu kokio išsilavinimo jie bebūtų, vis tiek jie turi pareigą savo vaikui, net ir universiteto studentui, padėti, patarti, susipažinti su jo dvasiniu gyvenimu ir su jo skaityba. Pažįstu tėvų, tebaigusių vos kelias gimnazijos klases, bet paskui nuolatine gerų knygų skaityba tiek išsilavinusių, kad net universitetą baigusiems savo vaikams galėjo duoti gerų patarimų ir ištraukti juos iš religinių bei moralinių klystkelių. Jeigu patys tėvai nesugeba vaikams padėti, tepataria jiems tin-
Taikos konferencijos užkulisiuose
kamą asmenį, su kuriuo galėtų pasikalbėti, ar tinkamą knygą, kurią galėtų paskaityti. Kiekvienoje šeimoje turėtų būti religinio turinio knygų bei žurnalų. Šiam tikslui nereikėtų gailėtis vieno kito dolerio.
Deja, lietuvių kalba religinės literatūros nedaug teturime. Jaunimas gali puikiai naudotis ir anglų kalba, bet šiek tiek sunkiau yra tėvams. Tačiau yra vilties, kad netrukus susilauksime daugiau religinių knygų ir lietuvių kalba. Neseniai Romoje įsikūrė draugija, kuri yra pasiryžusi netolimoje ateityje išleisti net apie šimtą religinio turinio knygų įvairiais svarbiausiais klausimais. Pasiryžimas sveikintinas, bet kažin kaip bus su jo įvykdymu. Iki tų žadėtų knygų sulauksime, būtų labai naudinga, jei kas pasiryžtų išleisti bent eilę brošiūrėlių aktualiais religiniais ir moraliniais klausimais. Šie klausimai kartais yra panagrinėjami ir kai kuriuose mūsų žurnaluose, tik gaila, kad kaip mūsų knygos, taip ir periodinė spauda teturi labai maža skaitytojų. Kai kurios knygų leidyklos jau galvoja likviduotis, panaši mintis kartais ateina ir žurnalų bei laikraščių redaktoriams ar leidėjams. Kai kas pasako, kad mūsų žurnalai yra neįdomūs, bet čia yra ne vien redaktorių kaltė. Mes turime nemaža įvairių sričių specialistų, baigusių universitetus ir įsigijusių net doktoratus, kurie tas žinias laikosi tik sau, bet neduoda kitiems, parašydami kokį nors straipsnį. Tai yra lyg tos statinės, pilnos geriausio vyno, bet jose nėra kraniukų, todėl tuo vynu niekas negali pasinaudoti. Tie žmonės, eidami išpažinties, gal pasako, kad kartais pamiršo ryto ar vakaro maldas, kartais prieš valgį ar po valgio nepersižegnojo, bet jiems neateina nė į galvą pasisakyti daug didesnius nusikaltimus, kad neatliko savo pareigos tautai ir visuomenei, tokiu būdu nusidėdami ir prieš Dievą.
Mes turime įsisteigę romanų ir kitokių veikalų premijų, kurios paskatina rašyti. Tai yra gerai. Bet dar labiau mums dabar yra reikalinga rašyti ir leisti religinio turinio knygas, kad neparvažiuotume į Lietuvą tuščiomis rankomis. Romanų ir ten rasime, bet religinių veikalų nebus, nes juos rašyti ir leisti yra uždrausta.
Dar sugrįždami prie svarbiausių žmonijos auklėtojų — tėvų, norime pabrėžti, kad jie stengtųsi rūpintis religiniu ir moraliniu vaikų auklėjimu nuo pat mažens. Mažam vaikui įdiegti principai dažnai turi įtakos visam jo gyvenimui. Reikia nebijoti šios šalies rimtų auklėtojų siūlomų naujų moralinio auklėjimo metodų, kurie Lietuvoje nebuvo įprasti. Ten buvo visai kitokios sąlygos, todėl ir dora šiaip taip išsilaikydavo net be tėvų auklėjimo. Bet čia, jeigu vaikas kai kurių reikalingų žinių laiku negaus iš tėvų, tai tuoj labai grubiu būdu jas sugadintas ir iškreiptas gaus iš gatvės, iš filmų ir iš spaudos.
Tad stenkimės religijos bei moralės srityje ir patys šviestis ir jaunimą šviesti. Rankiokime šios rūšies šviesos spindulėlius, kurių netrūksta ir svetimose šalyse, kad, grįžę į Lietuvą, jais galėtume apšviesti savo brolius, ištroškusius ir šviesos ir tiesos.
Praeityje ...