KUN. K.J. AMBRASAS, S. J.

       Visu greičiu neria Bazelio-Neapolio ekspresas per Italijos žemę. Saulės kepinama kaip parakas išdžiūvusi pieva, miškas; kaip akys užmato, dunkso susiraukšlėjusios Alpių pakalnės. Prie pat geležinkelio bėgių, atrodo, nekaltai besikūrenanti nedidelė liepsnelė priverčia krūptelėti: kiek reikia, kad toji liepsna pliūptelėtų prie namų, prie perdžiūvusių nuo karščio kviečių lauko, išsirikiavusių, kaip ištikimi sargybininkai, įkalnėse stūksančių pušynų. Su skausmu ir liūdesiu atsidūsti: kas neapdairiai numetė pro skriejančio traukinio langą degantį degtuką? Nerūpestingumas! Juk kasmet, kaip liudija italų statistika ir daugel kur pliki, išdegę šlaitai, apskurdę storaliemenių medžių kamienai, šiai šaliai raudonasis gaidys — miškų nelaimė — gaisras nusineša ne milijonus, o dešimtis ir šimtus milijardų lyrų. O kas apskaičiuos suniokotą grožį, sudarkytas žaliuojančias paežerių ir pakalnių ertmes, jaukių takų ir kelių pynes?

       Keista, bet nūnai pasaulis atrodo kaip išnokusių javų laukas, kaip vidurvasarį eglyne perdžiūvusi samana. Gal net dar daugiau: gal kaip parako statinė, ant kurios mes patys sėdime, net nenujausdami, kokie pavojai mūsų tykoja. Sėdi visi žemynai. Visa planeta. Todėl ką mums Persų įlanka, ką čia mums rūpi mažasis Kuveitas. Turbūt kaip niekad šiandien visa žmonija taip susipynusi, daugel šalių taip viena su kita susisaisčiusios. O šitai galime matyti iš pačių Lietuvos sunkių, atkaklių mėginimų atsipalaiduoti nuo tų saistų, prievarta įpirštų sistemų, — kad nėra žemėje svetimo skausmo, nėra žemėje problemos, nėra tos naštos, kuri nerūpėtų kiekvienam žmogui!

       Jei negalvosi apie australo vargą, jeigu nerūpės arabo skurdas, jei būsi abejingas ieškančiam, bet sunkiai randančiam Dievą rusui, tadžikui ar uzbekui, vargu ar gali tikėtis pagalbos iš vokiečio, amerikiečio ar kito Europos ar pasaulio krašto. Tu negali išrašyti nukentėjusiai nuo uragano ar žemės drebėjimo šaliai milijoninių čekių, negali netgi badaujantiems ir kasmet pasaulyje tūkstančiais ir milijonais mirštantiems iš bado vaikams nunešti duonos, bet yra universali, visiems prieinama — tiek tau, tiek man, tiek ir kiekvienam — pagalba, kurią gali suteikti net mažas vaikiukas, paauglys, jaunuolis, suaugęs, ligonis, senelis. Kadaise dar visai neseniai buvo mėgstami šūkiai, rašomi and pirmųjų laikraščių, žurnalų puslapių, sienų, kartojami propagandistų ir oratorių: “Visų šalių proletarai, vienykitės!” Vienykitės sukilti, maištauti, žudyti, kenkti, kiršinti, skleisti neapykantą kai kurioms klasėms, grupėms, sluoksniams. Daug kas pamatė, tik gaila, kad dar ne visi, kur nuvedė ši politika, tie šūkiai. Todėl dabar laikas drąsiai, tvirtai ir garsiai tarti: “Visų šalių, kraštų, žemynų tikintieji ir geros valios žmonės, vienykitės: maldai, atgailai, atlaidumui, meilei, susivaldymui, santūrumui, gerumui! Tegul maži vaikai išmoksta iš supratingų tėvų atsisakyti saldumynų, gražių žaislų, puošnių drabužių. Tegul jie išmoksta elgtis taip, kaip kadaise tie trys Fatimos vaikučiai. Marijos paskatinti, jie elgetai atiduodavo savo priešpiečius; nors patys būdavo ištroškę, kepinami saulės, negerdavo vandens, susibūrę visi trys kartu melsdavosi už tėvynę, už visą žmoniją, kuriai grėsė 1917 m. ištikusi skaudi nelaimė. Tegul ir dabar tiek suaugusieji, tiek jaunuoliai moka pasiaukoti, tegul išmoksta atsisakyti nereikalingo sėdėjimo prie televizoriaus, tegul neima į dantis cigaretės, nekilnoja stikliuko; tegul patys sau paskelbia “sausą įstatymą”, kad pradžiugintų žmones, sužadėtines, vaikus, kad daugiau negimtų nenormalių, debilų, kurie švaistosi ne tik Vilniaus, bet ir daugelio Europos šalių miestuose, tegul paima į rankas “arklą, knygą, lyrą”, o nesitranko per naktis be darbo, be tikslo, be tėvų leidimo ir žinios. Tegul seneliai ir ligoniai išmoksta aukoti savo skausmą, vargą, vienišumą ir nelaimę, skaudžius vaikų žodžius ir jų nedorą elgesį gailestingumo Motinai, kuri prašytų atleidimo bausmės nusipelniusiai mūsų gražiai, nuostabiai, didingai, bet kartu ir neišpasakytai susitepusiai ir nusikaltusiai žemei.

       Mūsų Lietuva nieko negali nustebinti, ypač šiuo metu, nei naudingais gaminiais, nei kokybiškomis prekėmis, nei žemės turtais, bet užtat pateisinkime tą vardą, kurį neretai mums kartoja kitų šalių žmonės: jūs —    naujosios evangelizacijos šaukliai, jūs —    atgimimo ir ateities šalis. “Jau prikalta daugel plieno...” — gal kas prisimena šiuos kadaise ištartus poeto žodžius. Tai dar būtų gal ne taip baisu, nes plieną galima perlydyti į vinis, į arklus, kastuvus ir šakes, ber dabar ne centneriais, o tonomis ant kiekvieno žmogaus galvos matuojamos vandenilinės, atominės bombos!

       Ar daug reikėjo šio amžiaus pradžioje paleisti Sarajave kulką? Ar neišblėso įvykis iš daugelio atminties, kas pasidarė Lenkijos pasienyje 1939 metais? Ar daug reikia, kad pasprukęs raudonasis gaidys iš Persų įlankos nuplasnotų kruvinais sparnais per Aziją, Europą ir kitus žemynus? Niekad šautuvai, bombos, patrankos nebuvo išmestos į vandenyno dugną, bet tik ant žmonių galvos. O jų turime šiandien ganėtinai ne tik savo, bet ir dar kelioms planetoms sunaikinti. Toji degtuko liepsna, žybtelėjusi kažkur, tariamai nuo mūsų toli, gali būti neatsargiai ar net sąmoningai koja paspirta ir suliepsnoti greta tavęs ir manęs. Tad atgimimas, išsivadavimas, laisvė ir nepriklausomybė, taip pat ir daugelis kitų intencijų, kuriomis reikia kasdien karštai melstis, aukotis, atgailoti — narkomanija, neskaistumas, šeimų pairimas, nesąžiningumas ir kt.

       “Akmenys paplentėm gaus, sužaliuos lazda, lauk manęs, kai nebelauks niekas niekada”. Kas iš to laukimo, kas iš tos sužaliavusios lazdos, jei nebus ko laukti, jei nebus kam palaistyti vos pradėjusio žaliuoti medelio? Jei mūsų sodybos, jei mūsų namai, jei mūsų laukai atrodys, kaip toji gaisro nudeginta medžio šaka: nusvilusi, apanglėjusi, be gyvybės, be kvapo, kad nebus pavėsy kam ilsėtis.

       O gali taip atsitikti, kad visa žemė gali atrodyti, kaip išdegęs miškas, tarsi apanglėjęs javų laukas, tarsi nebyliomis akimis žiūrinti atkasta Pompėja, tarsi išblėsęs ir apsmukęs Vezuvijus. O trečiasis degtukas gali būti užžiebtas ten, kur visiškai galime nesitikėti jo liepsnos, iš kur galime nelaukti jo žybsnio. Tad maldaukime, kad jis nebūtų uždegtas! Neturėdami rankose šaudomo ginklo, kurį mums ne kartą istorija negailestingai išmušė iš rankų, paimkime tokį, kokį mums nurodė Kristus ir Švenč. Dievo Motina — Dangun Paimtoji. Iš tylinčių pavirskime garsiakalbiais, iš pasyviųjų virskime kovotojais, nes jei tylinčioji Bažnyčia rėmėsi kalinių, tremtinių, kankinių, baugintų, grasintų, persekiojamųjų kančiomis, tai kovojanti, turinti atsinaujinti Bažnyčia atsiremia kiekvienu iš mūsų. Jei mūsų vėliavoje trys spalvos — geltona, žalia ir raudona; jei auksu spindi Vytis ir Gedimino stulpai, tai kiekvieno mūsų širdyje turi būti įrašyta: dora, malda, atgaila, santūra, meilė ir vienybė. Kas nori Pompėjos likimo? Kas nori būti apdeginta medžio šaka, tas tegul eina aklas, kurčias ir nebylys į rytojų. Kas nori gyventi ir padėti ne tik sau, artimiesiems, savo tautai, bet ir visam pasauliui, tegul dabar, šiandien, įsirašo į savo širdį tuos šventus žodžius, kurių prašo dangus, kurių prašo Marija: rožančiaus malda, atgaila, komunija, taika, auka ir meilė.