Živilė Juraitė
Miške laksto zuikis,
Ošia lapai,
Teka upė—
Miške mano sapnai.
Zuikis pasislėpė—
Aš jo neberandu!
Šlamančių lapu
nebegirdžiu.
Net upė tykiau čiurlena.
Nebesapnuoju.
VAIKAS
Mikrokosmas
apgaubia savo mažame kūnelyje
tiek išminties,
jausmą
ir būdo bruožu,
kiek smėlio yra jūros pakrantėje.
Tavo siela—
dalis
dangaus tyrumėlio.
Esi
baltas lapas,
laukdamas kantriai
gyvenimo užrašų.
PABUDIMAS
Buvau mažytė. Rodos, taip neseniai!
Klaidžiojau pasakų keliais,
myniau debesėlius,
žaidžiau žvaigždėmis
ir maitinausi
rožinėmis svajonėmis.
Skaudu užaugti!
Akys atsimerkia
apgaulingame,
paviršutiniškame
pasaulyje.
Skubam, lekiam,
be žado,
be minties.
Fantazija tikresnė už realybę.
Esame šachmatai
likimo lošime.
Kas gi laimėjo?
Kas dar laimės?
Ar tai mes?
*
spokso rūkas
pilkas rūkas
virš namų
mirga žvaigždės
gyvos akys
debesų.
namai tyli
žmonės miega
— jau vėlu!
laikas slenka
tarp šešėlių
ir minčių
tuščios gatvės
juodai liūdnos
net baugu
siela blaškos
tarp šešėlių
neramių. . .