JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Europoje ir Amerikoje kunigų problema labai aktuali ir kelianti didelį susirūpinimą. Į kitą pasaulį iškeliavusių kunigų paliktos spragos toli gražu neužpildo naujieji. Seminarijos pustuštės, naujokynai uždaromi, nes nėra kandidatų. O juk dabar kunigai turbūt yra daug reikalingesni negu bet kada. Nors kai kas ir giria šią povatikaninę Bažnyčios padėtį, bet vis dėlto ji nėra ideali. Daugelis ir pasauliečių, ir kunigų nesuprato II Vatikano susirinkimo dvasios ir nutarimų. Pradėjo patys kurti savo teologiją, moralę, liturgiją. Savaip supranta ir aiškina iki šiol, atrodo, buvusius aiškius teologinius ir moralinius dėsnius, išsigalvoja visokių liturginių ekstravagancijų. Nemaža yra religiniais klausimais pasimetusių žmonių: nežino, kaip elgtis, ką tikėti, kieno klausyti. Tad verkiant reikia vadų, reikia Bažnyčiai paklusnių ir su jos mokslu gerai susipažinusių kunigų, kad jie galėtų vesti tikinčiuosius teisingu keliu.
Tad kadangi dabar yra tokia Bažnyčios padėtis ir neatrodo, kad artimu metu ji daug pasikeistų, tai kai kurie nuogąstauja, kad Bažnyčios dienos jau suskaitytos. Grynai žmogiškai galvojant, gal ir pirštųsi tokios išvados, bet jeigu dar mes turime šiek tiek tikėjimo, tai prisiminkime, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai užtikrino galutinę pergalę. Tačiau tas užtikrinimas jokiu būdu nenukloja viso Bažnyčios kelio rožėmis. Pats Kristus pabrėžė, kad bus persekiojimų. Bažnyčia savo dviejų tūkstančių metų kelyje jau yra sutikusi daug staigių posūkių, pavojingų prarajų, grasinančių sūkurių bei verpetų. Kartais ji buvo smarkiai sukrėsta, bet vis tiek iki šiol žygiuoja laimėtoja. Vis dėlto visa tai nereiškia, kad mes galime susidėję rankas ramiai sėdėti ir galvoti, kad pats Kristus savo Bažnyčia rūpinasi, tad mums nereikia nė piršto pajudinti. Bažnyčia esame mes patys, tad mes patys sutinkame tuos posūkius, mes žygiuojame pro prarajas, mes plaukiame tarp sūkurių ir verpetų. Mūsų apdairumas yra reikalingas, mūsų pastangos būtinos — tik tada Kristaus globojanti ir į pergalę vedanti ranka bus ištiesta.
Todėl ir dabar, kai tuštėja kunigų seminarijos ir vienuolynų naujokynai, nėra ko per daug nusiminti. Kunigų sumažėjimas, tam tikra prasme, gali ir į gera išeiti. Kunigų trūkumu daug kur skundžiamasi ir dabar, bet negalima neigti, kad gal 50% dabartinių kunigų nedirba kunigiško darbo Jie užsiiminėja sportu, menu, visokiais rankdarbiais ir amatais, o kunigiškam darbui kasdien paskiria tik kokį pusvalandį. Jokiu būdu nesmerkiame tų minėtų užsiėmimų, Kunigui, kaip ir kiekvienam intelektualiniu darbu užsiimančiam žmogui, reikalinga bent kartą savaitėje išeiti į golfo ar teniso aikštę, pasportuoti, pasimankštinti, kad paskui jo intelektualinis darbas būtų našesnis ir sveikata stipresnė. Bet nebūtų gera, jeigu jis, panašiai kaip įvairių sporto šaky profesionalai, po kelias valandas kasdien treniruotųsi, sportuotų, norėdamas tapti čempionu.
Kas sako, kad kunigas negali užsiiminėti menu, tapyba, muzika arba ¿vairiais rankdarbiais bei amatais? Tai gali būti labai gražūs ir naudingi įmėgiai (hobby), kurie jį bent kiek prablaivo po kartais labai sunkaus kunigiško darbo, skelbiant Dievo žodį ir teikiant sakramentus. Deja, yra nemaža kunigų, kuriems, atrodo, tokiu įmėgiu (hobby) yra tapusi kunigystė, o jų pagrindinis užsiėmimas yra visai kitoks, nieko bendra neturįs su kunigo pagrindiniais uždaviniais.
Pamėgink paprašyti kokį nors parapijos kunigą, kad paruoštų religine tema paskaitą arba parašytų straipsni. Tuoj pradės teisintis, kad neturi laiko, kad jam tai visiškai neįmanoma, kad neturįs jokių idėjų, turįs vesti parapijos knygas, budėti raštinėje, o kartais net kasti sniegą ar pjauti žolę aplink bažnyčią. Žinoma, kasti sniegą ar pjauti žolę kartais gali atstoti golfą ar kurį kitą sportą, bet paprastai tokiems darbams parapijose būna pasamdyti asmenys, kurie atlieka ir kitus įvairius darbus. Knygų vedimas ir atsakinėjimas telefonu bei atidarymas durų taip pat nėra tokie užsiėmimai, kuriems būtų reikalingi kunigo šventimai ir teologijos studijos. Tokius darbus gali dar geriau atlikti koks nors pasaulietis, vyras ar moteris. Žinoma, tai jau yra surišta su algos mokėjimu, su išlaidomis, bet ateityje, jeigu dar kunigų skaičius labiau sumažės, reikės būtinai surasti lėšų šios rūšies išlaidoms, kad kunigai galėtų užsiimti pastoracija.
Mes džiaugiamės, kad turime katalikiškų mokyklų, gimnazijų, universitetų. Nemaža ir kunigų ten dėsto ne tik religiją, bet ir fiziką, chemiją, matematiką, literatūrą ir kitus mokslus, kuriuos dažnai dar geriau galėtų dėstyti ir pasauliečiai. Kai kurie, žinoma, tuoj pasipriešins ir sakys, kad kunigas, nors dėstydamas ir tokius pasaulietiškus dalykus, gali turėti labai teigiamą Įtaką studentams, jų tikėjimui ir moralei, gali jaunimui šviesti savo pavyzdžiu. Jeigu ir sutiksime, kad jie visuomet tuo savo pavyzdžiu šviečia, tai turime taip pat sutikti, kad kartais ne mažiau gali šviesti ir pasauliečiai. Pasauliečiai taip pat yra įpareigoti kitus vesti prie Dievo. Gal jiems šios rūšies apaštalavimas būtų dar lengvesnis ir naudingesnis, nes jeigu kunigas kalba apie tikėjimą, tai kiti galvoja, kad jis ir negali kitaip elgtis, nes tai jo luomo pareiga, bet jeigu tą pat pasakys pasaulietis, tai jo žodis ir pavyzdys gali labiau patraukti.
Taip pat dažnai tenka nugirsti, kad tas ar kitas studentas, lankydamas katalikišką universitetą ir klausydamas religijos paskaitų, prarado tikėjimą. Kas čia kaltas? Priežasčių gali būti įvairių. Gal tas tikėjimo praradimas ar susilpnėjimas nieko bendra neturi su religijos pamokomis, bet vis dėlto neretas yra toks reiškinys, kad dėstyti matematiką ar fiziką parenkami patys gabiausi kunigai, o dėstyti religiją siunčiami tokie, kurie jokiam kitam darbui netinka. Juk aiškinama, kad kiekvienas kunigas yra studijavęs teologiją, tad gali ją ir dėstyti. Tai yra labai didelė klaida ir labai liūdnas reiškinys. Religijai dėstyti turėtų būti parenkami patys geriausi teologai ir pedagogai, nes geras dėstytojas gali jaunimą patraukti prie religijos, o blogas — atstumti.
Niekas neneigs, kad yra kunigų, neblogai valdančių plunksną, bet kiek iš jų rašo religinais klausimais? Kai kurie daug rašo apie meną, literatūrą, politiką, tik ne apie religiją.
Jeigu kuris nors kunigas veda ir pradeda rūpintis tik savo šeima, tai sakoma, kad jis nukunigėjo, metė kunigystę. O ar negalima sakyti, kad tam tikra prasme nukunigėjo ir metė kunigystę tie, kurie viskuo užsiiminėja, tik ne kunigavimu, kurie apie viską rašo ir kalba, tik ne apie religiją?
Tad gal kunigų skaičiaus sumažėjimas privers bažnytinę vyresnybę ir pačius kunigus pagalvoti apie kunigystę, apie pagrindines kunigo pareigas, apie jo pašaukimo esmę. Jeigu kunigai iš visų kitų sričių sugrįžtų prie grynai kunigiško darbo, tai kunigų stoka dar negreitai būtų jaučiama.
Dabar kai kuriose šalyse, pvz., Amerikoje, vyskupai verste verčia 70 m. amžiaus sulaukusius klebonus atsisakyti savo pareigų ir eiti į pensiją. Jeigu turėtume pakankamai kunigų, jeigu būtų daug jaunesnių ir energingesnių kunigų, kurie jau laukia, kada galės užimti senstelėjusio klebono vietą, tai toks potvarkis būtų visiškai suprantamas, bet kai klebonas išstumiamas į pensiją ir nėra kam užimti jo vietos, tai jau kitas reikalas. Taip jau yra atsitikę kai kuriose mūsų, lietuvių, parapijose. Manoma, kad kunigas, sulaukęs 70 m. amžiaus, jau nėra tinkamas būti klebonu, jau negalės gerai tvarkyti parapijos. Bet atsiminkime, kad buvo daug popiežių, kurie valdė visą Bažnyčią, būdami daugiau kaip 80 m. amžiaus, pvz., Pijus IX mirė, būdamas 86 m. amžiaus, Leonas XIII — 93 m. Jie buvo geri popiežiai, Bažnyčios nesugriovė, kaip Amerikos nusugriauna prezidentas Reaganas, būdamas 77 m. amžiaus.
Jeigu visi mūsų lietuviai kunigai, kurie dirba amerikiečių parapijose, grįžtų į savąsias, lietuviškas, tai mums kunigų dar netrūktų. Ne vienas jų pasako: "Kai aš atvažiavau į Ameriką, lietuviškoms parapijoms manęs nereikėjo, tai dabar man jų nereikia”. Žinoma, tokias pirmiau atstumtų kunigų nuotaikas galima suprasti, bet vis dėlto reikėtų prisiminti, ką išmokome iš katekizmo, kad mes turime "įžeidimus atleisti” ir "nuoskaudas nukęsti”.
Būtų įdomu panagrinėti priežastis, dėl ko dabar yra tiek maža pašaukimų, bet tai nelengvas uždavinys. Tas pašaukimų trūkumas, kaip jau minėjome pradžioje, ypač yra ryškus Vakarų Europoje ir Amerikoje. Azijoje ir Afrikoje padėtis žymiai geresnė, o Lenkijoje yra pilnos kunigų seminarijos. Sakoma, kad Lenkijoje yra ketvirtadalis viso pasaulio pašaukimų į kunigus. Kai kas sako, kad pašaukimų yra daugiau tuose kraštuose, kurie yra "konservatyviškesni”, kur taip nesimetama į visokius naujumus. Galbūt. ..
Esant Bažnyčioje tokiai padėčiai, vis didėjančiam kunigų trūkumui, didesnė atsakomybė už žmonijos evangelizaciją tenka pasauliečiams. Jie turėtų daugiau susidomėti teologija, Bažnyčios mokslu. Jeigu jie negauna religinių žinių iš tų, iš kurių turėtų gauti, tai turi patys pasirūpinti. Juk jau ir dabar yra gana daug religinių "savamokslių”.