ALEKSANDRAS MAURAGIS

     Prie didžiųjų stebuklų reikėtų priskirti Romos Bažnyčios išlikimą per 2000 metų. Kai skaitai jos audringą istoriją, kai matai ją erezijų draskomą, karuose, inkviziciniuose teismuose paskendusią, su įvairiais priešais kovojančią; kai jos vadai buvo ir yra labai nutolę nuo Kristaus idealo ir pavyzdžio; kai tuo pačiu metu matai ją, skelbiančią evangelines dorybes, artimo meilę, žmonių lygybę, dalinančią Dievo malones ir gailestingumą, negali atsistebėti, negali suprasti, kaip ji, nežiūrint tokių audrų, galėjo iki šiol išsilaikyti, kaip ji nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Ir šiandien ji yra šviesiausia viltis, vienintelė tikroji jėga, galinti išgelbėti žmoniją iš jai gresiančios pražūties.

     Šiandien matome tokį, galima sakyti, pamišusį pasaulį, kuriam trūksta krikščioniškosios moralės principų, be kurių nebesusikalbame, nebepasitikime vieni kitais. Nei duoti žodžiai, nei sudarytos sutartys, nei valstybių įstatymai nebeteikia garantijos ne tik valstybiniam ar asmeniniam žmogaus gyvenimui, suterštam kriminalais bei kitomis socialinio gyvenimo atmatomis, bet ir tarptautinis bendradarbiavimas taip surizgo, taip ištižo, kad nevaldomos aistros gali išsprogdinti pasaulį ir sunaikinti žmoniją su visa jos civilizacija.

     Visko turime iki valiai, visos galimybės mūsų rankose, trūksta tik krikščioniškosios moralės dėsnių, kuriuos pasaulis prieš 2000 metų pažino kaip Linksmąją naujieną. Kol nesugrjšime prie šių principų ir jų neįgyvendinsime, tol sėdėsime kaip ant parako statinės po Damoklo kardu. Tad ar ne stebuklas, kad Bažnyčia išlaikė iki šių laikų mums tuos principus ir dar šiandien už juos kovoja, juos skelbia, nors ir dažnai žeminama, šmeižiama, nepripažinta! Ji kovoja su tvirta pergalės viltimi. Laikas grįžti prie evangelinės šviesos, prie jos moralinių dėsnių.

     Atėjo laikas pažvelgti į savo sąžines ir į Evangeliją, ypač mūsų krikščioniškoms tautoms, kurios šiandien paliktos be jokios moralinės atsparos moderniam ateizmui. Jei pati krikščionija neatgims ir nepriims Evangelijos tiesų tokių, kokios buvo Kristaus paskelbtos, tai mokytų teologų spekuliacijos pasaulio nepakeis, artimo meilės, nuoširdumo ir teisingumo žmonija nesusilauks, ir pavojai sunaikinti pasaulį neišnyks.

     Šių dienų pasaulyje dar yra per daug vargdienių: žmonių be namų, be tėvynės, be pagalbos ir be meilės. Jie miršta badu, žūsta karuose, draskomi fizinio bei moralinio skausmo. Už juos atsakingi esame visi, ypač krikščionys, kuriems Viešpats išvykdamas patikėjo savo turtus (Mt 25,14-30), apdalino talentais, kad, jam sugrįžus, grąžintume skolą su uždirbtais nuošimčiais. Prisiminkime, kas atsitiko tam, kuris gautą talentą paslėpė žemėje ir neleido jo apyvarton: "Šitą netikusį tarną įmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.