(Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)
Aras Tijūnėlis
Į klausimą, ar jaunimui naudinga aplankyti Lietuvą, atsakymas yra garsus TAIP. Lietuva yra kraštas, kur gimė beveik visų mūsų tėvai. Mūsų seneliai ar tėvai spėjo pabėgti nuo priešo, o daug giminių liko Lietuvoje, laukdami tos dienos, kada Lietuva bus laisva. Kad žmogus tikrai pamiltų savo tautą, reikia įsigyti tautinę sąmonę. Tautinė sąmonė yra jausmas, kurį žmogus jaučia giliai savo širdyje. Žmogus įgyja tam tikrą stiprumą, žinodamas, kad jis kam nors priklauso. Tą jausmą galima gauti tik aplankius ir iš arti pamačius tą mylimą kraštą. Jei žmogus prarastų savo tėvynę, turėjęs stiprią tautinę sąmonę, jis būtų lyg praradęs batus: galėtų vaikščioti, bet nuo šalčio būtų sunku apsiginti.
Pirmiausia, jaunimui keliauti yra svarbu. Keliavimas žmogui yra naudingas, norint įsigyti gerą pasaulėžiūrą. Kiekvienas gali skaityti ir mokytis apie įvairius dalykus, bet pats jų nematęs, negalės gerai suprasti ir įvertinti. Juk žmogus nepasidaro mechaniku ar chirurgu, nematęs ar nepadirbėjęs su atitinkamom priemonėm. Romantiškų eilėraščių mėnulis dar vis tebebūtų sūris, jeigu jo nebūtų aplankę astronautai.
Žmogus, pakeliavęs po pasaulį, pamato kitų tautų stiprybes ir silpnybes. Pastebi kitų kraštų žmonių charakterius ir tradicijas. Tokiu būdu pasimokęs žmogus gali daryti logiškus sprendimus pasauliniais reikalais. Be to, pakeliavęs žmogus gali pataisyti klaidas ar nesusipratimus, kurių buvo išmokytas. Pavyzdžiui, aš vis galvodavau, kad Lietuva yra atsilikęs kraštas, toks koks buvo prieškariniais laikais. Manydavau, kad ten visi dėvi tautiniais drabužiais. Toks mano klaidingas galvojimas susidarė iš vadovėlių, kuriuose buvo nuotraukos tik iš prieškarinių laikų. Mano nuomonė greitai pasikeitė, kai nuvykęs pamačiau dideles hydroelektros užtvankas ir gyvus miestus. Aišku, turėjau keliauti su gera nuotaika. Negalėjau tikėtis visų dalykų, kuriuos gaunu Amerikoje. Jeigu taip būtų, tai kokia nauda išvažiuoti iš namų? Be to, jeigu tikiesi visko, tai dažnai tenka nusivilti ir palikti kraštą su blogais įspūdžiais.
Nuvykimas į kraštą taip pat pataisė mano klaidingas geografines mintis. Kai lankiau šeštadieninę mokyklą, istorijos mokytojas atnešdavo Lietuvos ir JAV žemėlapius. Pakabinus ant lentos tuos žemėlapius, abudu kraštai atrodė maždaug vienodo didumo. Nustebau, kai nuvykęs į Lietuvą pamačiau, kad nuo Vilniaus iki Kauno trunka tik viena valanda važiuoti automobiliu, o per porą valandų galima pasiekti Palangą ir rinkti gintarą pajūryje. Mačiau Vilniuje, kaip aukštai stovi Gedimino bokštas (vadinu bokštu, nes tik nuvykęs sužinojau, kad ten belikę pilies griuvėsiai ir vienas atstatytas bokštas). Visi karai, apie kuriuos šiek tiek mokiausi šeštadieninėje mokykloje, staiga atsikėlė iš negyvų vadovėlių puslapių ir pažadino mano fantaziją apie drąsius Lietuvos karius. Jau mano mintys sklido į laikus, kai Lietuva buvo didelė ir galinga — mano tautinė sąmonė augo ir stiprėjo.
Ypač mane sužavėjo lietuvių kalba. Nustebau nusileidęs, kad visi mokėjo ir kalbėjo lietuviškai. Pirmiau aš vis jaučiau, kad tik aš, mano šeima ir kiti išeivijoje belikę kalbantys lietuviškai. Juk tiek girdėdavau apie išlaikymą lietuvių kalbos, kad manydavau, jog mes esame paskutinė lietuvių kalbos dar neužgesusi žarija. Jutau, kad Lietuvoje jau lietuvių kalbos liepsna užgeso nuo priešo priespaudos. Aplankęs Lietuvą, pamačiau, kad ne aš esu lietuvių kalbos "centras”, bet kad yra visa tauta, kuri vartoja tą pačią kalbą kaip ir aš. Dar svarbiau — jų kalba yra gyva. Ji vis keičiasi, o mano žodžiai paprasti, neįdomūs ir atsilikę. Nors mano kalba nebuvo tokia gera kaip jų, bet jutau, kad, tą kalbą mokėdamas, aš buvau pasaulinio elito dalis. Supratau, kad man išlikti tame elite reikės mokėti ir vartoti tą "paslaptingą” kalbą. Jei lietuvių kalba būtų paslaptingi žodžiai į Ali Babos uolą, aš jau galėčiau tą uolą aplankyti ir atrasti jos turtus.
Visa tai apsvarsčius, mane apėmė šiltumo jausmas. Būdamas Lietuvoje, pajutau, kad mano tėvų pastangos nebuvo veltui. Tikrai buvo keista, kai, skrisdamas iš Lietuvos, pagalvojau, kad čia ne mano tėviškė, bet mano tėvų. Bet ten esant, buvo toks jausmas, lyg čia ir mano tėviškė, mano namai. Galvojau ir apie tai, kada vėl galėsiu sugrįžti ir pamatyti, ar viskas bus pasikeitę. Pajutau tautinę sąmonę. Dabar mano prisiminimai ir įspūdžiai iš Lietuvos yra mano naujas "vadovėlis”. Deja, ir šio naujo vadovėlio nuotraukos sensta. Reikės man vėl grįžti, kad jas atnaujinčiau. Man atrodo, kad tikrai svarbu jaunimui aplankyti Lietuvą. Jis geriau supras, apie ką tėvai kalba, ir, pajutęs tą Lietuvos šilimą, įsigis tą svarbią tautinę sąmonę.