Birutė Nagienė
Anastazija Tamošaitienė, įsijungusi į atgimusios Lietuvos dailininkų būrį, tyrinėjo, puoselėjo ir vystė liaudies meno tradicijas ne tik tautiniuose rūbuose ir audiniuose. Rišdama kilimus, dideliu įgimtu skoniu, šalia dekoratyvinių motyvų, pirmoji mūsų dailės kultūros raidoje įvedė juose paveikslinį motyvą. Ji išdrįso atsisakyti ir įprastinės piešinių simetrijos. 1937, 1938, 1939 ir 1940 m. dalyvavo tarptautinėse parodose Paryžiuje, Berlyne, du kartus Niujorke, laimėdama aukso medalius ir pirmuosius prizus.
Per eilę metų egzilėje, įsteigusi nuo 1948 m. Kilimų studiją, giminingos šiaurietiškos Kanados gamtos globoje, brandino savo kūrybines jėgas: kūrė ir tobulino savo stilių kilimų, gobelenų, guašo ir aliejinės tapybos technikose. Šalia to, išaudė daugiau kaip 1000 originalių tautinių kostiumų komplektų, dėstė audimą ir gobelenus lietuviams ir kanadiečiams.
A. Tamošaitienė rištinių kilimų technikoje, stipraus dailininkės instinkto vedama, eksperimentavo siūlų mišiniais, atidengdama spalvų gausumą ir subtilumą. Nepasitenkindama komercinėmis spalvomis, pagal mūsų liaudį, dažnai naudoja šaknų, žievių ir žiedų syvus naujiems niuansams išgauti.
A. Tamošaitienė Pasvirusios viršūnės
Gobelenus pamėgusi dar labiau, nes jų technika leidžia didesnį linijų, tekstūrinį ir spalvinį rafinuotumą. Kūrybinėms sąlygoms pagerėjus, siūlus pakeitė į dažus, gijas bei kamuolius į teptukus. Intensyviai gilinosi į aliejaus ir guašo kompozicijas. Dramatiškas temperamentas ir spalvų instinkto dovana leido jai sukurti savitą tapybos stilių.
Tačiau siūlai, jų įvairi tekstūra, pirštų narstymas tarp apmetimų dailininkei yra neatsisakoma kita dimensija. Apvaldžiusi tapybos techniką, ištobulino gobeleną ir tų dviejų dailės principų sujungime jaučia didžiausią estetinį pasitenkinimą. Ji pasiekė tokią pakopą, kur jos gobelenas ir kilimas pavirsta grynosios dailės kūriniu. Ornamentiniai, siužetiniai spalvų dinamiškumo ir subtilumo šedevrai vieno kūrybinio laikotarpio užleido vietą pasąmoningu, suabstraktintu peisažu išreikštoms nuotaikoms arba vitališko judesingumo pusiau abstraktams.
Jos įnašas į lietuvių dailės meną yra ne tiktai labai svarbus, bet ir vienkartinis. Į šio gi krašto kultūrinę mozaiką, dalyvaudama mūsų ir kanadiečių parodose, dėstydama kilimų ir gobelenų meną, populiarindama ir supažindindama su lietuvių liaudies meniškais audiniais, Anastazija Tamošaitienė įdeda ne tik originalią savo, bet ir mūsų liaudies kūrybingumo skeveldrą.