Psichiatras:
— Ponia, dėl ko neatvedėte savo vyro anksčiau?
— Daktare, kai jis dar turėjo šiek tiek sveiko proto, jokiu būdu nesutiko eiti pas gydytoją.
***
Vokiečių gydytojas Kristofas Vilhelmas Hufelandas (1762-1836) sunkiai susirgo. Jo aplankyti atėjo visas būrys kolegų. Hufelandas tyliai tarė:
— Mano ponai! Aš greitai mirsiu, tačiau po manęs liks trys puikiausi gydytojai.
— Prašome pasakyti, kas jie, — ėmė teirautis kolegos, tikėdamiesi būti paminėti.
Hufelandas nusijuokė:
— Aišku, pasakysiu. Tai — vanduo, gimnastika ir dieta.
* * *
— Jonuk, — mokė motina sūnelį, — jau aš tau ne kartą sakiau, kad nekalbėtum, kai vyresnieji kalba. Kalbėk, kai jie nustos kalbėti.
— Bet, mamyte, jie niekad nenustoja kalbėti.
***
— Kodėl, daktare, toks nuliūdęs?
— Praradau daug pacientų: vieni greit numirė, kiti greit pasveiko.
***
Operos teatre, repetuojant meilės sceną, režisierius šaukia artistui:
— Jūs vaidinate nenatūraliai! Argi niekad neteko būti su moteria panašioje situacijoje?
— Žinoma. Bet aš tada nedainuodavau arijų.
***
Teisėjas klausia teisiamąjį:
— Ar prisipažįstate, kad girtas bandėte patekti į teatrą?
— Taip. Blaiviam nė į galvą nebūtų atėję.
***
— Ar girdėjai, kokia baisi audra buvo šią naktį?
— Audra? Argi šią naktį buvo audra?
— Buvo ir dar kokia! Dangus maišėsi su žeme!
— Tai kodėl tu manęs nepažadinai? Juk žinai, kad aš per audrą negaliu miegoti.