BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

     Atsisveikindamas su Roma 1951 m., nutariau aplankyti keletą istorinių vietų, surištų su pasauliniais įvykiais. Visų pirma užsukau į Kapitolijų, ant kurio bokšto kitados stovėjo Romos deivės statula, o dabar buvo pastatytas balto marmuro kryžius. Kapitolijaus aikštėje stovėjo raitas Marcantonio, imperatorius ir filosofas. Verdant mūšiui prie Dunojaus, jis nekreipė dėmesio į kovos eigą, bet užsirašinėjo į galvą ateinančias filosofines mintis. Žalvarinė imperatoriaus ir jo žirgo statula išliko per apsirikimą. Manydami, kad tai yra Konstantinas Didysis, krikščionys paliko jį ramybėje, nors kai kas manė, kad iš jo būtų galima nulieti Dievo garbei keletą varpų.

     Netoli Kapitolijaus buvo romėnų forumas, Foro Romano, toji pagarsėjusi senų romėnų aikštė, mačiusi daug istorinių įvykių. Kadaise aikštę puošė kelios romėnų šventovės. Dabar beliko tik jų griuvėsiai. Via Triumfale gale mačiau Cezario šventovės likučius. Toje vietoje romėnai sudegino jo kūną, tokiu būdu pareikšdami jam dievišką pagarbą. Kairėje Via Triumfale pusėje buvo atstatytas rostrum, kalbėtojų tribūna. Už jos stovėjo senato rūmai, berods, atstatyti Mussolinio. Į dešinę nuo Cezario šventovės buvo matyti vestalių rūmai ir joms pastatyti paminklai. Vestalės gyveno skaisčiai ir kurstydavo šventąją ugnį.

     Romėnų forumo gale stovėjo gerai išlikę triumfo vartai, pastatyti imperatoriui Titui už jo pergalę Jeruzalėje. Apie busimąjį liūdną Jeruzalės likimą pranašavo Kristus (Mk 13, 2; Lk 21, 20). Vienas mokinys ta pranašyste netikėjo ir taip tarė savo mokytojui: "Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai?" Jėzus jam atsakė: "Matai šiuos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens". Ir neliko.

     Apmąstęs apie Foro Romano įvykius gal kokį pusvalandį, atsisukau į čia pat esantį Mamertino kalėjimą. Seni padavimai sakė, kad čia sėdėjo šv. Petras ir šv. Povilas. Dažnai buvau praėjęs pro tą kalėjimą, bet tik dabar atkreipiau atidesnį žvilgsnį. Kalėjimas buvo panašus į šulinį, ir anksčiau buvau matęs, kaip turistai sėmė iš jo vandenį. Dabar kalėjimo durys buvo uždarytos, ir man nei iš šio, nei iš to parūpo pasižiūrėti į jas iš arčiau. Nesigailiu tai padaręs, nes man jos paliko neišdildomą įspūdį. Duryse pamačiau marmure iškaltą paveikslą. Bareljefas buvo nedidelis. Jis vaizdavo šv. Petrą ir šv. Povilą, sėdinčius kalėjime. Atpažinau apaštalus iš jų simbolių. Šv. Petras laikė raktus, šv. Povilas — kardą. Jų barzdos buvo susivėlusios, o rūbai nuskurę. Dieve brangus, pagalvojau. Ir tie du nuskurę žydai pasišovė atversti romėnus! Vedami į kalėjimą, jie tikrai matė romėnų forumą ir visą jo didybę. Romėnai buvo sukūrę milžinišką imperiją, turėjo įstatymų kodeksą, savo literatūrą ir didžiavosi esą Romos piliečiai. Ir štai atėjo du žydai jų pamokyti. Mąsčiau kaip apstulbęs apie tą faktą gal kokį pusvalandį, dairiausi tai į forumą, tai į Mamertino kalėjimą ir galų gale tarsi pabudau iš kokio miego. Koks kontrastas tarp šaunių romėnų ir tų svetimtaučių kalinių! Dabar Roma didžiuojasi, kad joje gyveno ir mirė šv. Petras ir šv. Povilas! Ilgainiui net pačią Romą valdė šv. Petro įpėdiniai. Kas buvo tie du drąsūs žydai ir kuo jie užkariavo Romą ir jos imperiją?

     Apie šv. Petro ir šv. Povilo gyvenimą ir jų darbus randame daug ir įdomių pasakojimų Naujojo Testamento raštuose.

     Šv. Petras buvo gimęs Bethsaidos mieste ir vadinosi Simonas. Jis ir jo brolis Andrius buvo žvejai. Petras buvo vedęs ir turėjo namus Kafarnaume. Jam ir Andriui bežvejojant Galilėjos ežere, Kristus pakvietė abu brolius sekti jį ir žadėjo padaryti juos žmonių žvejais (Mt 14, 18). Netrukus Kristus pakvietė Joną ir jo brolį Jokūbą. Skaitant evangelijas, krinta į akis, kad Petras minimas labai dažnai ir apaštalų tarpe užima ypatingą vietą. Išskaičiuodamas visus apaštalus, Matas mini Petrą pirmoje vietoje (Mt 10, 2). Matas aprašo, kaip Petras mėgino eiti virš vandens (Mt 14, 28). Petras prašė Kristų paaiškinti jo palyginimų prasmę (Mt 15, 5). Petras ir kiti du apaštalai buvo Kristaus persimainymo liudininkai (Mt 17, 1). Tie patys apaštalai buvo ir Jairo dukters prisikėlimo iš numirusių (Mt 5, 37) ir Kristaus kančios Alyvų kalne liudininkai (Mt 2-3, 37). Kristus siuntė Petrą ir Joną į Jeruzalę paruošti paskutinę vakarienę. Petras klausė Kristų, kiek kartų žmogus turi atleisti savo kaltininkams (Mt 18, 21), kaip mokiniams bus atlyginta už tai, kad jie visko išsižadėjo (Mt 19, 27), ir kokie bus ženklai antrojo Kristaus atėjimo (Mk 13, 3). Trumpai — Petras buvo aktyvus mokinys ir daug kuo domėjosi. Kai Kristus, pavalgęs vakarienę, norėjo plauti mokinių kojas, Petras protestuodamas jam atsakė: "Tu man neplausi kojų per amžius". Pažinęs Mokytojo didybę, Petras jautėsi tokios garbės nevertas.

     Pavalgęs vakarienę, Kristus išėjo iš salės ir sakė, kad jį, Žmogaus Sūnų, netrukus išaukštinsiąs Dievas ir kad apaštalai jo ieškos. Tada Petras klausė, kur jis eisiąs. Viešpats jam atsakė, kad dabar jis negalįs su juo eiti, bet eisiąs vėliau. Kodėl jis negalįs dabar eiti? Juk jis norįs paaukoti už jį ir savo gyvybę. Kristus jam taip atsakė: "Tu nori paaukoti už mane savo gyvenimą? Aš tau sakau, kad, dar gaidžiui nesugiedojus, tu manęs išsižadėsi tris kartus" (Jo 13, 36). Tuos pranašiškus žodžius Petras gerai sau įsidėmėjo. Nors, žydams suimant Kristų, Petras nukirto Malchaus ausį, bet jis pabūgo tarnaitės ir iš tiesų tris kartus išsigynė savo Mokytojo (Mk 14, 70-72). O vis dėlto Kristus parinko Petrą ypatingam uždaviniui. Petras turėjo būti jo steigiamos Bažnyčios galva. Tai sako kitos Šv. Rašto vietos.

     Kai Kristus kartą klausė savo mokinius, kuo jį laiko žmonės, Petras atsakė, kad jis esąs Kristus, pateptasis, gyvojo Dievo sūnus. Tada Viešpats jam taip tarė: "Tu esi Petras, uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią. Tau duosiu dangaus karalystės raktus. Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ką tu išriši žemėje, bus išrišta ir danguje" (Mt 16, 20). Raktai reiškia galią, o žodis surišti — uždrausti. Šv. Jonas rašė, kad Kristus įsakė Petrui ganyti jo avis ir avinėlius (Jo 21, 15-17). Ta pačia proga Kristus pasakė Petrui, kokia mirtimi jis mirsiąs. Šv. Lukas rašė, jog Kristus meldėsi, kad Petro tikėjimas nesvyruotų. Kristus įsakęs Petrui stiprinti savo brolius (Lk 22, 31-32).

     Ypatingą šv. Petro vietą Bažnyčioje iškelia ir kitos Šv. Rašto vietos. Kai kelios moterys Velykų rytą rado tuščią Kristaus grabą, baltais rūbais apsirėdęs jaunuolis (Matas sako, kad angelas) joms pasakęs, jog Kristus prisikėlęs ir prašęs apie tai pranešti Petrui ir kitiems Viešpaties mokiniams (Mk 16, 3-7). Šv. Povilas rašė, kad prisikėlusį Kristų pirmiausia matė Petras (1 Kor 15, 5). Skaitant Apaštalų darbus, matyti, kad Petras buvo ne tik dvylikos apaštalų, bet ir visos krikščionių bendruomenės lyderis.

     Kai Kristus savo mokinių akivaizdoje į-žengė į dangų, Petras ir kiti mokiniai grįžo į Jeruzalę, susirinko vienoje salėje ir patvariai meldėsi. Kartą Petras susirinkusius krikščionis ragino burtų keliu parinkti Judo Iskarioto vietoj žmogų, mačiusį Viešpaties darbus nuo Jono krikšto iki Kristaus įžengimo į dangų, kad jis būtų kartu su kitais apaštalais Kristaus prisikėlimo skelbėjas (Apd 1, 15-26). Turint prieš akis anksčiau paminėtas Šv. Rašto vietas, yra aišku, kodėl Petras, o ne kitas apaštalas ėmėsi tos iniciatyvos. Dar daugiau. Atėjus Sekminių dieną Šv. Dvasiai, Kristaus mokiniai pradėjo kalbėti su susirinkusia minia įvairiomis kalboms. Matydamas, kad minia tą reiškinį klaidingai aiškina, Petras atsistojo prieš susirinkusius ir jiems paaiškino, kas iš tiesų buvo įvykę. Susirinkusiems klausiant, ką jie turi daryti, Petras atsakė, kad kiekvienas jų turi atsiversti ir pasikrikštyti. Tada jiems bus atleistos nuodėmės ir jie gaus Šv. Dvasios dovanų. Tą dieną prie apaštalų prisijungė apie 3.000 tikinčiųjų (Apd 2, 1-41).

     Kai Petras ir Jonas išgydė luošą jaunuolį, subėgo žmonių minia, kuriai Petras paaiškino, kieno galia tas stebuklas buvo padarytas. Tą dieną tikinčiųjų skaičius pakilo iki 5.000. Bet žydams apaštalų darbas nepatiko ir jie uždarė juos per naktį kalėjime. Kitą rytą, susirinkus žydų vyresniesiems, Šv. Rašto žinovams ir vyriausiems kunigams, Petras jiems sakė, kad Kristus, kurį jie buvo prikalę prie kryžiaus, prisikėlė ir kad anas jaunuolis pagijo jo galia. Kai žydai draudė apaštalams apie Kristų kalbėti, Petras ir Jonas atsakė, kad Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių. "Mes negalim nutylėti, ką matėme ir girdėjome", taip jie pridėjo (Apd 4, 20).

     Petras buvo pirmasis apaštalas, skelbęs Kristaus gerą naujieną pagonims. Kilus įvairiems nesusipratimams tarp žydų ir krikščionybę priėmusių pagonių Antijochijos mieste, tikintieji nusiuntė pasiuntinius į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius. Žydai reikalavo, kad atsivertę pagonys būtų apipiaustyti ir laikytųsi Mozės įstatymų. Apaštalai ir vyresnieji susirinko to klausimo svarstyti. Kilus ilgam ginčui, Petras pakilo ir pareiškė nuomonę, kad pagonims nereikia užkrauti jungo, kurio ir žydai negalėjo pakelti. Jam pritarė ir apaštalas Simonas. Pasitarę apaštalai ir vyresnieji nusiuntė į Antijochiją raštą, kad krikščionys susilaikytų nuo aukų stabams, nuo kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir nuo ištvirkavimo (Apd 15). Ir vėl Petras pirmininkauja ir "stiprina brolių tikėjimą".

     Atsivertęs pakeliui į Damaską, Povilas apaštalavo Jeruzalėje, Antijochijoje ir Mažojoje Azijoje, o po trejų metų vyko į Jeruzalę pamatyti Petro. Petras, vykdamas skelbti Kristaus mokslo pagonims, paliko Jeruzalėje savo vietoje Jokūbą. Kai kas daro iš to klaidingą išvadą ir tvirtina, kad Jokūbas buvo Bažnyčios galva. Toji nuomonė nėra paremta Šv. Raštu. Pabuvęs pas Petrą dvi savaites, Povilas aplankė ir Jokūbą (Gal 1, 18). To reikalavo mandagumas.

     Apie Petro apaštalavimą Naujojo Testamento knygose yra nedaug. Petras parašė du laiškus Mažosios Azijos krikščionims ir pirmame laiške sakė, kad jį rašęs Babilonijoje. Anais laikais Babilonija buvo vadinama Roma. Nežinia, kada Petras nuvyko į Romą. Padavimai sako, kad jis ten gyvenęs 25 metus. Klemensas iš Aleksandrijos rašė, kad Morkus, Petro palydovas, parašė evangeliją Petrui esant Romoje.

     Apklausinėdami Petrą ir Joną apie luošo jaunuolio stebuklingą išgydymą, žydai pastebėjo, kad jie, Petras ir Jonas, buvo prasti ir beraščiai žmonės, ir tuo žydai labai stebėjosi (Apd 4, 1). Galimas daiktas, kad žydai manė, jog turės reikalų su mokytais ir išprususiais žmonėmis, bet Kristus, kaip sako šv. Povilas, "pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdytų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdytų galiūnus" (1 Kor 1, 27). Žiūrėdamas į šv. Petro ir šv. Povilo bareljefą ant Mamertino kalėjimo durų, pradėjau suprasti tuos Šv. Rašto žodžius. Dievas pasirinko silpnus bendradarbius, kad per juos išryškėtų Jo galybė. Bažnyčia nėra Petro, Povilo ar kitų apaštalų kūrinys, bet Dievo.

     Šv. Povilas buvo kitoks žmogus negu šv. Petras. Šv. Povilas buvo gimęs Tarso mieste, Mažojoje Azijoje, tarp 5 ir 15 m. (Plg. McKenzie, Dictionary of the Bible, 648 p.) Jis buvo žydas iš Benjamino kamieno, kalbėjo graikiškai ir aramaiškai, turėjo seserį Jeruzalėje, buvo Romos pilietis, mokėsi pas garsųjį rabiną Gamalielį, dirbo palapines ir iš to pragyveno. Jis buvo griežtas fariziejus. Jis matė šv. Stepono mirtį. Žydai buvo padėję prie jo kojų to kankinio rūbus. Povilas buvo atvykęs į Jeruzalę persekioti krikščionių. Bet jam to neužteko. Nuvykęs pas vyriausiąjį kunigą, išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs ten krikščionis, galėtų juos suimti ir gabenti į Jeruzalę (Apd 9, 1-2).

     Tačiau kai prijojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: "Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji". Jis klausė: "Kas tu esi. Viešpatie". Šis atsakė: "Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik Į miestą; ten tau bus pasakyta, ką turi daryti". Damaske Povilas nuėjo pas Ananiją. Šis uždėjo Povilui rankas. Povilas atgavo regėjimą ir pasikrikštijo. Pabuvęs Damaske keletą dienų pas krikščionis, pradėjo skelbti, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Po kurio laiko žydai nusprendė jį nužudyti. Apie tai sužinojo krikščionys ir nuleido Povilą per sieną ant virvių pintinėje.

     Sugrįžęs į Jeruzalę, Povilas mėgino prisidėti prie krikščionių, tačiau visi jo bijojo ir netikėjo jį esant Kristaus mokiniu. Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo. Jeruzalėje Povilas skelbė Kristų ir ginčijosi su helenistais, filosofuojančiais graikais, kurie nutarė jį nužudyti. Tai sužinoję, krikščionys nugabeno jį į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą (Apd 9, 19-30).

     Tarse Povilas pabuvo porą metų. Jis pats sakosi apsigyvenęs Arabijoje, bet nežinia, ką tas terminas reiškia. Prisiminęs Povilo uolumą ir neįprastus gabumus, Barnabas pakvietė jį į Antijochiją ir ten užtikrino jam krikščionių mokytojo vietą. Siunčiami Anti-jochijos krikščionių, Povilas ir Barnabas nuvyko į Jeruzalę ištirti apaštalų pažiūrų apie kai kuriuos atsivertusių žydų reikalavimus, būtent, kad, priimdami krikščionybę, pagonys turėtų apsipiaustyti ir laikytis Mozės įstatymų. Gavę apaštalų atsakymą raštu (Plg. Apd 15, 22-29), Povilas ir Barnabas grįžo į Antijochiją.

     Šv. Dvasios įkvėpti (Apd 13, 1-3), Antijochijos krikščionys prašė Povilą ir Barnabą skelbti evangeliją, kur ji dar nebuvo žinoma. Pirmąja kelione Povilas ir Barnabas aplankė Seleukiją, netoli Antijochijos esantį uostą, o iš ten laivu išvyko į Kipro salą. Kipro saloje jie skelbė evangeliją Salamo ir Pafo miestuose. Iš Pafo išplaukė į Ataliją, o iš ten vyko į Pergę, Pizidijos Antijochiją, Ikoniją ir Lystrą. Kai Lystroje Povilas stebuklingu būdu išgydė vieną raišą vyrą, minia, pamačiusi stebuklą, pradėjo šaukti: "Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus" (Apd 14, 11). Dzeuso šventyklos kunigas liepė žmonėms atvesti vainikais papuoštus jaučius ir kartu su minia norėjo juos paaukoti Povilo ir Barnabo garbei. Tai pastebėję, apaštalai prisipažino esą paprasti žmonės. Tačiau iš Antijochijos ir Ikonijos atvykę žydai sukurstė prieš Povilą žmones, kurie jį vos neužmušė akmenimis. Susirinkus aplink jį mokiniams, krikščionims, Povilas atsigavo ir grįžo į miestą. Kitą dieną Povilas ir Barnabas išvyko į Derbę. Aplankę dar kartą krikščionių bendruomenes Lystroje, Ikonijoje, Antijochijoje, Pergoje ir Atalijoje ir paskyrę joms vyresniuosius, jie išplaukė į Antijochiją, iš kurios buvo pradėję pirmąją apaštališką kelionę. Antijochijoje jie sušaukė krikščionių bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus (Apd 14, 27).

     Antroji šv. Povilo kelionė buvo ilgesnė. Pagyvenęs kiek laiko Antijochijoje, Povilas tarė Barnabui: "Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pasižiūrėkime, kaip jiems sekasi (Apd 15, 36). Barnabas sutiko, bet norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi. Povilas atsisakė imti Morkų, nes jis pirmoje apaštalo kelionėje buvo pasitraukęs nuo Povilo ir Barnabo ir nesidarbavo kartu su jais. Kilo aštrus ginčas. Barnabas pasiėmė Morkų ir abu išplaukė į Kipro salą. Povilas, pasitelkęs Silą, žymų Jeruzalės krikščionių bendruomenės narį ir pranašą, išvyko į Tarsą, Derbę, Lystrą, Ikoniją, Antijochiją ir Troadą. Keliaudami per miestus, jie liepdavo laikytis Jeruzalėje apaštalų ir vyresniųjų priimtų nutarimų. Tuo būdu bažnyčios, krikščionių bendruomenės, vis stiprėjo ir augo skaičiumi.

     Berėjoje, Makedonijoje, Povilui sekėsi gerai. Tačiau netrukus Tesalonijos žydai pradėjo Berėjos žmones kurstyti prieš Povilą. Šis, palikęs Berėjoje Šilą ir Timotiejų, išvyko prie jūros ir laivu nuplaukė į Atėnus. Iš Atėnų Povilas nuvyko į Korintą. Korinte atsivertė sinagogos vyresnysis su saviškiais ir daugelis Povilo klausytojų. Iš Korinto Povilas persikėlė į Efezą, kur gyveno dvejus metus ir įsteigė gražią krikščionių bendruomenę. Antrąją kelionę šv. Povilas užbaigė Jeruzalėje.

     Pailsėjęs Antijochijoje, šv. Povilas pradėjo trečiąją kelionę ir aplankė beveik visas krikščionių bendruomenes, įsteigtas antrosios kelionės metu. Troade šv. Povilas mokė krikščionis iki vidurnakčio. Vienas jaunuolis, besiklausydamas šv. Povilo kalbos ir sėdėdamas ant lango, užsnūdo ir nuo trečiojo aukšto nukrito ant žemės. Nulipęs žemyn, Povilas apglėbė jaunuolį ir prašė tikinčiųjų nekelti triukšmo, nes jaunuolis esąs gyvas. Vėl užlipęs aukštyn, jis "laužė ir valgė duoną" (Apd 20, 11) t.y. laikė šv. mišias. Trečiąja kelione šv. Povilas pasiekė Korintą ir leidosi atgal. Efeze jis nutarė vykti į Jeruzalę, nežinodamas, kas ten jo laukia. Ir trečiąją kelionę jis užbaigė Jeruzalėje.

     Jeruzalėje šv. Povilas buvo sutiktas krikščionių su dideliu džiaugsmu. Sekančią dieną jis nuėjo pas apaštalą Jokūbą, pas kurį buvo susirinkę visi vyresnieji. Šv. Povilas jiems smulkiai išdėstė visa, ką Dievas per jį buvo padaręs pagonijoje. Jie šlovino Dievą ir patarė Povilui atlikti savo padarytą įžadą kartu su keturiais vyrais, padariusiais tokį patį įžadą. Tuokart nebesklisią gandai, kad jis mokęs žydus, gyvenančius pagonių tarpe, atsižadėti Mozės įstatymų. Šv. Povilas priėmė jų patarimą ir per 7 dienas lankė šventyklą. Pastebėję Povilą šventykloje, Azijos žydai sukurstė minią, nutvėrė Povilą ir šaukė: "Izraelitai, gelbėkit. Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šventyklą. Jis netgi atsivedė šventyklon graikus ir suteršė šią šventą vietą" (Apd 21, 28-29). Mat, žydai buvo matę mieste su šv. Povilu Trofimą iš Efezo ir dabar manė, jog Povilas jį atsivedęs į šventyklą. Žydai ištempė Povilą už šventyklos vartų ir norėjo jį užmušti. Apie tai buvo pranešta įgulos viršininkui. Šis įsakė kareiviams suimti ir nuvaryti Povilą į kareivines. Įgulos viršininkas manė, kad Povilas buvo egiptietis, kuris neseniai buvo sukėlęs sąmyšį. Povilas pasakė, jog jis yra žydas iš Tarso. Povilas prašė leisti jam prabilti į žmones. Viršininkui sutikus, Povilas papasakojo žydams savo atsivertimo istoriją. Kai Povilas pasakė, jog Kristus liepė skelbti evangeliją ir pagonims, žydai pradėjo garsiai rėkti: "Nušluoti nuo žemės tokį žmogų! Nepalikti jo gyvo" (Apd 22, 22). Įgulos viršininkas įsakė kareiviams nuvesti Povilą į kareivines ir kankinant jį tardyti. Kai jau buvo pririštas diržais, Povilas paklausė šimtininką, ar jiems valia plakti dar nenuteistą Romos pilietį. Šimtininkas pranešė įgulos viršininkui, kad Povilas yra Romos pilietis. Viršininkas pats klausė Povilą, ar tai tiesa. Povilas patvirtino. Kitą dieną viršininkas paleido Povilą iš kalėjimo ir, sušaukęs kunigus bei visą teismo tarybą, pastatė Povilą jų akivaizdoje. Povilas į juos prabilo ir sakė, kad yra teisiamas dėl tikėjimo į prisikėlimą. Tuokart kilo barniai, nes sadukiejai netikėjo mirusiųjų prisikėlimo. Bijodamas, kad žydai nesudraskytų Povilo, viršininkas įsakė nuvesti jį atgal į kareivines. Rytojaus dieną būrys žydų prisiekė nevalgyti ir negerti, kol nenužudys Povilo. Sužinojęs apie tai, tribūnas įsakė dviem šimtininkam laikyti pasiruošusius 70 raitelių, 200 ietininkų ir arklį Povilui. Parašęs laišką valdytojui Feliksui, tribūnas išsiuntė Povilą ir kareivius į Cezarėją. Po penkių dienų pas Feliksą atvyko iš Jeruzalės vyriausias kunigas su keliais seniūnais ir advokatu kaltinti Povilo.

     Išbuvęs Cezarejoje dvejus metus ir nematydamas kitos išeities, Povilas apeliavo į ciesorių. Kai į Cezare ją atvyko karalius Agripa, jam buvo pristatytas Povilas. Agripa patvarkė, kad Povilas būtų siunčiamas laivu į Romą. Siaučiant audrai, laivas atsidūrė prie Maltos salos, ir Povilas buvo priverstas praleisti joje 3 mėnesius. Pasiekęs Puteoli uostą, Povilas su palydovais leidosi pėsčias į Romą. Maždaug 60 kilometrų į pietus nuo Romos Povilą ir jo palydovus sutiko Romos krikščionių atstovai. Romoje Povilui buvo leista apsigyventi atskirame bute su saugojančiu jį kareiviu. Sakoma, kad iš Romos Povilas nukeliavęs į Ispaniją. Bet tos žinios yra netikros. Povilas skelbė evangeliją dvejus metus. Jis mirė apie 67 ar 68 metus. Jam buvo nukirsta galva Tre Fontane vietovėje. Šv. Petras buvo prikaltas prie kryžiaus netoli Vatikano. Jo laidojimo vieta atkasta po Šv. Petro bazilikos didžiuoju altoriumi.

     Šv. Povilas buvo spalvinga asmenybė. Jo laiškuose mintys yra aiškios, dažnai pagrįstos Senojo Testamento raštais. Jis siekė savo tikslo be jokios atvangos. Jis užjautė silpnuosius, sudrausdavo klystančius, buvo dėkingas savo bendradarbiams ir geradariams. Jis buvo aistringas žmogus, geras organizatorius, be jokios puikybės ir visiškai atsidavęs savo uždaviniui. Jo santykiai su bendradarbiais ir draugais buvo šilti. Atrodo, kad labiausiai jis mėgo krikščionių bendruomenę Filipų mieste. Jis gerai suprato žydų ir pagonių dvasinį pasaulį ir visiems tapo viskuo. Būdamas žydas, jis pasidarė kosmopolitu, kad visus laimėtų Kristui. Evangelijos skelbimą jis laikė savo būtina pareiga. Jis skelbė evangeliją ne savo, bet Dievo valia ir tuo būdu atliko jam patikėtą tarnybą (Pig. 1 Kor 9, 17).

     Skelbdamas evangeliją, šv. Povilas turėjo nukentėti daug nemalonių dalykų. Juos jis išskaičiuoja antrame laiške Korintiečiams. "Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvau mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, miestų pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Neminint viso kito, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bažnyčiomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu"?! (2 Kor 11, 23-29). Sunku įsivaizduoti Bažnyčią be šv. Povilo darbų ir raštų. Jis tikrai praturtino ne tik Bažnyčią, bet ir visą žmoniją.