PINK FLOYD
Britų vadinamos “rock music” grupės koncertas filme. Ta grupė gausius savo instrumentus nusigabeno i Pompėją ir ten juos bekoncertuojančius tarp atkastų griuvėsių, besikeičiančių įvairių antikinių statulų fone nufilmavo. Tarpais fonas paįvairinamas besiveržiančio vulkano liepsnojančios, tekančios lavos vaizdais. Naudoja jie styginius, gitarų pavidalo, instrumentus, mušamuosius, klavišinius -— tai lyg vargonus, tai vėl lyg elektroninę muziką. Panaudojami ir šviesų efektai. Ta grupė yra sukūrusi vieną iš labiausiai perkamų plokštelių — albumų “The Dark Side of Moon” ir tos medžiagos panaudota filmui.
Jie tą koncertinį filmą, pavadintą “Live in Pompeii”, buvo prieš porą metų paleidę Europoje. Dabartiniam filmui paimta apie valanda iš ano filmo, o pusvalandis pridėtas menkesnės medžiagos. Čia jie pakartotinai valgo, šnekasi, ginčijasi nuobodžiomis temomis, kaip pvz.: ar jie kada savo tarpe mušasi, ar jie laiko save turtingais, ar kas kitas galėtų taip pagriežti, turėdamas jų instrumentus. Yra kiek ir įdomesnių melodijų, bet daugumas neimponuojančios, vietomis puslaukiniškos, kad net čia “derinasi” panaudojimas šuns staugimo, lojimo, prie kurio gerklės jie tuo momentu laiko mikrofoną.
Fotografas savo uždavinį atlikęs gan išradingai, bet kad, išskyrus keletą Įdomesnių vaizdų, nedaug kas ten jam yra filmuoti — tik tie muzikuoją aktoriai. Apskritai, filmas šiaip švarus, mėgstančiam tą “rock” muziką gal ir įdomus, bet kitiems — nuobodus, laukiniškas, neimponuojantis ir tik galima stebėtis, kodėl amerikiečiai filmų kritikai iš galimų keturių žvaigždučių jam skiria net tris.
PIPPI IN THE SOUTH SEAS
Švarus filmas vaikams. Tai filmu paversta pasaka apie jūrų kapitoną, kurio laivą užpuola piratai ir jį patį išsigabena nelaisvėn. Tik vandeniu ir duona palaikydami jo gyvybę, piratai reikalauja, kad pasakytų, kur paslėpti turtai. Kapitonas delsia, tikėdamasis, kad jo maža, bet gudri duktė Pippi jį kaip nors išgelbės. Taip ir įvyksta. Ji su kitais vaikais pirma balionu, paskiau savo pasigamintu lėktuvu nuskrenda prie pilies, kur kalinamas tėvas. Pasislėpę į pilį gabenamų patrankų vamzdžiuose, vaikai patenka į pilį ir išgelbsti kalinamą tėvą.
Filmas pilnas nuotykių, kurie tik pasakose galimi. Vaikams tai intriguojantis dalykas, kartu ugdantis drąsumą, pasiaukojimą dėl savo mylimo šeimos nario, draugiškumą pačių mažųjų tarpe.
Pippi vaidmenį energingai atlieka Inger Nilsson. Režisūrą rūpestingai atlikęs Olle Hellbom. Filmas susuktas pagal Astrid Lindgren veikalą. Jį kuriant, nemažą dalį yra įnešę skandinavų žmonės. Filmas naujas, šiemetinis, GG Communications, Inc. gamybos. Nereikia jame ieškoti ypatingų meniškųjų prošvaisčių, bet, būdamas skirtas vaikams, jis savo uždavinį atlieka.
THE MAD ADVENTURES OF “RABBI” JACOB
Tai smagi komedija, tiesiog farsas, linksmas, daug juoko sukeliąs ir drauge švarus, be jokių vulgarumų, be sekso ir be plikumų. Šiuo kartu 20th Century-Fox skleidžiamas prancūzų autoriaus ir režisieriaus Gerard Oury filmas yra gyvas įrodymas, kaip galima sukurti smagų pramoginį filmą be jokių nemoralumų, tinkamą ir suaugusiems, ir jauniams.
Daug lemia čia ir pagrindinis aktorius Louis de Funes, Prancūzijoje labiausiai pagarsėjęs komedijų kūrėjas. Čia jis vaizduoja prancūzą pramonininką Victor Pivert, beskubantį į dukters vestuves Paryžiuje. Pakeliui jis susiginčija su savo šoferiu, įvyksta automobilio nelaimė. Beieškodamas pagalbos, jis patenka J kramtomos gumos fabriką, kur arabų revoliucinis tribunolas slapta teisia sugautą priešingos grupės vadą Slimane, kurį čia vaidina Claude Giraud. Su daugeliu juokingų nuotykių (centrinis — įkritlmai į gumos košės kubilą) pavyksta jiedviem pabėgti. Tų revoliucionierių gaudomi, jie vyrų prausykloje sulaiko iš New Yorko atvykstantį rabiną Jacob, žydų garsenybę, persirengia jo ir palydovo drabužiais, nuskutę prisillpdo jų žandenas ir barzdą. Juos palaiko už tikrąjį Jacob rabiną ir jo palydovą, nusiveda į sinagogą, ir čia susidaro daug juokingų situacijų, kai net tas katalikas pramonininkas “rabinas” laimindamas žmones žegnoja.
Pavyksta pramonininkui pagaliau išsisukti, pasiekti su Slimane, kuris jau savo šaly išrinktas prezidentu, dukros vestuves. Dukra susimirksi su naujuoju prezidentu ir ryžtasi už jo tekėti. ..
Filme gausu linksmų, juokingų pokštų, kurie čia įstengiama kažkaip naujau perteikti. Filmas, žinoma, nėra gilus. Netoks čia buvo ir tikslas, bet užtat švarus ir smagiai juokingas.
ZANDY’S BRIDE
Kas puikiuose filmuose “The Emigrants” ir “The New Land” gėrėjosi norvegės Liv Ullman puikia vaidyba, tas ją ras įdomią ir šiame filme, kurį pastatė H. Matofsky, režisavo J. Troell, o išleido Warner Bros. Filmas sukurtas pagal L. Bos Ross romaną “The Stranger”. Tai šeimos drama, vietomis tragiška, turinti panašumų su dviem anksčiau minėtais filmais to pat režisieriaus Troell, tik vis dėlto šis silpnesnis. Atrodo, anuose filmuose Troell turėjo daugiau laisvės pasireikšti, kai čia jis buvo daugiau suvaržytas jam pateikto skripto.
Šis filmas vaizduoja pietinės Kalifornijos gyvenimą 1870 m. Gana grubus gyvulių augintojas Zandy, kurį čia vaidina Gene Hackman, krintantis į akį savo netašytu šaltumu, paštu iš Minnesotos išsirašo žmoną Hanną Lund, kurią čia vaizduoja minėtoji Liv Ullman. Ji tokia humaniška, jautri, tvarką ir švarą mėgstanti moteris, likusi našle, numetusi keletą metų, buvo pasiskelbusi vedybų tikslais. Anais laikais tai buvo priimta. Gyvulių augintojui, kuris nė laiko neturėjo piršliauti, buvo kaip tik reikalinga sukurti šeimą, kad ateity sūnūs perimtų jo bandas. Pradžioje filmas, parodęs keletą neužmirštamų vaizdų, vėliau pereina daugiau į žmogiškosios dramos perteikimą ekrane, kai susiduria grubus vyras su švelnia moterimi. Toks šaltas, atstumiantis to vyro charakteris, jo brutalumas daro ir patį filmą mažiau patrauklų.
Įtampa tarp naujavedžių dar labiau padidėja, kai naujoji žmona užtinka Zandy kompromituojančioje pozoje su meksikiete gundytoja. Hanna ji varo lauk nuo savęs. Vis dėlto žmonos švelnumas ima veikti į Zandy. Tas netašytas karviaganis, nuvykęs į San Francisco, grįžta su dailiu kostiumu, gal pirmu jo gyvenime. Ir žmonai naują virtuvės plytą įtaiso, o ji apdovanoja vyrą dvynukais. Filmas skirtas suaugusiems. Šiaip jame nei kokių vulgarių žodžių, nei plikumų nėra.
UPTOWN SATURDAY NIGHT
Warner Bros bendrovės filmas, įdomus tuo, kad čia surinkti pirmos eilės negrų aktoriai. Filmą režisavo vienas iš jų pačių geriausių — Sidney Poitier, pirmaujantis daugelyje pastatymų. Čia vaidina ir jis pats, o taip pat antras stiprus negrų ekrano įžymybė — Bill Cosby. Abudu jie, nuotykių ir įdomybių ieškodami, patenka į casino, kur apiplėšiami. Ryškus ir Flip Wilson, čia vaidinąs negrų dvasininką, perspėjantį nesinešti narkotikų į parapijos pikniką ir su užsidegimu pamokslaujantis pamaldose. Gangsterį vadina Harry Belafonte, gan ryškiai pamėgdžiodamas Mario Brando “God-father”. Apsukrus scenoje ir Richard Pryor, traukiąs pinigus iš negru. Kai filme Poitier ji paklausia, kodėl jis apgaudinėja savus žmones, tas atsako “Why not, Brother” — “Kodėl gi ne, broli?”
Filmas prasideda idiliška šeimos drama, su Sidney Poitier, bet ir čia su nelabai švankiu nušnekėjimu. Kai gangsteriai apgrobia du minėtus draugus ir kai vienas jų patiria, kad pagrobė ir bilietą, laimėjusį stambią sumą pinigų, sukrunta jie ieškoti tų gangsterių. Čia ir išsivysto kriminalinis filmas, turįs nuotykių, intrigos, šiokių tokių staigmenų ir net humoro, bet apskritai gana tuščias savo turiniu ir ne taip jau ryškių aukštybių pasiekiąs meniškai. Filmas klasifikuojamas kaip moraliai nesmerktinas suaugusiems, bet jei kas jo nepamatys, nieko labai nenustos.
Juozas Prunskis