J. SAV.
Žvilgsnis gali būti svarbesnė bendravimo su žmonėmis priemonė negu kalba, veido išraiška, gestai, kalbos tonas. Tai žinoma ne nuo šiandien. Poetai yra apdainavę (prisiminkime Maironio: Iš Danutės akių tai diena, tai naktis), romanų rašytojai pavaizdavę žmogaus žvilgsnio — tos akių kalbos — grožį, reikšmę. Bet tik paskutiniais metais mokslinė psichologija ištyrė ir padarė įdomių išvadų apie žmogaus žvilgsnį.
Žvilgsnis gali būti žiūrėjimas į kito žmogaus akis. Bet jis gali būti abipusis — žiūrėjimas į vienas antro akis. Šiuo atveju, abipusis žvilgsnis yra tikra dviejų žmonių akių kalba. Socialinė psichologija studijuoja kiekybinį ir kokybinį žmogaus žvilgsnį. Pvz. ištirta, kad pokalbiuose 30 procentų laiko žmonės skiria žvilgsniams. Gali būti atvejų, kada pokalbyje visą laiką įsmeigiama žvilgsnis į pokalbininką, arba priešingai, tik 8 proc. skiriama žvilgsniui. Apie tokius sakoma: visą laiką kalbėjo nuleidęs akis.
Aplamai, daugiau žiūrima į kalbantįjį. Tuo tarpu pačiam kalbant, akys nukreipiamos į pokalbininką tik retkarčiais, mažiau negu pusė pokalbio laiko. Abipusis žvilgsnis besikalbant visą laiką išlaikyti yra neįmanomas.
Visi tokie žvilgsnių matavimai yra galimi vartojant tam tikras telekameras, kurių "slapti veidrodžiai", išdėstyti strateginiuose punktuose, registruoja kartu dviejų ar kelių pokalbininkų akių judesius.
Šiuo reikalu studijos, atliktos anglų Oxfordo universitete, parodė, kad moterys dažniau "kalba akimis", negu vyrai. Lygiai pastebėta, kad atviro charakterio asmenys (ekstrovertai), daugiau vartoja akis, negu užsidarėliai (introvertai). Tiems, kurie iš prigimties sunkiai vartoja akis, yra sunku palaikyti socialinius santykius.
Yra ištirta, kad sergantieji depresija arba šizofrenikai "slepia" savo akis. Jie pokalbiuose akių žvilgsniams skiria tik vos 4 proc. pokalbio laiko. Tai ypač ryšku pas atsilikusius vaikus, kurie vengia žvilgsnio, nepakenčia, kai kiti į juos žiūri, pridengia savo akis ranka arba bando žiūrėti pro pirštus.
Gal kas pastebės, kad iš tikrųjų negalima visą laiką kalbėti akis įsmeigus į pokalbininką, nes akys turi nuolat keisti poziciją; akims yra nuolat reikalingas regėjimo nervo žadinimas. Net ir žiūrint į vieną punktą, akys savaime mirkčioja — viršutinė blakstiena nuolat pridengia akį. Tai yra natūralus žvilgsnio mechanizmas.
Psichiatrai, tyrinėdami psichinius ligonius, išgirsta jų nusiskundimą, kad, tarp kitų reiškinių, jie negalį ilgiau žiūrėti į kitą asmenį, su kuriuo kalba. Kartais nepajėgumas pažvelgti į pokalbininką kyla iš vidinės kančios, depresijos, baimės, nepasitikėjimo savo pokalbininku.
Yra ištirta, kad kiekvienas žmogus turi ne tik skirtingą veidą, balsą, bet ir žvilgsnį.
Todėl iš akių, iš įsmeigto į kitą žvilgsnio galima atspėti, ką žmogus galvoja, kaip vertina savo pokalbininką. Žvilgsnis į pokalbininką išduoda kokios "žiūrėtojas" yra nuomonės apie save ir apie kitus, tiki jų žodžiams ar ne. Teisingai tad sakoma, kad akys yra žmogaus sielos veidrodis.
Atidžiai žiūrėti į kitą asmenį dažniausiai reiškia jam simpatiją. Anglų psichologas Exline padarė įdomų eksperimentą. Jis pakvietė universiteto studentus padaryti vad. "tests", iš kurių būtų galima teoretiškai nustatyti jų gabumų laipsnį. Atlikus tuos tyrimus, profesorius paskelbė rezultatus: vieni jų yra tikrai gabūs, kiti tik vidutiniai. Rezultatų paskelbimo metu buvo registruojami studentų akių žvilgsniai. Tie, kurie buvo paskelbti gabūs, mielai žiūrėjo į juos giriantį profesorių, o tie "vidutiniokai" vengė net pažvelgti į profesorių arba metė tik trumpą paniekos, nepasitikėjimo žvilgsnį.
Jaunųjų tarpe yra žinomas "įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio". Tai įvyksta, intensyviai įsižiūrėjus į partnerio akis. "Jo akyse buvo kažkas, kas mane sužavėjo iš karto". Kodėl po pirmo susitikimo, po pirmo žvilgsnio su asmeniu užsimezga kažkoks paslaptingas ryšys, kuris veda į artimesnę draugystę, vėliau ir į santuoką? Kodėl su kitais, kur netrūko gilių žvilgsnių į vienas antro akis, nėra artimesnės draugystės, įsimylėjimo? Atrodo, kad veikia kažkokia paslaptinga jėga, kuri įdeda į žmogaus akis tai, kas sujungia du jaunuoliu pastoviam bendram gyvenimui. Tai nėra aklas likimas, o Kūrėjo planas, kuris vyksta per akių žvilgsnius.
Kaip matome, akių žvilgsnis kasdieniniame žmonių gyvenime vaidina svarbią rolę žmonių bendravime. Stendahl pastebėjo, kad moterų žvilgsniai yra daug iškalbingesni, negu jų žodžiai. Kartais kalba ne lūpos, o akys, ir tą akių kalbą nesunku suprasti.
Akių žvilgsniai reiškia ne tik simpatiją, bet dažnai ir didelę neapykantą. Tai ypač ryšku rasiniuose skirtumuose. Dažnai iš rasinės grupės žmonių akių "žaibuoja" neapykanta kitai, priešingai rasei, jos atstovams.
Kad reikia vengti žiūrėti įsmeigus akis į nepažįstamą asmenį, diktuoja nerašytas gero išauklėjimo kodeksas. Nekreipimas dėmesio į nepažįstamus asmenis ypač reikalingas viešose vietose: autobusuose, restoranuose, krautuvėse. Šios taisyklės nepaisymas, įsmeigtas ilgas žvilgsnis į nepažįstamus asmenis, ypač į gražias moteris, kartais gali iššaukti nemalonių reakcijų, net vaidų, ginčų, muštynių. Vienoje anglų kolegijoje bandymui keliems studentams buvo liepta nueiti į kolegijos biblioteką ir ten nuolat žiūrėti į bibliotekoje dirbančius studentus. Po kiek laiko dirbantieji, pastebėję, kad yra nuolat kitų žvilgsniais sekami, pasidarė neramūs, kiti ėmė protestuoti, o dar kiti nusikeikę išėjo iš bibliotekos. Taip veikia ilgas žvilgsnis. Hipnozėje juk kaip tik vartojama tiek hipnotizuojamo, tiek ir hipnotizuotojo žvilgsniai. Įsižiūrėjimu į akis veikiama į žmogaus sąmonę, jo psichę, jausmus.
Net ir gyvuliai jaučia žvilgsnio svorį. Kas laiko namuose šunį, gali pastebėti, kaip šuo reaguoja, pajutęs, kad jis šeimininko žvilgsniu nuolat yra sekamas. Įvyksta reakcija pagal gyvulio savybę: vienas ima loti, pulti savo šeimininką, o kitas šoka meilintis, laižytis.
Akių žvilgsnio jėgą ypač žino mokytojai ir auklėtojai. Kadangi žmonių žvilgsniai nėra vienodi, tai vieniems pavyksta savo mokinius valdyti, paveikti, nuraminti be žodžių — vien savo žvilgsniu. O kitiems nepadeda nei žodžiai, nei žvilgsniai. Tai reiškia, kad toks mokytojas ar auklėtojas yra praradęs mokinių akyse autoritetą, pagarbą, jis neturi reikiamų pedagogui savybių. Tai mokiniai išskaito iš jo akių.
Paprastai silpno charakterio, savimi nepasitikį, nusikaltę individai niekad nežiūri tiesiai, atvirai. Jų akys nuolat nuleistos žemyn. Sakoma — toks mato tik savo kojų batus, vengia kitų žvilgsnio. Priešingai, atviri, nuoširdūs, grynos sąžinės žmonės apdovanoja ir kitus savo atviru, giliu ir draugišku žvilgsniu.
Evangelijose skaitome, kaip Kristus savo misijos metu dažnai pavartodavo dieviškai-žmogišką žvilgsnį, kuris vienus padarė jo sekėjais, mokiniais, o kitus blogos valios žmones atstumdavo. Jų neveikė nei Kristaus žodžiai, nei jo ramybę teikiantieji pažvelgimai.
Žvilgsnio psichologija šiandien domina daugelį tyrinėtojų. Yra tam net specialios laboratorijos. Negalimas daiktas, kad nesusilauksime ir žvilgsnių žodyno, kuriame bus sukataloguoti įvairūs žmonių žvilgsniai ir jų prasmė.