Dan. Mickutė-Mitkienė
|
— Motule, ko kas rytas tu
Žvalgais į tolumą tą plačią?
Kada grįš tėtis iš rytų —
Klausė sūnus dešimtametis.
— Prisėsk, sūnau. Tau ketinu
Pasekti pasaką liūdniausią.
Melsvos akutės, lyg linų
Žiedai, sužiuro. Įsiklausė.
Ne, tai ne pasaka klaiki —
Tai širdį verianti tikrovė
Ligi šiai dienai prieš akis
Tokia gyva ir baisi stovi!
— Buvo vidunaktis. Vėlu.
Tokia žavi naktis birželio.
Svaigina kvapas dobilų...
Palangėj žiogas smuiką skelia...
Balta lyg angelas sesuo,
Skaičiavo mano širdies greitį.
Atėjo rytas. O su juo
Turėjai tu pas mus ateiti...
|
Trioboj dar degė žiburys,
Kai pravirkai tu pirmą kartą...
Staiga: į užsklęstas duris
Trankus beldimas — ir daug kartų!
Grėsminga siaubo grandine
Būrys mongolų mus apsupo...
Tėvelis žvelgė į mane —
Sustingo žodžiai jam ant lūpų.
Jį stūmė, plėšė iš namų
Į laukiančią kieme mašiną.
Su pirmu kūdikio verksmu
Jam tėvo laimę užgesino . ..
Dabar žinosi, sūnau, tu,
Kodėl namo negrįžta tėtis.
Sugrįžta saulė iš rytų,
Sugrįžta vėjas pailsėti. ..
Tiktai tiems tūkstančiams aukų,
Kurias nusinešė birželis,
Per eilę metų taip ilgų
Namo nenutiestas dar kelias...
|