D. Mickutė-Mitkiene
Memento mori tu,
Kurs troškuliu karštu
Į turto ar garbės
Viršūnę taip skubies...
Laimėjimų apsvaigęs laurais,
Manai, kad nesileis jau saulė.
Bet nubrėžta riba anapus —
Jon krisi tu, kaip medžio lapas,
Kurs rudenį vėlyvą krenta —
Memento!
Memento mori tu,
Kuri švelniu pirštu
Gėlių žiedus skini,
Sviedi, purvan mini,
Ir gundymuos tirpsti, lyg vaškas,
Širdis lyg peteliškė blaškos...
Kuri vitrinoj, gatvėj, kine,
Parduodi širdies grožį gryną...
Gyvenimą geri su Faustu —
Bus kartą ir tavęs paklausta
Apyskaitos dienų gyventų —
Memento!
Memento mori tu,
Kuriam nėra slaptų
Dangaus žvaigždžių kelių,
Nei kosmos spindulių —
Ir tu, šaunus sūnau Adomo,
Kurs susekei kelius atomo,
Neri gilyn, kelies i aukštį
Ir pralenki sparnuotą paukštį.
Išbraidžiojęs erdves, lyg pievą,
Bet niekur nesuradęs Dievo!
O, neik Jo taip toli ieškoti,
Jis taip arti — širdy ir prote,
Ir primena tau lemtį šventą —
Memento!