ZENONAS IVINSKIS

XIX. Kritiški požiūriai į protestantizmo plėtimąsi Lietuvoje

PIE protestantizmo epochą Lietuvoje, apie reikšmingąjį jo kilimo ir žlugimo šimtmetį, jau yra nemaža rašyta. Protestantizmas paliko gilius pėdsakus Lietuvos kultūriniame ir religiniame gyvenime. Tačiau jo vertinime yra atsiradę eilė istorijos faktams priešingų teigimų, kuriuos bandysime patikslinti, stengdamiesi pasilikti ano meto versmių ribose.

     Kai reformatoriai ėmė skleisti savo mokslą Vakaruose, krikščionybė jau buvo ten išgyvenusi aštuonis ar devynis šimtmečius, t. y. maždaug tiek, kiek iki šiol yra praėję laiko nuo pirmojo lietuvių vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose 1009 metais. Lietuvoje iki reformacijos paplitimo katalikybės amžius buvo visai trumpas. Kai Liuteris 1517 m. kalė prie Vittenbergo pilies bažnyčios durų savo tezes, nuo Mindaugo pasikrikštijimo tebuvo praėję 266 metai, Vilniaus vyskupija tebuvo įkurta prieš 130 metų, o Žemaitijai skirtoji Medininkų diecezija dar tebuvo tik 100 metų amžiaus. Tokiu palyginamai trumpu laiku lotyniškoji Bažnyčia Lietuvoje dar nebuvo galėjusi pakankamai įsitvirtinti. Bet, antra vertus, ji nebuvo spėjusi pergyventi nė daugelio ano meto bažnytinių negerovių, dėl kurių vėliau ji buvo perdėtai puolama.

     Vakaruose naujoji banga, plūsdama įvairiais kraštais, iš senojo viduramžių Bažnyčios pastato daug ką nugriovė ir pakeitė. Atrodo, kad Lietuvoje reformacija būtų turėjusi daug lengviau nuplauti skubotai ir silpnai tesuręstą Bažnyčios pastatą. O vis dėlto protestantizmas čia Romos kryžiaus nepajėgė įveikti. Dėl ko taip atsitiko, nurodomos įvairios priežastys. Tarp jų reikia paminėti ir tai, kad reformacija negalėjo Lietuvoje pribaigti Katalikų Bažnyčios, nes liaudyje ji buvo jau įleidusi savo šaknis ir radusi tvirtesnę atramą negu paprastai manoma. Kaip faktai parodys, šitame jauname Kristaus vynuogyne XVI amžiaus pirmoje pusėje jau vyko nuostabių dalykų. Tačiau dažnai įprastu senu pamėgimu vis dar yra labai tamsiai piešiamas katalikybės vaizdas Lietuvoje prieš reformaciją. Tuo keliu buvo nuėję daugelis XIX amžiaus tyrinėtojų, rašiusių Lietuvos reformacijos klausimais. Tą kelią savo disertacijoje buvo pasirinkęs ir Juozas Purickis. Uoliai išrankiodamas iš gausių šaltinių žinias, jis Lenkijos bažnytinio gyvenimo negeroves perkėlė Lietuvon. Pastebima dar ir kita tendencija: įvairios užsilikusios žinutės apie pagonybės liekanas lietuvių liaudyje yra per daug sutirštinamos ir apibendrinamos, kokią nors grynai vietinę pastabą priskiriant visai XVI ir XVII amž. lietuvių liaudžiai. Neanalizuodami plačiau gausių tos rūšies pastabų, turime pažymėti, kad yra vis užmirštama viena įdomi psichologinė aplinkybė. Atsiminkime, kad dar ir žymiai vėliau, kai jau tikrai lietuvių liaudis buvo stipriai sukatalikinta, krikščioniški papročiai ir pagoniški prietarai ilgai gyveno vieni šalia kitų. Jie egzistavo, vieni kitiems neprieštaraudami arba bent nekliudydami. Kurioje nors vietoje užrašyti pagoniški burtai ar papročiai dar jokiu būdu nėra priskirtini visai Lietuvos liaudžiai. Jau ir daug vėliau, kai Lietuva skaitėsi katalikiškas kraštas, vis vienoje ar kitoje vietoje būdavo sutinkami dar neužmiršti prietarai, bet jų negalima laikyti absoliučiu rodikliu pažinti krašto religinei būklei.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje

 

     Žvelgdami toliau į protestantizmo šimtmetį iš religinių bei kultūrinių mūsų krašto santykių, turime atkreipti dėmesį ir į taisytiną lietuvių aušrininkų — romantikų pažiūrą. Jie mėgo schematiškai sugretinti visai neteisingus faktus. Buvo labai populiari pažiūra, kad ir anuo metu, panašiai kaip XIX amžiuje, katalikų kunigai Lietuvos liaudį tik lenkinę, todėl katalikams priešingi protestantai stengęsi palaikyti lietuvių kalbą. Net žymieji kalvinizmo šulai Radvilai ilgai buvo vaizduojami, kaip žymieji lietuviškumo rėmėjai. Bet vertindami šį klausimą iš to paties laikotarpio pasiimtu mastu, o ne generacijų sukurtu po keturių šimtų metų, prieisime visai kitų išvadų.

     Lietuvon atėjusi humanizmo srovė XVI amžiuje šiek tiek pristabdė bajorijos lenkėjimą, kai saujelė užsidegusių humanistų, uoliai įrodinėdami lietuvių kilmę iš romėnų, bandė įvesti lotynų kalbą švietime ir apskritai viešajame gyvenime. Liuteranizmas, tiesa, davė pradžią lietuviškiems raštams Maž. Lietuvoje, ten buvo išleista ir pirmoji lietuviška knyga — Mažvydo katekizmas. Tačiau Didž. Lietuvoje pirmosios lietuviškos knygos buvo katalikiškos — Daukšos katekizmas ir Postilė. Nuostabiai patriotiškas Postilės įvadas, kuriame labai jautriais žodžiais bajorijai buvo kvepiama gimtosios kalbos meilė, rodė, kad kilmingųjų luome jau stipriai buvo įsigalėjęs lenkėjimas. Didikai ir bajorai mėgdžiojo ne tik lenkų gyvenimo būdą, jų papročius ir rūbus, bet, svarbiausia, ir jų kalbą, nes ji buvo imta laikyti tikruoju bajoriškumo požymiu. Kalvinistai Radvilai, ypač Juodasis, leido raštus lenkų ir lotynų kalbomis. Tik pačiame XVI amž. gale (1598) kalvinisto Petkevičiaus katekizmas buvo išspausdintas lietuvių ir lenkų kalbomis, nes Lietuvoje daugelis kalvinų (taip pasakyta katekizme) silpnai temokėjo lietuviškai. Keldami šiuos klausimus, žinoma, negalime nuosekliai išdėstyti visos Lietuvos protestantizmo istorijos. Mums tik rūpi, remiantis to paties meto šaltiniais, parodyti, kad kai kurie teigimai apie tuos laikus yra jau pasenę ir reikalingi peržiūrėjimo.

     Protestantizmo epochoje pagyvėjo didikų ir bajorų jaunuomenės studijos Vakarų universitetuose, taip pat suintensyvėjo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinis bendradarbiavimas. Karaliaučiaus universitetas tapo lietuvių bajoraičių ir miestiečių svarbiu studijų centru. Protestantų ir katalikų religinės kovos dešimtmečiai davė ne tik pirmąsias spausdintas lietuviškas knygas, bet buvo paplitę giesmės, pamokslai ir katekizacija gimtąja žmonių kalba. Toji kova dar atnešė ir naują dalyką — viešas religines diskusijas. Gedimino miestas tapo spaustuvių ir poleminių raštų židinys. Buvo smarkiai išplėstos ir liaudies misijos, kurių visu uolumu ėmėsi jėzuitai, davę toną kovai su protestantizmu.

     Pagaliau, Katalikų Bažnyčiai atsigaunant, vietoje iki šiol buvusių medinių bažnytėlių buvo pradėta statyti puošnios barokinės bažnyčios ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje. Taip pat pagyvėjo ir vienuolynų kūrimasis. Ir žemaičių žemėje įvairiose vietose buvo įsteigti pirmieji jėzuitų, pranciškonų ir karmelitų vienuolynai. Nėra reikalo plačiau įrodinėti, kad su jėzuitų atvykimu Lietuva tuoj sulaukė ne tik vidurinių mokyklų (kolegijų), bet ir savo aukštosios mokyklos — Vilniaus Akademijos.

     Reformacija kai kurias Europos tautas stipriai suskaldė konfesiniu atžvilgiu, tačiau lietuvių tautos kamienas po praėjusio religinio sueižėjimo išsilaikė vienalytiškas. Tai kaip tik davė stiprybės nuo XIX amžiaus antros pusės spirtis rusinimo užmačioms. Jeigu kalbėsime apie visą lietuvių tautą, tai ir ji neišvengė tautos ateičiai neigiamos įtakos turėjusio religinio suskilimo. Skirtingas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pasienio tos pačios tautos žmonių tikėjimas ilgai neleido jiems savitarpyje arčiau susiprasti.

     Kokios buvo priežastys, kad protestantizmas Lietuvoje neišsilaikė ir lietuvių tauta religiniu atžvilgiu išliko vieninga? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia meskime žvilgsnį į katalikybės būklę Lietuvoje, pasirodžius reformacijai.

XX. Lietuvos katalikybės padėtis reformacijos pradžioje

     Nuskambėjus Liuterio tezėms Vokietijoje, kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Hohenzollernas pasiskubino mesti vienuolio rūbą, tapti protestantu ir pasauliečiu kunigaikščiu Prūsuose. Taip garsioji ordino valstybė, su kuria Lietuva buvo turėjusi tiek daug konfliktų, tapo protestantišku kraštu. Anksčiau kryžiuočiai gana nesėkmingai buvo kardu vykdę savo klaidingai suprastas "misijas", todėl jie tada lietuvių tautoje rado kietą pasipriešinimą. Bet gyvenimas mėgsta paradoksus! Dabar, vos tik tapęs pasauliečiu kunigaikščiu, hercogas Albrechtas susirūpino taikiu būdu kaimyninę Lietuvą padaryti protestantiška. Tad ir Liuterio mokslo platinimo priemonės buvo taikingos. Skleisdamas liuteranizmą Lietuvoje, Prūsų hercogas, žinoma, turėjo aiškių politinių tikslų, todėl jis nesigailėjo pinigų pirmosioms protestantiškoms knygoms lietuvių kalba. Jis labai skatino jaunuolių bajoraičių studijas savo įsteigtame Karaliaučiaus universitete. Gausi Karaliaučiaus archyvo medžiaga, kuri dabar, po antrojo pasaulinio karo, laimingu būdu buvo sutvarkyta naudojimui Vakarų Vokietijoje (Goettingene), parodo, kaip rūpestingai prūsų hercogas palaikė santykius su Lietuvos didikais. Jis juos lenkė į savo paties priimtąją religiją. Be to, nuolatiniai ir intensyvūs ano meto prekybiniai santykiai, kuriuos buvo išvystę stipriai suprotestantėję miestai Dancigas ir Karaliaučius su Vilnium ir Kaunu, padėjo liuteranizmui plėstis ir Lietuvos miestuose.

     Sekant to paties meto šaltinius, galima prieiti aiškią išvadą, kad pirmieji protestantizmo ženklai Lietuvoje yra buvę žymiai ankstesni negu žinomųjų istorikų Kojalavičiaus, Rostovskio ir Valančiaus buvo atvaizduota. Vis dėlto minėtųjų istorikų veikalai daugeliu klausimų yra svarbūs istoriniai šaltiniai. Kad liuteranizmas greitai rado atgarsį ir Lietuvoje, galima spręsti iš 1527 m. Vilniaus sinodo nutarimų, kur jau kalbama apie daug skirtingų krikščioniškosios religijos apeigų ir įvairių tikėjimo praktikavimo klystkelių. Tame pačiame vyskupijos sinode buvo įsakyta saugotis tokių erezijos įtartinų mokytojų iš Vokietijos, kad jie "savo bendravimu neužkrėstų kitų katalikų". Vadinas, jau 1527 m. pavojingais buvo laikomi vokiečiai mokytojai, nes jie galėjo Lietuvon atnešti tikėjimo klaidų ir užkrėsti žmonių pažiūras.

     Šalia anų ankstyvesniųjų protestantizmo platintojų, pvz. Stanislovo Rapailionio ir Abromo Kulviečio (šis jau 1538 m. Kaune turėjo savo mokyklą), minėtinas yra Žemaičiuose Šilalės klebonas Tortilavičius. Jis apie 1535 m. dėl skleidžiamo liuteranizmo, kaip ir kiti du minėtieji, turėjo bėgti į Prūsus.

     Taip pat yra duomenų spręsti, kad jau apie 1536-1540 m. didikai Radvilai, Kęsgailos, Bielevičiai, Chodkevičiai ir kai kurie kiti Lietuvos magnatai jau buvo tapę aiškiais protestantais arba, tikriau sakant, vienu ar kitu būdu buvo pasireiškę prieš Katalikų Bažnyčią. Uoliai palaikydami santykius su Albrechtu, savo žygiams jie gaudavo padrąsinimo. Galima daryti neabejotiną išvadą, kad liuteranizmo pradžia Lietuvoje yra gana ankstyva.

     Bet, antra vertus, būtų klaidinga manyti, jog pirmieji protestantizmo ženklai lietuvių tautoje stipriai reiškėsi. Daug kartų įvairiose studijose ir knygose yra dėstyta, kad protestantizmas į Lietuvą staiga atbangavo, kaip labai galinga vilnis, kuri daug ką greitai griovė iš pamatų. Tikrumoje pirmieji protestantizmo daigai Lietuvoje, kol dar buvo gyvas valdovas Zigmantas Senasis, buvo labiau didikų ir bajorų dvarų reikalas, kuriuose nuo 1550 metų sau kelią ėmė rasti ir kalvinizmas, tik nuo to laiko apėmęs beveik visą bajoriją.

     Galima suprasti, kad vokiškasis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos miestų elementas, kuris nebuvo labai gausus, vos tik pasirodžius protestantizmui, maištaujančiam Vittenbergo vienuoliui tuoj reiškė savo solidarumą. Čia yra suprantamas ir tas Vilniaus sinodo nutarimas nebesamdyti daugiau vokiečių mokytojų į parapijines mokyklas. Protestantiškoji srovė, tiek liuteranizmas, tiek dviem dešimtmečiais vėlyvesnis kalvinizmas, ėjo virš liaudies galvų, ilgai jos nepaliesdama, nebent tik ten, kur ponai tuoj prieš savo baudžiauninkus pradėjo vartoti religinę prievartą, pagal Vokietijos protestantų dėsnį "cuius regio, eius religio" — kieno valdžia, to ir tikėjimas.

     Nors jau protestantizmas buvo stipriai įkėlęs koją į kilmingųjų dvarą, ūkininko kieme dar ilgai buvo laikomasi katalikiškųjų tikėjimo formų. Apie tai mums duoda įrodymų kaip tik pirmojo lietuviško protestantų katekizmo autorius Martynas Mažvydas. Būdamas Ragainės klebonas, jis rašė apie 1550 metus ilgą skundo laišką pačiam hercogui Albrechtui. Iš to laiško ir galima neabejotinai spręsti, kad, sekant protestantizmo plitimo istoriją Lietuvoje, reikia labiau paisyti chronologijos, tiksliau atsižvelgti į visą religinio gyvenimo vystymąsi ir jo bangavimą lietuvių tautoje.

     Rašydamas hercogui Albrechtui, Mažvydas prašė patarimų ir pagalbos, kaip jis galėtų labiau prisijaukinti savo parapijiečius prie Liuterio mokslo. Savo parapijiečius jis laiške vadina "užsispyrėliais", "kieta ir netašyta veisle", labai užkietėjusiais katalikų arba, kaip jis sako, "papistų" moksle, kad nė visu savo klebonavimo metu (virš dvidešimt metų) jam nepasisekę Ragainės gyventojų atkratyti nuo "papistinių" įpročių; savo "papistinio" aklumo vedami, jie atmetę evangelikų švenčių religines giesmes, labai maža jų dalis telankanti jo parapijos pamaldas, jie net išjuokia "pamaldžius sakramento priėmėjus".

     Taip pat ragainiškiai kratėsi ir liuteroniško katekizmo. Nusivylęs Mažvydas toliau rašo, kad jie "tiek tesupranta apie tikrąją krikščionių religiją, kiek vaikai lopšyje". Jis duoda ir pavyzdžių, kaip žmonės nesiduoda mokomi jo katekizmo ir randa visokių pasiteisinimų. Iš tolimesnio Mažvydo dėstymo matyti, kad jo parapijiečiai ne tik kratėsi liuteranizmo, ne tik niekino jo teikiamus sakramentus ir jo sakomus pamokslus, bet važinėjo ir į kaimynines katalikų parapijas. Mažvydas tiksliai išskaičiavo, kaip ragainiškiai vykdavo per sieną šv. Onos atlaiduosna į Batakus arba šv. Jokūbo šventėje į Švėkšną, o Švenč. Marijos Gimimo dieną į Šiluvą. Šv. Kryžiaus šventėje jie vykdavo į Jurbarką, šv. Jurgio ir Dievo Kūno šventėse į Tauragę, Dangun Ėmimo šventėje į Veliuoną ir kitus Didžiosios Lietuvos miestelius.

     Jis skundėsi, kad jo parapijiečiai važinėją, kur tik pasitaiko katalikų šventųjų garbinimo dienos. Jie ten vykdą "pasibiaurėtiną stabmeldybę", t. y. garbina šventuosius, nes ragainiškiams "papistų ceremonijos patinka". Toliau Mažvydas rašo, kad ir tie, kurie nevažiuoja į atlaidus, tai namie, užsidegę prie sienos vaškines žvakeles, "lyg stabmeldžiai" šaukiasi šventųjų užtarimo, nes jie "jų šventes gerbia ir jų laikosi". Savo laiške jis sušunka apie Ragainės lietuvius: "O kad jie taip pagarbiai laikytųsi ir taip švęstų sekmadienius, klausydami šventų pamokslų ir katekizmo tiesų, kur yra atkalbinėjami nuo prietarų ir papistinių biaurybių!" Tačiau jie pasilieka savo aklume ir garbina svetimus dievus...

     Ar šitie žodžiai nėra įrodymas, jog katalikybė lietuvių tautoje XVI amžiaus pirmoje pusėje buvo tvirtesnė negu paprastai manoma?

     Dieviškame apreiškime neturime atskiro įsakymo mylėti tėvynę, kaip neturime atskiro įsakymo valgyti, dirbti, mylėti. Tačiau Šventojoje Istorijoje turime pakankamai pavyzdžiu, rodančiu, kad tėvynė ir jos meilė priklauso prie didžiausių etinių vertybių.

Lindhardt