(Filosofijos sampratos raida)
FELIKSAS JUCEVIČIUS
8. BŪTIS ARISTOTELINĖJE SUBSTANCIJOS FILOSOFIJOJE
Kaip Parmenido, taip ir Aristotelio dėmesio centre yra būtis. Filosofija yra mokslas apie būtį ir kaip tik todėl ji skiriasi nuo kitų žinojimo šakų, nes jų objektas yra tik būties dalis, o ne būtis kaip būtis. Matematika domisi kiekybe, fizika — medžiaga ir judesiu, biologija — gyvybe, o filosofija — būtimi kaip tokia.6 Bet kas yra būtis? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, Aristotelis pasirodo tikras realistas. Konkretūs daiktai — tai būties imperija. Būtis yra tai, kas yra daiktas. Jis sako: "Tarp įvairių būties prasmių, aišku, svarbiausia yra ta, kur būtis reiškia tai, kas yra, ir kur ji reiškia ousia".7 Amžių būvyje ousia buvo verčiama tai žodžiu substancija, tai žodžiu esmė. Aristotelio žodyne ousia yra ontologinė kategorija, kuri pažymi paskirą būtybę, savyje subsistuojančią. Kadangi substancija yra tarytum paskirybės galutinė tikrovė, tai nėra jau taip lengva ją apibūdinti. Aristotelis mieliau sako, kas ji nėra. "Subjekte esantieji", t.y. tie dalykai, kurie negali egzistuoti vieni, o turi prisišlieti prie kitų, nėra substancijos. Subjekte esančiųjų tikrovė yra iš tikrųjų subjekto tikrovė, ir štai kodėl jie vadinami pripuolamybėmis arba akcidentais. Nė substancijos vardas netinka visuotinybėms, kaip "žmogus", "katė" ar "medis". Nes visuotinybės nėra konkrečios savybės, o tik dalykai, kuriais nusakome šį ar aną subjektą. "Žmogus", "katė" ir "medis" nėra substancija, o tik nusakomybė. Substancija pirmine ir griežtąja prasme yra paskiras subjektas, kuris egzistuoja savyje ir suteikia prieglobstį pripuolamybėms. O tai reiškia, kad ji yra kitas dalykas, negu sąvoka ar pripuolamybė. Mes atpažįstame ją iš jos operacijų bei jos sukeltų pasikeitimų. Todėl Aristotelis vadina "prigimtimi" arba "natūra" kiekvieną substanciją, kuri yra bet kokio pasikeitimo priežastis. Substancija yra judesio pagrindas, nes ji yra galutinėje analizėje energija.
Su judesiu susiduriame kūnų pasaulyje arba gamtoje. Niekas geriau nepasako kas yra judesys, kaip priežasčių dialektika, kuri Aristotelio filosofijoje užima svarbią vietą, nes ji iš tikrųjų veda į absoliutinės būties pažinimą. Galime net sakyti, kad aristotelinė būties metafizika yra priežasčių dialektikos sklaida. Aristoteliui žinoti reiškia pažinti daiktų priežastis. Tuomet pažįstame tikrai daiktą, kai pažįstame jo pirmąją priežastį. O pirmosios priežasties pažinimas veda į būties pažinimą.
Aristotelis išvardina keturias priežastis, kurių svarbiausia yra forma. Ji yra tolygi aktui. Forma yra iš tikrųjų daikto substancija, suvokta nepriklausomai nuo medžiagos. Ji sujungia daikto medžiaginius elementus ir padaro jį pažinimo, o tuo pačiu ir mokslo objektu. Štai kodėl, norėdamas nusakyti daiktų formalinį principą, Aristotelis naudoja platoniškąjį "idėjos" terminą. Mat, Platono filosofijoje tikrai pažinti daiktą reiškia pažinti jo idėją. Antroji priežastis yra medžiaga, kurią atbaigia forma. Medžiaga yra visų pasikeitimų atrama bei visų apibrėžtinybių subjektas. Tai ne tik pasyvi galimybė, o potencija, kuri yra pasiruošusi priimti formą. Kaip tik todėl Aristotelis vadina medžiagą dynamis. Kaip potencija, medžiaga yra neatbaigta forma. Ji stokoja substancijos, nes kas yra substancija, tas yra jau atbaigtas daiktas. Medžiaga ilgisi formos, kaip savo atbaigtinybės, ir perėjimas iš medžiagos į formą — tai judesys, kuris persunkia visą gamtą ir sudaro jos esmę. Medžiagos susiforminimas neįvyksta savaime, o pareikalauja poveikio, ir tas poveikis yra trečioji priežastis. Medžiaga negali pajudėti savo jėgomis, ir todėl ji negali pereiti į aktą arba formą. Tai tik judesio būtina sąlyga, be jos nepasidarytų joks daiktas ir be jos nebūtų jokio daikto. Norėdamas dabar išaiškinti patį judesį, Aristotelis remiasi principais, kurie yra transcendentiniai, t.y., kurie yra ne pačiuose daiktuose, o už jų. Tiesa, poveikis yra ne kas kita, kaip pati forma, suprasta kaip aktas. Bet poveikio sukeltasis judesys būtų tik atsitiktinybė, jei vyktų be tikslo. Judesys be tikslo būtų grynai mechaninis aktas, aklas ėjimas. Štai kodėl judesio tikroji priežastis yra tikslas. Mechaniškoji atsitiktinybė — tai falsifikuotoji būtinybė bei tikrosios būtinybės išvirkščioji pusė. Žodžiu, priežastis yra apsprendžiantis principas tik tuomet, kai ji suvokiama tikslo perspektyvoje, ir tai yra viena iš giliausių Aristotelio minčių. Tikslas yra ketvirtoji priežastis, kuri viską išaiškina, nes viską sukuria. Tikslas ir esmė yra beveik vienas ir tas pats dalykas. Tikslas — tai savęs ieškančioji forma, kurios ilgisi medžiaga. O forma yra idealas, kurio ieško kiekvienas judesys. Todėl Aristotelio keturios priežastys susiveda į dvi, medžiagą ir formą, nes poveikis ir tikslas susilieja su forma. Šios dvi pirmapradės priežastys yra realioje vienybėje, kuri savo keliu šaknijasi substancijoje.
Kadangi kiekvienas judesys prileidžia poveikį arba judintoją, tai, einant nuo vieno judintojo prie kito, reikia kur nors sustoti, nes kitaip eitume iki begalybės. Todėl, norint suprasti judesį, reikia būtinai prileisti pirmąjį judintoją, kurio niekas nejudina. Šis pirmasis judintojas yra amžinasis aktas, būtinoji būtis, ir kiek jis yra būtinas, tiek jis yra gėris ir principas. Neatrodo, kad jis turėtų ką nors bendro su medžiaga, nes jo prigimtis išsisako geriausiai mintimi. "Metafizikoje" yra viena vieta, kur Aristotelis pasako giliu žodžiu, ką jis mano apie pirmąjį judintoją. Kai šiandien skaitome tą ištrauką, tai beveik negalime tikėti, kad tai buvo parašyta prieš pustrečio tūkstančio metų. Kadangi ši vieta yra unikumas pagoniškoje filosofijoje, tai ją kiek ilgiau pacituosiu: "Toks yra principas, nuo kurio priklauso dangus ir gamta. Jo gyvenimas, grynoji mintis, pasiekia aukščiausią tobulybę, o mes juo tesidžiaugiame trumpai. Šioje būsenoje jis yra visad, nes jo pasitenkinimas yra jo aktas, kas mums neįmanoma. Mūsų didžiausi malonumai — tai išbudimas, pajutimas, mintis, nes tai yra aktai, kurie pagimdo viltį ir prisiminimą. Subsistuojančioji mintis yra aukščiausiojo gėrio ir aukščiausios tobulybės mintis, ir nuostabiausioji mintis yra nuostabiausio gėrio mintis. Įsisavindama suvokiamąjį, mintis mąsto save, nes ji suvokia save, kai pasiekia ir mąsto savo objekto, ir todėl mintis yra tolygi tam, ką ji suvokia. Nes galia įsisavinti suvokiamąjį ir esmę — tai mintis, ir mąstyti reiškia suvokti. Štai kodėl suvokimas, o ne galia suvokti apreiškia minties dieviškąją prigimtį, ir grynasis mąstymas yra tobulas pasitenkinimas. Jei džiaugsmą, kuris mus tik retkarčiais aplanko. Dievas turi visad, tai nuostabu. Dar nuostabiau, jei jis turi tai aukštesniame laipsnyje. Taip ir yra. Dievui priklauso taipogi gyvenimas, nes mąstymas yra gyvenimas, ir Dievas yra tas mastymas. Mąstymas subsistuoja savyje, ir tai yra jo gyvenimas, tobulos ir amžinas. Štai kodėl mes sakome, kad Dievas yra amžinas ir tobulas gyvasis, ir todėl gyvenimas ir nesiliaujantis bei amžinas buvimas priklauso Dievui, nes tai ir yra Dievas".8
Aristotelis — filosofas, o ne teologas. Bet vis dėlto jo metafizika grindžiama dieviškuoju pradu, kuris yra būties harmonijos ir gamtinio judesio pagrindas. Būtis yra galutinėje tikrovėje mintis, mąstanti save, ir todėl jos mintis yra jos minties mintis. Ši save mąstančioji būtis yra Dievas. Dabar lengva suprasti, kodėl Aristotelio metafizika vadinama teologija. Jis pats sako, kad filosofija nėra eilinis mokslas, vienas iš daugelio mokslų, o pats nuostabiausias mokslas. Jis net vadina filosofiją dievišku mokslu. Kas pasišvenčia jai, tas laikomas išminčiumi. Jis yra net "dievas", ne visam laikui, o tais momentais, kai jis suvokia, kas yra būtis savo galutinėje tikrovėje. O kada jam tai pasiseka? Kai jis būtyje išvysta dievybę.
Paskalis teigė, kad filosofų Dievas nėra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Nei Aristotelio Dievas yra apreiškimo Dievas, bet turi panašumo su juo. Prisiminkime Mozės pokalbį ant Horebo kalno. Kai jis paklausė vardo to, kuris jam apsireiškė degančiame krūme, tai atsakymas itin įdomus: "Aš esu, kursai esu".9 Apreiškimo Dievas laiko save taip pat būtimi. Jis yra iš tikrųjų vienintelis, kuris tikrai yra, kaip pastebi Spinoza. Bet aristoteliškasis Dievas pirmena taip pat Hegelio absoliutinę idėją, kuri išsisako kaip daiktas ir daikto mintis. Skirtumas tarp aristotelinės metafizikos ir hegeliškosios dialektikos yra gal tas, kad pirmoji yra minties apercepcinė veikla, o antroji — prieštarybių dialektika. Aristotelio metafizikos išeities taškas yra gamtinis pasaulis, kaip nuostabos šaltinis. Nuostaba sukelia pažinimo troškulį, kuris nuveda mintį prie būties gelmių. O būties gelmės yra kartu ir dieviškojo principo gelmės. Kadangi būties pažinimas veda į Dievo pažinimą, tai filosofija, kuri įsisavina vieną ir kitą pažinimą, yra kartu būties mokslas ir Dievo mokslas.
6. Metafizika, 1003 a.
7. Metafizika, 1028 a
8. Metafizika, 1072 a.
9. Išėjimo knyga, 3, 14.
Dažnai Dievas daugiau padaro su bemoksliais, kurie ieško to, kas patinka Dievui, negu su mokytaisiais, kurie ieško tik savęs.
Šv. Anzelmas
gy; �m � 0C dina svarbų vaidmenį. Prieš žengdama į sceną, ji persižegnoja. Ji dažnai reiškia Dievui padėką už tokią balso dovaną. Ji negeria ir nerūko. Ji savo koncertuose nepraleidžia progos įterpti religinių motyvų giesmę, kaip "God Bless America". Laikraštininkui ji pareiškė:
— Katalikybė — mano tikėjimas. Jį priėmiau, jį myliu ir esu taip laiminga. Esu katalikė ir dėkoju Dievui, kad man parodė šį kelią.
BALERINA PASAKOJASI
Viena iš pirmaujančių dabarties JAV balerinų yra Suzanne Farrell, Niujorko miesto baleto narė. Jai tenka atlikti vadovaujančius vaidmenis baleto pastatymuose. Pvz. Lincoln Centre statant "Don Quixote" baletą, ji buvo Dulcinėjos ir Marcelos vaidmeny. Publika gėrėdamasi ją stebi, toks jos klasikinio baleto grakštumas. Po spektaklio ją sutinka jos vyras, taip pat baleto šokėjas, Paul Mejia. Laikraščio "Twin Circle" korespondento klausinėjama, ji pasakojosi:
Mūsų gyvenimas nuostabus, bet ir tikrai kietas... Tačiau tikėjimas man atneša daug užtikrinto saugumo... Turiu savo profesijoje daug ko atsisakyti, aukotis. Kai daugelis dėl to ima linkti į neurozę, ieškoti pagalbos pas psichiatrus, aš einu į bažnyčią. Ir tikrai susilaukiu paramos.
Ji atsidūsta, kad jų gyvenimas nėra normalus. Grįžta vėlai. Valgymai viliojančiai kvepia, bet tenka atsisakyti, nes "nemanau, kad mano baleto partneris turi kilnoti manė ir mano stambią vakarienę".
Toliau ji pasakoja:
— Publika nepaiso, ar aš sergu, ar turiu kokių problemų namuose. Jie moka pinigus ir nori matyti gerą spektaklį, ir jie teisūs.
Ji sakosi mėgstanti mišias:
— Katalikų pamaldos išskirtinai puikios. Būna laikotarpių, kaip ir šiandien atliekant vaidmenį "Don Quixote", kada aš jaučiuosi garbinanti Dievą. Bet niekas negali pavaduoti sekmadienio ryto pamaldų.
FILMŲ AKTORIAUS LAIMĖ
Daugelio dėmesį televizijoje patraukia keliaujantis aktorius Claude Akins, taip dažnai pasirodąs NBC programoje "Movin' On". Beruošdamas medžiagą toms programoms, jis per metus aplankė 2.000 vietovių, nukeliaudamas 10.000 mylių. Keliavo 50 žmonių, pasiskirstę į 40 automobilių.
Jis yra šeimos žmogus ir kelionėje palaikė nuolatinį telefoninį ryšį su žmona ir trimis keliolikmečiais vaikais, gyvenančiais San Fernando Valley, Los Angeles priemiesty.
Savo aktoriaus karjerą Claude Akins pradėjo būdamas penkerių metų. Tada jam teko vaidinti bažnytiniame pastatyme. Jo gyvenimo siekimas buvo tapti aktoriumi. Jis tų šakų studijas ėjo Northwestern universitete. Jo tikroji aktoriaus karjera prasidėjo, kai jis buvo pakviestas vaidinti filme "From Here to Eternity". Filmavimas užsitęsė 10 savaičių, ir jis gaudavo po 300 dol. savaitėje. Pradžioj nebuvo lengva su lėšomis. Jis buvo vedęs gailestingąją seserį, o šios profesijos moteris gali gauti darbą bet kuriame mieste. Ir taip jie apsigyveno Los Angeles, arčiau filmų centro.
Dar prieš vedybas aktorius Akins tapo kataliku. Jis sakosi, kad tikėjimas jam daug kartų padėjo nugalėti įvairias darbo problemas ir nusivylimus. Tikėjimas jų šeimoje vaidina stiprų vaidmenį. Busimoji žmona visai nežinojo, kad jis ruošiasi tapti kataliku, ir jai buvo didelė staigmena, kai vieną šventadienį ir jis drauge su ja ėjo šv. Komunijos.
Sėkmingai dirbdamas filmuose ir televizijoje, jis pasiekė tokio garso, kad kartą, kai jis buvo sustojęs viename viešbutyje Alabamoje ir kai tame pat viešbutyje buvo sustojęs ir prez. Fordas, atėjo pas aktorių prezidento siųstos slaptosios policijos tarnautojos paprašyti prezidentui jo autografo. Aktorius mielai sutiko, bet su sąlyga, kad jis pats galėtų pamatyti prezidentą. Fordas jį tuojau pasikvietė pas save, ir jie turėjo ilgiau užtrukusį pasikalbėjimą. Panašų susidomėjimą juo parodė ir Alabamos gubernatorius George Wallace.
Lyg aptardamas suglaustai savo gyvenimo laimėjimus, aktorius Claude "Twin Circle" laikraščio bendradarbiui pareiškė:
— Esu labai laimingas žmogus. Turiu žmona ir šeimą, kurie mane myli, kuo oš ypatingai džiaugiuosi; turiu užsiėmimą, gerai atlyginantį už darbą, kurį aš mėgstu. Dievas man visada buvo labai, labai geras.