(tęsinys)

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

TOMO AKVINIEČIO IR SIGITO IŠ BRABANTO GINČAS

     Dešimtoje dangaus giesmėje yra didelis konfliktas, kuris per šimtmečius domina ne tik literatūros kritikus, bet ir filosofus. Dantė čia yra pavedęs Tomui Akviniečiui pristatyti dangaus gyventoją Sigitą iš Brabanto, Paryžiaus universiteto literatūros fakulteto profesorių, kurį Tomas Akvinietis yra kietai ir aštriai kritikavęs. Vienas iš pirmųjų Dantės komentatorių Benvenuto de Rambaldis de Imola Sigitą laikė eretiku, kuriam iš viso nėra vietos danguje (Martin Grabmann, Mittelalterliches Geistesleben, III knyga, Muenchen 1956 m., 183 psl.).

     Taip šis klausimas nuo pat pradžios per šimtmečius nesiliovė varginęs Dantės studijuotojus. Kad suprastume šio konflikto turinį, turime bent išorinai susipažinti su Tomo ir Sigito ginčo objektu. Sigitas, būdamas arabų filosofo Averroės įtakoje, mokė, kad visi žmonės turi vieną bendrą protą ir dėl to atskiras žmogus neveikia savo protu, bet bendras visos žmonijos protas veikia atskirame žmoguje. Taigi ir apie atskiro žmogaus nemirtingumą negali būti kalbos. Tomas labai smarkiai pasipriešino tokiam mokslui ir dėl to Viduramžių visuomenės buvo įvertintas. Tai liudija koks pustuzinis paveikslų Italijos bažnyčiose, kur Tomas yra atvaizduotas Averroės nugalėtoju.

     Turint tai prieš akis, Dantės pavedimas Tomui Akviniečiui pristatyti Sigitą sukelia nelengvą problemą. Visų pirma gali kilti klausimas, ar Dantė žinojo, ką jis daro. Atrodo, kad taip, nes, pristatydamas Sigitą dainos pabaigoje, pastebi, kad jo silogizmai buvo sukėlę prieš jį neapykantą. Taigi vėl kyla klausimas, ar ir pats Dantė nebuvo tokio bendrinio proto šalininkas. Tačiau kad jis nebuvo Tomo priešas, o didelis jo galvosenos gerbėjas, tai liudija visa ši knyga.

     Tomo Akviniečio individualaus žmogaus protingumo apgynimas šiandien yra ne tik neįvertintas, bet net užmirštas. Mums šiandien sunku suprasti tryliktojo šimtmečio diskusijų objektą, nes šiandien mums rūpi ne protiniai, o jausminiai mūsų išgyvenimai, it moderni psichologija nedaug rūpinasi apie mūsų jausminių išgyvenimų santykį su mūsų protingumu.

     Didžioji tryliktojo šimtmečio tema ir didysis atradimas buvo tai, kad žmogus yra protingas, kad jis gali pažinti tiesą ir kad tiesa yra galiojanti bei įpareigojanti. Kai kilo klausimas, iš kur yra tas žmogaus protingumas, atsižvelgiant į tai, kad yra ir neprotingų žmonių, buvo priimta pažiūra, kad žmonija yra protinga ir kad protingumas yra ne individualaus žmogaus dalykas, bet visos žmonijos tam tikras tiesos klodas, padalintas atskiriems žmonėms. Šitaip ar panašiai skelbė Sigitas iš Brabanto, sekdamas garsiuoju arabu Averroes.

     Prieš šią pažiūrą stojo Tomas, kaip liūtas, teigdamas, kad atskiras žmogus yra savo protingumo autorius, o ne žmonija. Ir nepaisant to, kad jis atstovavo bendros tiesos galimybei žmonijoje, jis įrodinėjo, kad atskiras žmogus yra savo tiesos pažinėjas. Tomas šiame ginče buvo beveik vienišas aristotelininkų tarpe. Net kai kurie jo draugai šiame ginče jo nepalaikė. Taip atrodo ta kova, kurioje buvo susikryžiavę Tomo ir Sigito kardai.

     Tačiau mums čia pirmiausia rūpi literatūrinė problema, kodėl šis klaidingo mokslo atstovas jo paties oponento pristatomas danguje. Daugybė teorijų ir siūlymų per šimtmečius prisirinko šiam klausimui išaiškinti. Vienas žymiausių 19-ojo šimtmečio Dantės tyrinėtojų Domenico Palmieri mano, kad Sigitas iš pavydo buvo apšauktas eretiku. Vėliau jis apsivalė nuo to kaltinimo (Grabmann, 185 psl.). Iš tikrųjų savo gyvenimą Sigitas užbaigė popiežiaus Martyno rūmuose Orviete, kur jis jo paties sekretoriaus buvo nužudytas.

     Nauji Sigito raštų tyrinėjimai rodo, kad jis vėliau buvo atsisakęs nuo bendrinės žmonijos sielos mokslo ir buvo perėjęs j Tomo pusę. Tai turbūt ir sudarė Dantei galimybę šį išimtinių gabumų žmogų patalpinti danguje.

PROTINGŲJŲ DANGUS

     Susipažinę su medžiaga, kurią Dantė galėjo panaudoti šiai savo poemai, galime bandyti atsakyti į klausimą, ką jis šiuo dangaus gyventojų junginiu, apdainuotu dešimtoje giesmėje, norėjo pasakyti. Nereikia užmiršti, kad čia yra paties Dantės šventųjų rinkinys, nes kai kurie šios giesmės personažai nėra paskelbti šventaisiais, o kai kurie yra tik slapyvardžiai, bet ne tikri žmonės.

     Nėra abejonės, kad Dantė buvo labai savarankiškas mąstytojas. Jis nebuvo atsitiktinybių vergas, o greičiau savo protinės veiklos tarnas.

     Taigi, kai apžvelgiame bendru žvilgsniu, ką jis į dangų paėmė ir ypač ko nepaėmė, aiškėja, kad jam, atrenkant asmenis, vadovavo protingumo bruožas. Tai kartu buvo ir tam tikras protingumas, kuriam būdinga buvo Aristotelio filosofijos įjungimas į krikščionišką filosofiją ir teologiją. Dėl to šios poemos kalbėtoju buvo parinktas šv. Tomas Akvinietis. Žinoma, yra neteisinga pažiūra, kad Tomas yra įvedęs Aristotelį į Vakarų krikščionybę. Tai buvo padaryta prieš pusantro šimto metų. Užtenka tik prisiminti kontroversinį Abelardą ir jo mokytojus. Tomas yra greičiau šios galvosenos viršūnė ir atitinkamos epochos pabaiga.

     Tačiau šalia filosofų ir teologų šioje grupėje randame ir istorikų bei teisininkų. Istorikams čia atstovauja šv. Augustino populiarintojas Orosijus ir Beda Venerabilis. Teisininkams atstovauja prigimtosios teisės mokslo pradininkas Vakarų kultūroje Gra-cianas ir fantastinis teisingo sprendimo atstovas karalius Saliamonas.

     Prigimties teisės studijos sudaro tryliktojo šimtmečio garbę, kuri jokio kito šimtmečio nėra pralenkta. Šis šimtmetis rūpinosi ne tiek išskaityti, kokios dorovės mokė Kristus, bet išaiškinti tai, ką žmogui reiškia būti natūraliai doru. To uždavinio ėmėsi ne tik aristotelinės filosofijos atstovai, bet ir pranciškonai, augustiniškos filosofijos atstovai.

     Gracianas, kaip minėjome, yra laikomas prigimtinės teisės mokslo pradininku. Jis buvo pranciškonas vienuolis, Bolonijos pranciškonų mokyklos mokytojas. Jis gyveno dvyliktojo amžiaus viduryje. Prigimties teisės mokslo studijų dėka Vakarų krikščionybė rado galimybę suderinti Bažnyčios ir valstybės vaidmenį visuomenėje. Pasak E. Troeltsch, kuris yra laikomas dideliu Bažnyčios socialinio mokslo studijų autoritetu, "prigimties teisės teorija sudarė galimybę Bažnyčiai priimti valstybę, kaip atskirą instituciją; tai reiškė, kad valstybė yra skirtinga nuo Bažnyčios” (The Social Teaching of the Christian Churches. London 1950 m., 212 psl.). Labai įdomiai tai aptaria tas pats autorius, kuris yra liuteronas, sakydamas, kad "Bažnyčia ir valstybė nustebo (prigimties teisės sampratos dėka), kad jos yra sąjungininkės” (211 psl.).

     Dantė, nors savo gyvenime patyrė įvairių skaudžių politinių konfliktų, suprato ir labai vertino prigimties teisę. Tai galima suprasti ir iš to, kad jis tą asmenį, kuris prisidėjo prie konflikto išlyginimo tarp popiežiaus ir imperatoriaus dvarų, įtraukė į šį rinktinių asmenų dangų.

     Istorijos studijos ne mažiau domino Dantę negu teisės studijos. Dėl to jis įtraukė į savo išrinktųjų dangų porą populiarių istorikų. Pristatydamas šv. Augustino "De civitate Dei” populiarintoją, jis jį pavadino prieškrikščioniškųjų šimtmečių advokatu, nes jis norėjo įrodyti, kad krikščioniškieji šimtmečiai nėra kaltintini už Romos kultūros sugriovimą.

     Dantės dėmesį istorijai niekas geriau neliūdija, kaip jo dvi pirmosios "Dieviškosios komedijos” dalys: pragaras ir skaistykla. Ten yra epizodų rinkiniai tiek iš klasikinės istorijos bei mitologijos, tiek iš krikščioniškosios istorijos. Istorija, kuria domėjosi Dantė, nėra tokia istorija, kuri duotų ateičiai įkvėpimo ir stiprybės. Naujųjų amžių istorikai gana dažnai istorijoje ieškojo įkvėpimo, tai dėl to jų istorijos studijos buvo nušviestos tam tikra šviesa. Ir lietuvių tauta norėjo iš istorijos semtis stiprybės. Ne tokia yra Dantės istoriografija. Ji yra realistiškai dalykiška bei grubi ir sudaro jam medžiagą tik pragaro ir skaistyklos studijoms. Tačiau nepaisant to, ji yra krikščionijos įvadas ar jos istorijos pradžia. Dėl to į Dantės istorijos sampratą galime žiūrėti kaip į krikščionijos ateities prietiltį, o ne kaip į įkvėpimą.

     Geriau šią dešimtąją giesmę galėtume pažinti, pasinaudodami dviejų žymių protestantų mintimis. Vienas yra teologas, kitas

“Nuostabiosios sienos” detalė 1984 m. parodoje New Orleans, LA.

— sociologas. Pasak Hamako, katalikybė yra išaugusi iš toliausiai vienas nuo kito stovinčių elementų. Nors Troeltsch tą pasakymą ima atsargiai (397 psl.), tačiau iš esmės su juo sutinka (244 psl.). Pasak Troeltscho, "universali krikščioniška civilizacija buvo sukurta iš itališko teisės mokslo, prancūziškos teologijos bei filosofijos ir poetinės dvasios” (235)- Šie aptarimai padeda geriau suprasti dešimtosios giesmės kultūrinį turtingumą.

“KETVIRTASIS DANGUS”

     Dantė, vaizduodamas savo dangų, nesiriboja vien šventųjų grupe, kurią jis yra aprašęs dešimtoje giesmėje. Į devintąją giesmę jis yra įdėjęs didelį Viduramžių trubadūrą Folko arba Folchetto, kuris yra apdainavęs karališkų ir kunigaikštiškų rūmų ponias. Jo garsas Europoje buvo gyvas po jo mirties keletą šimtmečių. Vėliau jis įstojo į cistersų vienuoliją, buvo išrinktas to vienuolyno abatu, o paskui tapo Tulūzos vyskupu. Jo garsas ir šiandien būtų didesnis, jeigu jis nebūtų kariavęs su Albigenzais ir dėl to praradęs savo populiarumą.

     Į devintą giesmę yra įtraukta ir didelė nuotykininkė Cunizza. Ji pasižymėjo puošniais drabužiais, daina ir sportu. Ji keliavo po pasaulį su savo vyru kariu. Kelis kartus ji buvo ištekėjusi, tačiau jai neprikišama jokių nepadorumų ar neteisėtumų.

     Dešimtos giesmės Šventuosius jis jungia su Švenč. Trejybe ir į juos žiūri kaip į savotišką Švenč. Trejybės pratęsimą žemėje. Padaręs užuominą apie trejybinį Dievo pasireiškimą, jis pradeda kalbėti apie "ketvirtąją šeimą”, būtent apie tuos asmenis, kuriuos šioje giesmėje Tomas pristato Dantei.

     "Čia yra ketvirtieji didžiojo tėvo namai, kuriuos jis visada patenkino, parodydamas, kaip jis kvėpuoja ir gimdo” (plg. Carlyle-Okey-Wicksteed vertimą). Panašiai šį trieilį verčia ir H. W. Longfellow. Tačiau, jį komentuodamas, jis šią grupę vadina "ketvirtuoju dangumi”. Churginas nėra išvertęs kvėpuojančio ir gimdančio tėvo minties, bet tą grupę vadina "ketvirtuoju tuntu”. Ketvirtasis dangus, ar ketvirtieji namai, ar ketvirtasis tuntas tik tada turi prasmę, jeigu čia Dievas yra suvokiamas kaip trejybinis.

Galerija vaikų aikštelėje 1985 m. parodoje Tsukuba, Japonijoje.


     Ir taip mes prieiname prie naujo matavimo suprasti tai, ką Dantė norėjo pasakyti šioje giesmėje. Jam čia rūpi pasakyti, kad teologiniai, kultūriniai ir istoriniai žmonijos pasireiškimai yra tarsi savitas Švenč. Trejybės prailginimas. Protinės krikščionijos pastangos yra tam tikri daliniai atspindžiai to, kas yra Didysis Tėvas, jo kvėpavimas ir gimdymas. Švenč. Trejybės mokslas Dantei yra ne tiek neįžvelgiama paslaptis, kiek nuolatinis Dievo reiškimasis krikščioniškajame gyvenime, ypač kai jis reiškiasi protinėmis žmonių pastangomis. Jeigu šv. Augustinui Švenč. Trejybė greičiau yra pažinimui neaprėpiama paslaptis, tai Dantei ji turi organišką ryšį su žmogaus proto pasireiškimais teologinėje, istorinėje ir teisinėje srityje.

     Dantė šio pažinimo proga yra taip sujaudintas, kad sako, jog žmogaus širdis niekada nebuvo taip nusiteikusi garbinti Dievą ir jam dėkoti, kaip šiuo atveju.

     Kad dešimtoji giesmė yra persunkta Švenč. Trejybės, tai yra pastebėję daugelis Dantės komentatorių. Ir pats pirmasis šios giesmės trieilis prasideda nuo Švenč. Trejybės. "Į savo Sūnų žvelgia su Meile, kuria kiekvienas iš jų amžinai kvėpuoja pirmine ir neišreiškiama jėga”.

     Tačiau šalia to šioje giesmėje yra stipriai atstovaujamas pasaulis. Jis neprasideda šios giesmės šventųjų išskaičiavimu, bet savo dėmesiu Dievo tvarkomam pasauliui. Pradžioje Dantė kviečia skaitytoją gėrėtis žvaigždžių keliais. Jis žino, kad žvaigždžių keliai yra tam tikru kampu pakrypę. Jei to nebūtų, viskas pasaulyje būtų išmirę. Dievo meilę pasauliui Tomas yra išreiškęs pasakymu, kad tai yra šeimininko menas, kuris savyje taip jį myli, kad niekada neatitraukia nuo jo akių.

     Šio pasaulio ryšiui su Švenč. Trejybe pavaizduoti Dantė naudojasi klasikine mitologijos būtybe, kuri reiškia dieviško ir žemiško pasaulio ryšį. Tai yra Latona, kuri, kai turėjo gimdyti Apoloną ir Dianą, neturėjo tam vietos. Tada žemė savo drebėjimu iškėlė iš jūros salą, kurioje ji galėtų gimdyti. Ta sala buvo laikoma viena iš Cikladų salų Egėjaus jūroje. Šiuo priminimu Dantė, be abejo, turi galvoje Mergelę Mariją. Bet šalia to šis žemės iškilimas priimti dievieškam gimimui jam tarnauja kaip įvaizdis parodyti, kad Dievo sukurtas pasaulis, o šiuo atveju čia minima šventųjų grupė nėra pasyvi dieviškajai intervencijai žemėje.