|
XXX
Palikdamas gimtąjį sodžių,
Su duonos juodos kąsneliu
Išsinešiau nuostabų grožį
Beržynų ir pievų žalių.
Išsinešiau svaigųjį kvapą
Sakuotos pušaitės auglių
Ir graudų šnarėjimą lapų
Šalikelės liepų kuplių.
Išsinešiau rytmečio tylą,
Gurgenimą upės skubios,
Ir gaudėsį mėlyno šilo,
Ir skonį avietės sarpios.
Išsinešiau aš dar ir kraują
Artojo tiesaus ir darbštaus
Ir motinos ašarą sraują
Lyg šiltą lašeli lietaus.
Sutilpo, man viskas sutilpo
Krepšely su duona greta,
Ir rankos nė kiek man nesilpo,
Ir rodės lengva man našta.
Seniai nebėra to krepšelio,
O tai, ką iš ryto anksti
Išsinešiau tąsyk į kelią,
Lig šiol tebesaugau širdy.
|
KAIP GERA TURĖTI NAMUS
Prigludo prie stiklo
įkaitus kakta.
Už lango naktis —
Ir tamsi ir šalta.
Lakioja šiaurys
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Aš tiek jų praleidau
Benamių naktų,
Juodų, tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus
Slinkau nežymus...
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Bet kam apie šaltį
Ir tamsą kalbu?
Jaukiam kambary
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
|