DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Norėdami išlaikyti lietuvybę išeivijoje, turime išmokti lietuvių kalbą, nepamiršti lietuvių papročių ir tradicijų.

Iš mokinės rašinio

     Ta ištraukėlė iš dešimtmetės mokinės rašinio yra tik vienas iš daugelio "receptų” lietuvybei išlaikyti išeivijoje. Tačiau kartais jau pasigirsta nuomonių, kad lietuvybei visai nebūtina lietuvių kalba. Juk lietuviu jaustis ir Lietuvos labui darbuotis gali net nemokąs lietuviškai asmuo. Prie tokių nuomonių pridedama eilė svarių pavyzdžių, kaip tas ar kitas asmuo ir net asmenų grupė (pvz., organizacija) yra labai lietuviški — jie tik nemoka lietuvių kalbos. Žinoma, su šia nuomone reikėtų stipriai pasiginčyti. Vis dėlto net "Aušros” ir Tautinio atgimimo laikais buvo tvirtai tikėta, kad tautybė ir kalba yra sinonimai: be lietuvių kalbos negali būti lietuviškos tautvbės. Tai ypač pabrėžė dr. J. Basanavičius "Aušros” puslapiuose, tuo sielojosi ano meto tautos žadintojai ir švietėjai. Be lietuvių kalbos lietuvybė, ypač išeivijoje, neturi jokios ateities, nes lietuviškumas tegali išlikti vieną, daugiausia dvi kartas. Ir šiandien galime savo aplinkoje sutikti lietuvių kilmės žmonių, nemokančių lietuviškai. Tiesa, jie neslepia savo kilmės, net ja didžiuojasi, tačiau jų vaikai jau nieko bendra neturi su lietuviu tauta, o jų vaikaičiai net nežino, kas ta Lietuva. Aišku, yra ir išimčių, bet tai tokia mažuma, negalinti paneigti fakto, jog be lietuvių kalbos nėra lietuviškumo.

     Kas pagaliau sudaro tautybę? Ar žmogaus gimtasis kraštas? Tokiu atveju visi lietuviai, gimę už etnografinės Lietuvos ribų, negali savęs vadinti lietuvių tautos nariais. Ar lietuvybė paveldima iš tėvų, kaip, pvz., paveldima akių spalva, kūno sudėjimas, ar būdo ypatybės?

     Ilgai galėtume svarstyti tautybės aspektus ir vis tiek reikėtų pripažinti, kad kalba yra neabejotina tautinės tapatybės dalis. Kalba sustiprina tautiškumo jausmą ir jungia prie kitų žmonių, ta pačia kalba kalbančių.

     O kaip su papročiais ir tradicijomis? Jau 35 metus gyvenant svetimuose kraštuose, lietuviškų tradicijų ir papročių sąvoka darosi vis miglotesnė, o kartais net priešiška tam kraičiui, kurį mes, mūsų tėvai ar seneliai atsivežė iš Lietuvos.

     Lietuviškas tradicijas galėtume suskirstyti į dvi grupes. Vienos švenčiamos ir minimos uždaruose šeimos ar artimų draugų rateliuose, kitos skirtos organizacijos ar platesnės visuomenės rėmams. Kiekviena šeima turi savas tradicijas, savas šventes, kurios gali nieko bendra neturėti su tautinėmis tradicijomis. Tos šeimų tradicijos yra nuolat kuriamos — vienos išnyksta, kitos pasilieka ir net yra perduodamos iš kartos į kartą. Pvz., tokia lietuviška šeimos tradicija, kuri čia visiškai pakeista, yra vardinės. Lietuvoje buvo vardinės švenčiamos (yra ir dabar) iškilmingai, su dovanėlėmis varduvininkui, su gėlėmis apipinta kėde, su linkėjimais ir vaišėmis. Amerikoje vardines lietuviai retai švenčia — nebent vyresnio amžiaus žmonės. Čia įprasta švęsti gimtadienį. Galbūt per greitai pasidavėme savo vaikų prašymams ir įtakai, iškeisdami lietuviškas vardines į gimtadienį, bet tai jau įsigyvenęs faktas ir ilgiau sustoti ties juo nėra reikalo. Tai tik pavyzdėlis, kaip vadinamoji lietuviška tradicija yra pakeičiama kita, svetima. Tą pakeitimą esame nekaltai pavadinę tik prisitaikymu prie esamų gyvenimo sąlygų gyvenamajame krašte.

     Žinoma, mažai skirtumo sudaro, ką švenčiame: vardines ar gimtadienį. Viena ir kita yra asmeniškos šventės, skirtos tik nedidelei žmonių grupei. Abi jos turi .ir tą pačią reikšmę: pagerbti mums brangų bei artimą žmogų.

     Gal kiek kitaip reikėtų žiūrėti į tradicines šventes, išnešamas iš šeimos buto į sales. Paimkime Kūčių vakarienę. Tai toli gražu ne koks pasilinksminimo pobūvis ar vaišės, bet šventa apeiginė šeimos vakarienė su savitais papročiais ir valgiais. Iš tikrųjų Kūčios yra neatskiriamai surištos su Kalėdomis ir ne mažiau lietuviams svarbios. Kūčios pradedamos ne vakariene, bet jau gruodžio 24-tos rytą; joms pasiruošimas tęsiamas visą dieną (ir ne tik valgius gaminant!). Kūčios užbaigiamos taip pat ne vakariene, o Bernelių Mišiomis vidurnaktį. Pati Kalėdų diena lyg nublunka prieš turtingus Kūčių papročius, į kuriuos reikia įskaičiuoti tradicinius valgius, burtus, pasninką, mirusiųjų prisiminimą ir t.t.

     Kūčios išeivijoje yra populiarios. Užtenka tik pavartyti gruodžio mėn. lietuviškus dienraščius ir pamatysime dešimtis kvietimų į kurios nors organizacijos ar grupės žmonių "tradicines” Kūčias. Tokios “tradicinės” Kūčios vyksta visą gruodžio mėnesį, nes kiekviena žmonių grupė nenori atsilikti nuo "lietuviškų tradicijų”. Tačiau tos viešosios Kūčios mažai panašios į anksčiau minėtąsias prieškalėdines lietuviškas Kūčias, nesvarbu, ką rengėjai skelbia ir žada atsilankysiantiems. Tai greičiau prieškalėdinis pasilinksminimas, bendra vakarienė, tik pradedama "tradicinės plotkelės” laužymu ir užbaigiama Kalėdų senio "iš Lietuvos” atvykimu. Jeigu mes šiandien žinome apie lietuvių gyvenimo sąlygas pavergtoje tėvynėje ir tikime, kad jos tikrai sunkios, kaip galime skelbti, kad Kalėdų senis atneša maišus dovanų "iš Lietuvos”? Juk Lietuvoje šiuo metu Kalėdos nėra oficialiai švenčiamos. Eglutės, dovanos ir kitokie kalėdiniai priedai yra nukelti į Naujuosius Metus (tik ne Kalėdų senis, o Senis Šaltis dovanas dalina). Argi dėl to pasijuntame "patriotiškesni”, jeigu skelbiame, kad Kalėdų senio replika yra "iš Lietuvos”?

     Iš tikrųjų, ar verta tokius prieškalėdinius subuvimus vadinti rimtu, garbingu Kūčiųvardu, jeigu jie kartais užbaigiami net šokiais? Jau kur kas tinkamesnis vardas yra "eglutė”, ypač pamėgta lituanistinių mokyklų. Čia būna paruošta Kalėdų temomis programa, atsilanko Senis su dovanomis, o, sąlygoms leidžiant, būna ir pasivaišinama be jokių pretenzijų į "tradicines Kūčias”. Jeigu norime išlaikyti lietuviškas tradicijas, tai nekeiskime jų "pagal reikalą”, bet palikime tokias, kokios pas mus atėjo per šimtus metų.

     Kartais atsitinka atvirkščiai: lietuviškos tradicijos, kurios mums neparankios ar nepatinka, yra nusviedžiamos į kampą ir niekas dėl to nesijaudina. Reikia sutikti, kad lietuviška veikla yra gyviausia žiemos laiku. Ypač didesnėse kolonijose pritrūksta ir savaitgalių renginiams, pritrūksta žiūrovų koncertams, balių lankytojų, nes tų renginių yra daug ir įvairių. Belenktyniaudami ir besirungdami dėl publikos, jvairių renginių ruošėjai iš įsibėgėjimo įsiskverbia ir į Gavėnios laiką. Dažnai šis laikotarpis pasidaro tik keli parankūs savaitgaliai, kuriuos galima užpildyti baliais, koncertais ir t.t. Dar prieš dešimtmetį buvo negirdėta, kad lietuviškoji visuomenė ruoštų ir dalyvautų viešuose baliukuose su šokiais Gavėnios metu. Niekas neaprašinėjo nė šaunių vestuvių, vykusių Gavėnioje. Jeigu kas ruošdavo vestuves tuo laiku, tai greičiau vienokio ar kitokio reikalo spiriami ir tuo viešai spaudoje girtis nenorėdavo. Dabar laikai jau "sumodernėjo”. Retas Gavėnios savaitgalis Čikagoje apsieina be pasilinksminimo, ir niekas į tai nekreipia per daug dėmesio. Juk visa tai daroma dėl lietuvybės: pelnas skiriamas lietuviškoms mokykloms, organizacijoms ir t.t. Tikslas nepaprastai toks gražus ir kilnus, kad pateisina priemones. ..

     Ar tikrai? Kur staiga dingo lietuviškos tradicijos, kurias mes taip mėgstame cituoti? Lietuva yra krikščioniška-katalikiška šalis. Galima sakyti, kad Lietuva yra tarsi nedidelis laivelis, plūduriuojąs audringame ateizmo vandenyne, kurį tas vandenynas mielai prarytų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 80% visos Sovietų Sąjungos katalikų. Mes žinome, kad tikėjimas ten persekiojamas, kad ateizmas visomis moderniomis priemonėmis kovoja prieš religijos apraiškas. Tik perskaitykime Katalikų Bažnyčios Kronikas, kokių šiurpių ir didvyriškų pavyzdžių ten rasime!

     Nedaug tegalime padėti savo persekiojamiems broliams už geležinės uždangos, nebent parodydami jiems savo solidarumą. Kažin ar linksmi baliai, šokiai, vestuvės ir kitokie vieši subuvimai Gavėnios metu labai džiugina lietuvius Lietuvoje, kai jiems net dalyvavimas sekmadienio Mišiose sudaro pavojų? Jeigu jau nenorime ar negalime laikytis Gavėnios rimties krikščionišku žvilgsniu, tai bent susilaikykime nuo viešų pasilinksminimų dėl lietuviškų tradicijų. Reikia tik truputį patempti vaizduotę, o įdomių ir rimtų renginių galima sugalvoti, kad nenukentėtų lietuviška veikla Gavėnios metu. Žinoma, pasamdyti orkestrą ir paruošti vakarienę yra labai lengva... Bet tai tinginio išeitis. Nejaugi jau mes taip nusigyvenome per 35 metus užjūriuose, kad visa mūsų veikla prasideda ir baigiasi pigiais pasišokimais?

     Kalbant apie Gavėnios rimtį, reikia paminėti dar vieną reiškinį, beįsipilietinantį bent Čikagoje. Tai Velykų pusryčiai, ruošiami visuomenei Verbų sekmadienį arba dar anksčiau. Tie pusryčiai, galima sakyti, turi panašumo į Kūčių vakarienę, pirmaisiais gruodžio mėn. savaitgaliais ruošiamą. Tuose pusryčiuose remiamasi Velykų ryto patiekalais, papročiais ir tradicijomis. Kažkaip keistai skamba giesmė "Linksma diena mums prašvito” ir margučių daužymas, kada dar visas krikščioniškas pasaulis tebegyvena Kančios savaitės nuotaika. Žinoma, gražu, kad susirenka pilna salė lietuvių ir pabendrauja prie valgiais apkrautų stalų, pagieda, padainuoja. Turime daug vienišų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kuriems toks pasižmonėjimas tikrai nuskaidrina dienas. Ir šios pastabos tai nėra kritika rengėjams ar renginiams. Vis dėlto turėtume rimčiau pagalvoti, kas tinkama, o kas ne. Kartais momento pasiūlymas ar sumanymas rengėjams atrodo labai puikus, bet, iš šalies žvelgiant, vaizdas kiek kitoks. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti tokių bendrų pusryčių, o tik rasti jiems kitą formą. Išeitis gali būti dvejopa: velykinius pusryčius ruošti sekmadienį po Velykų; jeigu jie ruošiami prieš Velykas, atrasti kitokį pavadinimą ir papročius. Rengėjų pasiteisinimas yra paprastas: per Atvelykį ruošiamas kitas panašus renginys, ir tuomet reikėtų dalintis publika, nukenčiant ir vienam, ir kitam renginiui. Net į tokius pasiteisinimus atsižvelgiant, nereikia pamiršti, kad velykiniai pusryčiai, margučiai ir giesmės netinka Kančios savaitės pradžioje.

     Tai tik saujukė reiškinių, vykdomų lietuviškų tradicijų palaikymo ir puoselėjimo vardu. Vieni jų tiesiai spjauna toms tradicijoms į veidą (kaip baliai su šokiais Gavėnioje), kiti nieko bendra su tomis tradicijomis neturi. Pagalvokime, kokį lietuviškumo veidą parodome savo jaunimui? Vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais — ne-sidangstykime kilniu tradicijų vardu, jeigu tos "tradicijos” įžeidžia krikščionio ir lietuvio jausmus ne tik išeivijoje, bet ir tolimoje tėvynėje.