KUN. K.J. AMBRASAS, SJ
Kai vėsta orai ir pageltę lapai ima birti žemėn, pasibaigus spaliui, ateina Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Giliau susimąstome. Lankome artimųjų, pažįstamų, giminių ir visiškai užmirštųjų kapus. Nuoširdžiau meldžiamės už mirusius mūsų šeimų narius ir visus, kurie iškeliavo Anapus. Iš ne vieno lūpų išsprūsta tokie prasmingi ir pagalbos besišaukią žodžiai: “Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties...” Turbūt nėra nė vienos šeimos, kur nebūtų kas nors miręs. Tokia jau žmogaus dalia: kaip saulė, rytmetį pakirdusi su aušros spinduliais, baigia savo kelionę saulėlydžiu, taip ir kiekvienam lemta po kūdikystės sulaukti senatvės ir paskutinio atodūsio. O, žinia, kiek mūsų laikais net nesulaukę žilo plauko, nei pensijų, nukeliauja amžinajan poilsin...
Nėra šeimų, kur vieną ar kitą neištiktų negalios, liga ir mirties akistata. Artėjant krikščioniškosios šeimos metų pabaigai, atidžiau pasvarstykime: kaip mes stengiamės savo namuose, kaimynystėje ar ligoninėje elgtis su tais, kurie jau neįstengia paeiti, atsikelti, patys pavalgyti? Ar išnaudojame tą didžiulį malonių šaltinį, kuris yra kiekvienas ligonis, senelis, paliegęs, jau prie pat mirties slenksčio stovįs? Juk tokie žmonės, kaip kokie malonių gausybės indai, laukia mūsų
Požerės (Šilalės raj.) kapinės. Audronės Pažereckaitės nuotr.
meilės, šilumos, dėmesio, atidos ir kantrybės. Laukia mūsų laiko, lėšų ir supratingumo. Ar randame jiems savo širdyje, savo bute, savo reikalų ir rūpesčių kamšatyje užtektinai pagarbos, priežiūros, gerumo? O gal vien tik rūpinamės, kad tik greičiau išvežtų į ligoninę, senelių namus, kad tik būtų galima greičiau atstumti tą šventą sūnaus, žmonos, tėvo pareigą... Ar perkračius savo sąžinę, tikrai esame ramūs, jog savo paliegusiam sūnui, močiutei ar seneliui padariau viską, ką galėjau: vaistais, švaria patalyne, valgiu, o ypač ar laiku pakviečiau kunigą ir jį ar ją deramai aprūpinau kelionei į amžinybę? Ar negraužia dabar sąžinės, ar nekremta kirminas: juk galėjau ir šviesesnį žodį tarti, ir neužgaulioti, ir nebūti toks pavydus ir piktas! Juk galėjau pasirūpinti, kad motina negulėtų tamsiame ir šaltame, o gal ir nekūrentame kampe?
Tegul daugiau šių klaidų mūsų gyvenime nesikartoja. Išnaudokime tuos dovanų, didžių malonių šaltinius, labai dažnai pasitaikančius vos ne kiekvienuose namuose: jau dešimtmečius negalįs net paklibinkščiuoti invalidas, reumatizmo susukta moteris, bejėgis, žilo plauko ir sunkių negandų prispirtas senukas. Negailėkime jiems ne tik gero žodžio, ne tik skanesnio kąsnio, ne tik švaresnio ir jaukesnio kambario ar bent kambario kampo! Mes turime ne tik amžiams įrašytą įstatymą: “Gerbk savo tėvą ir motiną”, bet iš viso mūsų, krikščionių, gyvenimas turi būti grįstas ir ataustas meile. Tai mūsų skiriamasis ir svarbiausias gyvenimo bruožas, kelrodė žvaigždė, kai keliaujame per šį gyvenimą, kai dirbame, kai iriamės kasdienos ir vargų spūstyje.
Ne rytoj, o šiandien pasirūpinkime senu, apleistu, ligoniu, atstumtu ir kenčiančiu. Krikščioniškoji šeima netenka, nustoja to garbingo vardo, jei čia negerbiamas kančios prispaustas, dešimtmečių išsekintas ar nelaimių palaužtas žmogus... Be gimtosios nuodėmės Pradėtoji, leisk mūsų tautai taip sutvarkyti savo šeimų gyvenimą, kad neliktų nė vieno, kuris nerastų šilumos, prieglobsčio ir deramos pastogės bei priežiūros!..