P. DAUGINTIS, SJ
Tokie klausimai gali kilti galvojančiam žmogui, stebint komunistinės santvarkos žlugimą. Bet gal komunizmą galima pagerinti? Juk taip mėgino daryti demokratai socialistai kai kuriuose kraštuose. O gal mėginti komunizmui suteikti žmogišką veidą, kaip tai mėgino žymūs P. Amerikos, Afrikos ir Azijos lyderiai, o taip pat ir Gorbačiovas su savo perestroika? O galbūt visur turėtų būti įvesta kapitalistinė santvarka? Bet juk yra tiek milijonų bedarbių ar mažai dirbti tegalinčių kapitalistiniuose kraštuose ir milijoninės masės neturtingųjų, alkstančių, badaujančių kai kuriose jų srityse ir Trečiojo pasaulio šalyse, su kuriomis jie varo didelį biznį. Apie tai visi žino, bet kalba švelniai, lyg bijodami parodyti tikrąjį tų negerovių kaltininką.
Į šiuos klausimus gerą atsakymą duoda ir svarbių nurodymų pateikia naujoji popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Centesimus Annus” (Šimtieji metai). Ji paskelbta š.m. gegužės 1 dieną, šv. Juozapo Darbininko šventėje, minint šimto metų sukaktį nuo pop. Leono XIII enciklikos “Rerum Novarum” pasirodymo. Ši pirmoji socialinė enciklika buvo paskelbta 1891 m. gegužės 1 dieną.
Dabartinė popiežiaus enciklika yra ne vien tos pirmosios socialinės enciklikos paminėjimas. Ji yra ryžtingas užmojis plėtoti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. Joje taip pat yra aiškus, nedviprasmiškas popiežiaus pasisakymas apie dabar žlungančią komunistinę sistemą ir kapitalistinę santvarką bei nurodymai, ką visi turėtų daryti, kad būtų kuriama geresnė, žmogiškesnė ekonominė ir socialinė santvarka.
Tad susipažinkime su ta ilga (20 puslapių, 40.000 žodžių) enciklika. Pirmame jos skyriuje popiežius nusako Leono XIII “Rerum Novarum” enciklikos charakteristikas, būdingas savybes ir didelę reikšmę. Plačiau apie tai rašo dr. J. Kriaučiūnas savo straipsnyje “Naujosios popiežiaus enciklikos belaukiant” (“Laiškai lietuviams”, gegužės mėn.). Patarčiau tą straipsnį vėl pasiskaityti. Čia norėčiau iškelti tik vieną klausimą. Pop. Leono XIII laikais pasirodė naujųjų dalykų (“rerum novarum”) padariniai. Po industrinės revoliucijos labai paplito dideli fabrikai su geromis mašinomis. Išsivystė tarptautinė prekyba. Turtas ir kitokios ekonominės gėrybės pradėjo vis labiau patekti į palyginti nedidelės visuomenės dalies rankas, o didelė žmonių dauguma — į neturtą. Vis aštrėjo darbdavių ir darbininkų santykiai dėl neteisingo atlyginimo ir sunkių darbo bei pragyvenimo sąlygų.
Tad pop. Leonas XIII čia įsikišo, atrodo, į grynai ekonomiškus, žemiškus dalykus — parašė stiprų viešą apaštališką laišką-encikliką apie sunkią darbininkų padėtį ir apie darbdavių jiems mokamą per mažą atlyginimą. Jis tai padarė, remdamasis Petrui ir jo įpėdiniams duota galia “mokyti, ganyti, surišti ir atrišti dėl dangaus karalystės” (plg. Jon 21, 15; Mt 16, 19). Taip popiežius šia enciklika davė sektiną pavyzdį ir įtvirtino Bažnyčios “pilietybės statusą” viešajame bendruomenės gyvenime. Mat Bažnyčia, remdamasi apreikštomis tiesomis ir doros normomis, nustato ir vykdo tam tikrą mokymą arba socialinę doktriną apie visą ekonominį, pilietinį ir kitokį socialinį bendruomenės gyvenimą. Pagal tai analizuoja ir vertina, ar jis yra geras, ar blogas, ir nurodo būdus, kaip spręsti iškylančias problemas.
Ir mūsų laikais daug tokių klausimų iškyla. Katalikų socialinė doktrina moko, kaip taikiai ir teisingai esamomis sąlygomis išspręsti juos, nepažeidžiant nei vienų, nei kitų žmogiško orumo. Be jos iškeliamų žmogaus teisių ir nurodymų nėra autentiško sprendimo nei darbininkijos arba socialinio klausimo, nei kitų vienaip ar kitaip skriaudžiamų savo krašto žmonių grupių ir Trečiojo pasaulio šalių problemų.
Leono XIII enciklika turi du didelius nuopelnus: ji parodė darbininkų padėties sunkumą ir tai, kad socializmo siūlomos priemonės bus darbininkams pragaištingos, ypač privačią nuosavybę pervedus į bendrą kolektyvinę nuosavybę (plg Nr. 39).
Tai nurodęs pop. Jonas Paulius II savo enciklikoje “Centesimus annus” platokai aprašo komunizmo, tada vadinamo socializmu, pagrindinę klaidą, iš kurios kyla visos kitos klaidos, būtent: marksizmas žmogaus asmenį telaiko vien socialinio organizmo elementu ar molekule. Tad individas yra visiškai pajungtas tam socialiniam organizmui ar kolektyvo gerovei. Jis yra visiškai priklausomas nuo kolektyvą kontroliuojančiųjų, nes visos pragyvenimo priemonės priklauso kolektyvinei bendruomenei.
Be to, komunizmas yra bedieviškas, jis neigia Dievo buvimą, taip pat ir žmogaus panašumą į savo Sutvėrėją bei žmogaus orumą. Jis esąs tik gyva priemonė. Su juo kolektyvas gali elgtis kaip nori. Kolektyvo vadovų laisvė yra nevaržoma ir niekam neatsakinga. Ji tampa savanaudiška. Tokia ji ir pasidarė gyvenimo tikrovėje.
“Ačiū Dievui, kad ši didžioji enciklika neliko be aido žmonių širdyse ir davė teigiamų vaisių praktiškame gyvenime” (Nr. 7). Daug kur buvo padidintos algos darbininkams, net ir moterims, pagerintos darbo ir pragyvenimo sąlygos. Leista veikti darbininkų sindikatams, kurtis darbininkijos sąjūdžiui. Vėliau įvestos ir kai kurios reformos, pvz., socialinis saugumas, pensijos, sveikatos draudimas, kompensacijos nelaimių atvejais ir t.t.
“Tačiau turime pripažinti, kad enciklikos pranašiškas, įspėjantis turinys nebuvo visur priimtas ano meto žmonių, beveik rimčiau ir nesiekta socialinio klausimo ir darbininkų susidūrimų su darbdaviais ramaus, teisingo ir taikaus išsprendimo” (Nr. 16). Socialistų, vėliau komunistų-bolševikų skelbiama, ugdoma ir vykdoma neapykanta sukėlė nesibaigiančius, aštrėjančius ginčus, streikus, lokautus, policijos ir kariuomenės įsikišimus. Kilo I ir II pasauliniai karai.
Vis labiau Rytų ir Vakarų Europoje ir kitur įsigali Sov. Sąjunga. Susidaro kapitalistinis ir sovietinis blokas. Vis stiprinamas militarizmas, ginklavimasis, kad būtų galima apsisaugoti nuo priešo. Į ginklavimosi lenk-tynęs įtraukiamos ir Trečiojo pasaulio šalys. Užuot padėjus vargstantiems savo krašto žmonėms ir atsilikusioms šalims, bilijoninės dolerių sumos išleidžiamos ginklams ir atominėms bomboms.
Daug kur dar išnaudojamiems darbininkų ir bedarbių sluoksniams, neturtingųjų ir proletarų masėms bei Trečiojo pasaulio suvargusių šalių gyventojams, gudrios propogandos įtaigaujamiems ir komunistų finansiškai remiamiems jų vadovams atrodė, kad marksizmas-komunizmas yra pajėgus patenkinti jų troškimus, įkurti santvarką, nešančią visiems žmonėms pragyvenimą, išsivystymą ir atsikratymą nekenčiamų valdančiųjų, turtingųjų, kapitalistų. Taip tose šalyse susidarė įvairaus tipo komunistinės santvarkos valstybės. Bet beveik visur pasekmės buvo visiškai blogos.
Kai kuriose Europos (Švedijos, Norvegijos) ir Amerikos šalyse demokratai socialistai rinkimuose gavo balsų daugumą ir perėmė valstybės valdžią. Tačiau jie, besitaikydami darbininkijai ir plačiosioms masėms, praktiškai tvarkydamiesi, sukurdavo beveik kapitalistinio tipo santvarką, vadinamą Staatskapitalismus (Valstybės kapitalizmas), o kitur — Socialinio aprūpinimo bei socialinės apsaugos valstybes. Tačiau tokio pobūdžio socialinė ekonominė sistema reikalauja iš žmonių mokėti labai aukštus mokesčius ir atima iš jų privačią, kūrybišką iniciatyvą, drauge su kitais dirbant nedidelėmis bendrijomis (šeimomis, gamykla, amatu ar firma, įmone) patiems laisvai apsirūpinti gyvenimui reikalingomis gėrybėmis bei priemonėmis. Žmonės jaučiasi nepatenkinti. Tai eina prieš svarbųjį solidarumo dėsnį: didesnės bendruomenės (valstybės, provincijos, miestai) tenedaro, teneužsiima tuo, ką gali padaryti pačios mažesnės bendrijos (šeima, amatininkų dirbtuvės, gamyklos, firmos) ar paskiri asmenys.
Labai svarbus buvo 1980-1990 m. dešimtmetis. Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje krito kai kurie priespaudos ir diktatūriniai režimai. Nors popiežius ir nemini, bet netiesiogiai į ją įjungia tada paskelbtą “perestroiką”. Ypač svarbūs buvo 1989 metai. Vidurio ir Rytų Europoje pašalinami komunistiniai režimai. Ir tai padaroma be didelio kraujo praliejimo. Popiežius gerai įžvelgia tikrąsias tų įvykių priežastis ir jų veikėjus.
J. Lauriunas, SJ, šventina paminklą Linkmenų šventoriuje žuvusiems dėl Tėvynės laisvės 1940-1953 m.
Pirmoji priežastis — žmogaus ir darbininkų teisių pažeidimas. Nors tie komunistiniai ir kiti į juos panašūs režimai buvo vadinami darbininkų valdžia, jų avangardas ir darbininkų klasės diktatūra, bet iš tikrųjų jie buvo komunistų partijos klikos ir nomenklatūros valdžia su žiauria darbininkų priespauda, vergija ir išnaudojimu. Todėl ir svarbiausias komunistinio režimo sužlugimo veiksnys buvo patys darbininkai (plg. Nr. 23).
“Labai svarbus, net apsprendžiantis įnašas buvo Bažnyčios įsipareigojimas ugdyti ir ginti žmogaus teises minėtose situacijose. Bažnyčia aiškiai ir įsakmiai teigė, kad kiekvienas asmuo, kokie bebūtų jo asmeniški įsitikinimai, yra Dievo paveikslas, todėl vertas pagarbos. Dažnai didžioji liaudies dauguma identifikavosi su tokiais teigimais. Tai skatino ieškoti protesto formų ir politinių sprendimų, labiau gerbiančių žmogaus kilnų orumą” (Nr. 22). Taigi prieš tokio komunistinio režimo valdžias ir prasidėjo darbininkų priešinimasis, pareiškimų įteikimai, protestai, streikai, o vėliau ir riaušės. Lenkijoje tas sąjūdis vadinosi solidarumas.
Antras veiksnys — tai komunistinės santvarkos nepajėgumas, tiek ekonominėmis būtiniausiomis žmonių pragyvenimo aprūpinti priemonėmis, tiek dvasinėmis. Atėmus privatinę nuosavybę, žmonės nebegalėjo parodyti savo asmeninės iniciatyvos nei ekonominėje, nei kultūrinėje srityje, negalėjo turėti tam tikro nepriklausomumo ir dvasinio bei kūrybinio pasitenkinimo. Taip komunistinis režimas pažeidė ir tautos teises bei kultūrą. Dėl to visą laiką vyko pasyvi ar atvira reakcija.
Tačiau viena svarbiausių tų naujųjų dalykų bei įvykių priežasčių — tai dvasinė tuštuma, ypač jaunosiose kartose. Mat komunistai stengėsi išrauti iš žmonių širdžių net Dievo reikalingumo sąmonę. Žmonės pradėjo ieškoti, kuo ją užpildyti. Tam tikrai jų daliai Katalikų Bažnyčios atstovų stojimas už pažeidžiamąsias žmogaus laisves, sąžinės, tikėjimo, kilnumo teises atvėrė akis, teikė ieškojimui kitokius šaltinius, ieškančius skatino, visaip rėmė. Tikintiesiems tai padėjo rasti stiprybės Dieve, persiimti jo ir žmonių meile, didele, kartais net karžygiška aukos dvasia ir ryžtu kovoti už tiesą, sąžinės laisvę, tikėjimą ir žmogaus orumą. Tai buvo labai didelis liudijimas kitiems (plg. Nr. 24).
“Su visuotine Bažnyčia aš dėkoju Dievui už tokį, dažnai herojišką liudijimą ir tiek daugelio ganytojų, ištisų krikščioniškų komitetų, paskirų jos narių geros valios žmonių, gyvenant tose sunkiose aplinkybėse. Taip pat prašau Dievą palaikyti kiekvieno geras pastangas sukurti šviesesnį rytojų. Tai yra atsakomybė ne vien anų kraštų piliečių, bet visų krikščionių ir geros valios žmonių” (Nr. 22).
Popiežius čia nurodo keletą vykdytinų išvadų. Viena, visaip padėti iš komunizmo priespaudos išsilaisvinusiems Rytų ir Vidurio Europos kraštams, atsilaikyti prieš sunkenybes ir išsiugdyti naują galvoseną bei elgseną.
Antra, kovoti prieš “fundamentalistus”, t.y. senosios galvosenos ir senojo režimo žmones, užkietėjusius komunistus, komunistinės santvarkos gynėjus, palaikytojus dėl savo savanaudiškų sumetimų, nenorinčių atsisakyti aukštų vietų, privilegijų ir algų. Taip pat prieš tuos, kurie palaiko ir toliau militarizmą, ginklavimąsi, nenori ar nesistengia iš pagrindų spręsti skurdo, nedarbo, menkų atlyginimų, socialinės nelygybės bei kitų problemų.
(b.d.)
♦ Gyvosios dvasios centras, siekiąs ugdyti religinius ir tautinius idealus, įsteigtas Lietuvoje. Valdybon išrinkti: vysk. S. Tamkevičius, sesuo J. G. Stanelytė, kun. J. Boruta, kun. R. Grigas, A. Žarskus. Tarp šio centro rėmėjų yra prel. A. Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Alb. Pajerskaitė. I šį centrą įsijungė Lietuvos skautų sąjunga, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga Jaunoji Lietuva, Lietuvos ateitininkų federacija, Vysk. M. Valančiaus Blaivybės sąjūdis, Lietuvos Pavasarininkų židinys, Eucharistijos bičiuliai, Angelo Sargo vaikų sąjūdis, Atsinaujinimo Šv. Dvasioje judėjimas, Gyvieji akmenys, Caritas jaunimo sekcija, LKMA jaunųjų mokslininkų sekcija. Gyvosios Dvasios centro adresas: Caritas jaunimo centras, Kaunas, Vilniaus 29.