Vytas Kliorys
Ne tiek svarbu jaunimą kategorizuoti "religingu" arba "nereligingu", kiek svarbu suprasti, koks jo nusiteikimas ir ką jis galvoja apie religiją. Ne tiek svarbu mokėti vienu taikliu žodžiu jaunimą apibūdinti, kiek svarbu nuoširdžiai suprasti, kaip jaunimas elgiasi religijos reikaluose ir kodėl taip elgiasi.
Tad mėginsiu pažvelgti į jaunimo mintis. Kas jaunimui sunku suprasti Bažnyčioje? Kaip jis jaučiasi, kai nueina į mišias? Kaip jis supranta nuodėmę? Kokią vietą jo gyvenime turi išpažintis? Kaip jaunimas reaguoja į Bažnyčios įsakymus ir pamokymus? Aplamai, ko jis tikisi iš katalikybės ir ką ji iš tikrųjų jam duoda?
Tad kaip matyti — klausimai, klausimai, klausimai. O atsakymų maža. Kai buvome vaikai, tai atsakymų buvo tiek, kiek ir klausimų. Kas tave sutvėrė? Dievas. Kodėl Jis tave sutvėrė? Kad parodytų savo gerumą ir leistų man pasiekti amžinąjį džiaugsmą danguje. Kiek yra didžiųjų nuodėmių? Septynios. Kodėl reikia eiti sekmadienį į mišias? Dėl to, kad trečiasis Dievo įsakymas ir Bažnyčios įsakymai tai liepia.
Kiekvienam klausimui tada turėjome aiškius atsakymus. Tačiau jaunuolio gyvenime ateina laikas, kai atmintinai išmokti atsakymai jo nepatenkina. Ateina laikas, kai jis pats turi apsispręsti, ar religija bus jo gyvenimo dalis, ar ne. Kai su visa klase mokykloje nereikės eiti, tai ar aš eisiu taip dažnai išpažinties ir komunijos? Kai tėvai nevers, ar aš eisiu į mišias savo noru? Kiekvienam ateina laikas apie tai pagalvoti. Ta-da žmogus save klausia: kokią naudą, kokią įtaką mano gyvenimui turi religija? Ar ji padeda man tapti geresniu žmogumi?
Stebėdamas aplinką, žmogus pamato, kad tie, kurie neina į bažnyčią, kurie nėra katalikai, kartais turi daugiau artimo meilės, geriau su kitais elgiasi, negu tie, kurie uoliai praktikuoja religiją. Taip pat žmogus pagalvoja, ką jam duoda ėjimas į bažnyčią. Mišios dažnai atrodė neįspūdingos, pamokslai kartais net pasipiktinimą sukeldavo, kai būdavo kalbama apie tokius dalykus, kurie nieko bendra su religija neturi, arba apie tikėjimo tiesas būdavo aiškinama labai naiviai. Tad ar jam tai padeda tapti geresniu krikščioniu?
O kiek padeda išpažintis? Tai yra susitaikymo sakramentas. Ramybę nešąs sakramentas. Bet ar iš tikrųjų jis toks yra jaunimui? Pažįstu daug jaunuolių, mergaičių ir berniukų, kuriems išpažintis yra baimės ir gėdos sakramentas. Jaunuolis susigėdinęs ir susinervinęs pašnibžda kunigui "baisią" nuodėmę ir bijosi, kad tik jis daugiau ko nors apie tai nepaklaustų. Gauna atleidimą. Bet kai ateinantį kartą su panašiom nuodėmėm reikia eiti išpažinties, jis ieško kito, nepažįstamo kunigo, nes pas aną jau jam per didelė gėda eiti. Tad daugeliui jaunuolių šis sakramentas neatneša ramybės, o tik baimę ir gėdą.
Jeigu padarei nuodėmę, o negali tuoj atlikti išpažinties, kiek baimės, kad nenumirtum tame nuodėmės stovyje, nes tokiu atveju — pragaras. Reikia bandyti sukalbėti tobulo gailesčio aktą, bet ir tai neišvaduoja iš baimės, nes niekad nežinai, ar tikrai gerai jį sukalbėjai, ar tikrai jis buvo tobulas.
Vienas kunigas pasakojo, kaip universitete vidury nakties jį pažadino beveik isteriškas studentas, prašydamas išpažinties. Štai kokį kaltės jausmą sukelia šis sakramentas, kuris turėtų būti ramybės sakramentas.
Aišku, yra ir tokių, kurie drąsiai eina išpažinties, nes beveik pasididžiuodami pasako, kad du kartus pamelavo ir kartą supyko ant brolio. Bet ar daug tokių yra? Kaip su tais, kurių sąrašas truputį ilgesnis, kurie ilgiau turi pabūti prie klausyklos? Ar kiti į juos įtartinai nepasižiūri? O jeigu dar mokykloje su visa klase negali eiti komunijos, kokia gėda!
Visa tai prisiminus, jaunuoliui religija atrodo kaip mirtinos nuodėmės nuolatinė grėsmė. Gyvenimo kelias — tai ištempta virvė virš pragaro bedugnės. Paslysi — ir nukritai. Ir kur teisybė? Jeigu visą gyvenimą padoriai gyvenai, mylėjai žmoną, gražiai išauginai vaikus, buvai parama savo draugams, išnaudojai tau Dievo duotus talentus, buvai visų gerbiamas ir mylimas, bet štai kartą iš nuovargio nenuėjai į bažnyčią, paskui, nespėjęs atlikti išpažinties, numirei — ir viskas baigta. Amžina pražūtis. Toksai įstatymas. Bet jaunimas ir, be abejo, kiti klausia: kur čia teisybė? Dievas toks žiaurus ir neteisingas negali būti, tad jaunimas mano, kad Bažnyčia yra iškreipusi Jo mokslą-
Jaunimas apie išpažintį kitaip galvoja ir kitaip ją norėtų įsivaizduoti. Galima nuoširdžiai pažvelgti į save ir panagrinėti, kaip aš, pavyzdžiui, sunaudojau laiką, kiek progų neišnaudojau padėti savo draugams, kaip maža meilės parodžiau šeimoje. Tai, be abejo, yra nusikaltimai, nuodėmės. Arba šeimos tėvas gali pažiūrėti, kaip jis per paskutiniuosius metus buvo užsiėmęs visai nereikalingais darbais, nesirūpino savo šeima, neatlikdamas kitų pareigų, neidamas į bažnyčią, visai pamiršdamas, kam jis šioje žemėje gyvena. Čia taip pat yra aiški nuodėmė. Tad po tokio žvilgsnio į save, į savo sąžinę, žmogus turėtų pasiryžti pasukti savo gyvenimą kita kryptimi, prie ko prisidėtų ir kunigas savo paraginimais bei patarimais ir pagaliau savo palaiminimu. Tai tokia turėtų būti, jaunimo nuomone, išpažintis.
Pažvelkime dar į kitus Bažnyčios įstatymus ar pamokymus, į kuriuos jaunimas skeptiškai žiūri ir negali jų pateisinti. Pavyzdžiui, vedybos ir skyrybos. Gyvenime matome daug pavyzdžių, kur vedybinis gyvenimas dėl vieno ar dėl kito kaltės tampa tikras pragaras žemėje. Ką daryti? Įstatymas aiškus: arba tame pragare gyventi iki mirties, arba gyventi atskirai, bet negalint sukurti naujos šeimos.
Čia vėl kyla klausimas: nejaugi Dievas toks kietas, nejaugi už vieną padarytą klaidą, pasirenkant netinkamą gyvenimo draugą ar draugę, Jis nori, kad žmogus kentėtų visą savo gyvenimą, iki mirties? Juk Kristus nebuvo žiaurus, bet labai gailestingas ir atlaidus. Argi tokios kietos vedybų taisyklės yra pagal Jo mokslą ir dvasią?
Noriu paliesti dar vieną svarbų klausimą — gimdymų kontrolę. Tai jautrus klausimas. Kiek man sunku apie tai rašyti, tiek gal ir skaitytojui sunku apie tai skaityti. Jaunimas mato, kad Bažnyčios mokymas vienoks, o to mokymo pritaikymas praktiškame žmonių gyvenime visai kitoks. Daug yra dar gana jaunų šeimų, kurios jokiu būdu negali turėti daugiau vaikų, nes tai neleidžia arba moters sveikata, arba materialinė šeimos padėtis. Ką tokiu atveju daryti? Čia vėl Bažnyčios įsakymas labai griežtas: arba juodu turi visai lytiškai nesantykiauti, arba santykiauti, vartojant kai kurias leistinas priemones, norint išvengti vaikų, t.y. kalendorių, termometrą ir pan. Bet, daugelio specialistų nuomone, šios priemonės yra labai nepatikimos. Tokių šeimų gyvenime yra kartais tiek įvairių sunkumų ir problemų, kad vyrui ir žmonai būtinai reikalingas suartėjimas, afektas, meilė. Bet jiems tai neįmanoma, jeigu nori paklusti Bažnyčios (o gal tik kai kurių teologų) įstatymams.
Kaip šis klausimas yra norimas padaryti komplikuotu! O juk reikėtų labai maža: reikėtų pripažinti tik tai, kad lytinis santykiavimas nėra tik vaikų gimdymui. Vyras ir žmona supranta, kad šeimoje yra ir kitų priežasčių. Svarbiausia — šeimoje turi būti meilė, sugyvenimas, artumas. Ir visa tam pasiekti ne paskutinė priemonė yra lytinis santykiavimas.
Šiek tiek plačiau čia buvo paminėti tik trys klausimai: išpažintis, skyrybos ir gimdymo kontrolė. Yra daugybė ir kitų reikalų, kurie jaunimui sukelia klausimų ir neaiškumų: liturginių ceremonijų prasmė. Bažnyčios struktūra ir autoriteto naudojimas, pažiūros į nekatalikus, maldos prasmė ir dar daugelis kitų menkniekių, kaip pvz. nervus dirginantieji, keisti ir negyvenimiški pamokslai, atlaidai ir t.t.
Jeigu norėčiau pabrėžti pagrindinę mintį, kuri kartojasi per visus šiuos svarstymus, tai būtų trūkumas Bažnyčios pasitikėjimo savo nariais. Tai rodo įvairiausi įsakymai ir įstatymai. Bažnyčia nepasitiki, kad žmonės iš meilės kurs šeimas ir kartu gyvens, kad laisvu noru eis į mišias, atliks išpažintį, priims komuniją, todėl yra išleisti griežti įsakymai, kaip ir kada tai reikia būtinai atlikti. Toks nepasitikėjimas tikinčiųjų gera valia sukelia jaunimui nepasitenkinimą.
Jaunimas nori religiją padaryti gyva gyvenimo dalimi. Jam atrodo, kad visokie įstatymai prieštarauja krikščioniškai dvasiai. Jaunimas stengiasi būti geras, nekreipdamas dėmesio į įstatymus. Šitoks jaunimo nusistatymas kai kuriems sukels mintį, kad jis yra nereligingas. Kiti, matydami jaunimo jautrumą ir troškimą padaryti religiją savo gyvenimo dalimi, sakys, kad jis yra labai religingas.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS
Autorius šiais visais klausimais parašė ilgą straipsnį, iliustruodamas savo mintis įvairiais pavyzdėliais. Čia davėme tik to straipsnio santrauką, stengdamiesi nenukrypti nuo jo pagrindinės minties. Kai kurias aiškiai klaidingas mintis išleidome, kitas palikome, kad skaitytojai matytų, kaip dabartinis jaunimas galvoja, nors tas galvojimas dažnai yra klaidingas, pakankamai nesusipažinus su mūsų tikėjimo tiesomis. Kad jaunimas kai kurių pagrindinių tiesų nesupranta, tai dažnai ne jo kaltė. Šio straipsnio autorius, kiek žinome, yra dalyvavęs daugelyje studijų dienų, kuriose religiniais ir kitais klausimais kalba mūsų žinomi teologai ir visuomenininkai. Ten yra diskutuojama, svarstoma, aiškinamasi, bet, gal būt, ne tie klausimai, kurie jaunimui yra patys reikalingiausi. Dažnai tokiose svarstybose ar studijų dienose, siekiant "aukšto, akademinio lygio", parenkamos tokios temos, kurios su kasdieniniu religiniu gyvenimu beveik nieko bendra neturi, nekalbama aiškiai apie pagrindinius kiekvienam katalikui žinotinus dalykus, bet paskrajojama padangėmis, pasišvaistoma abstrakčiomis frazėmis, ir tuo viskas baigiasi. Jaunimas ir aplamai mūsų inteligentija nori kasdieninės duonos, o ne lepinimo kažkokiais "dangiškais migdolais".
Jau birželio mėn. "L.L." numeryje buvo panašus straipsnis apie jaunimo religiją. Dabar įdėjome dar vieną. Būtų naudinga, jeigu skaitytojai reaguotų į šiuos du straipsnius, panagrinėtų jų mintis, pareikštų savo nuomonę. Labai būtų gera, kad pasisakytų ir tie, kurie daugiau susipažinę su teologija. Čia norime tik paminėti porą šio straipsnio minčių, kurios aiškiai yra klaidingos. Straipsnio pabaigoje autorius sako, kad jaunimą labiausiai erzina visokie įstatymai, kad jų visai nereikia, nes jie parodo tik Bažnyčios nepasitikėjimą savo nariais. Norime paklausti, ar egzistuoja šiame pasaulyje kokia nors organizacija ar bendruomenė, kuri neturėtų jokių įstatymų? Be įstatymų būtų galima apsieiti tik tada, jeigu visi žmonės būtų tobuli šventieji. Organizacija be įstatymų anksčiau ar vėliau taps "palaida bala". Įstatymai nėra nepasitikėjimas, bet reikalingos direktyvos ir pagalba žmogui, kad jis nenuklystų nuo tiesaus kelio.
Kalbėdamas apie išpažintį ir nuodėmę, autorius, atrodo, norėjo labai sudramatizuoti ar sukarikatūrinti Bažnyčios mokslą apie nuodėmę ir jos pasekmes. Jis sako, kad jeigu žmogus, iš nuovargio nenuėjęs kartą į mišias, mirs be išpažinties, tai jo amžinas likimas aiškus — pragaras! Bažnyčia niekad tokių nesąmonių nėra mokiusi. Jeigu žmogus sekmadienį nenueina į mišias dėl kokios nors svarbios priežasties, pvz. kad ir dėl tikro nuovargio, tai nebus jokios nuodėmės. Žinoma, mes katekizmuose skaitėme, kad žmogus, miręs be išpažinties ir be tobulo gailesčio su sunkia nuodėme, turėtų būti pasmerktas. Tačiau gyvenime, tur būt, niekad taip nebus, kad žmogus, kuris visą gyvenimą buvo religingas, paskui padarys tokią sunkią nuodėmę, su ja be jokio gailesčio mirs ir bus pasmerktas. Katekizmai apie tai kartais svarsto grynai teoriškai, bet praktikoje taip vargu kada nors įvyks, ypač žinant begalinį Dievo gailestingumą ir norą, kad visi būtų išganyti. Gal kai kurių katekizmo aiškintojų pirmiau buvo per daug norėta žmones gąsdinti mirtinomis nuodėmėmis. Žmogus, kuris nori būti geras krikščionis, kuris myli Dievą, ne taip jau lengvai laisvu noru padarys tokią nuodėmę, po kurios jo laukia amžinas pasmerkimas.