Vytautas Kasniūnas
Kai kam Tu esi besisukančiame žemės globuse
Tik mažas mažutėlis taškas, taškelis...
Kai kas mėgindavo žemėlapyje piršto galu prispausti.
Kaimynai iš visų pusių grobstė žemės plotus,
Jie kardais kapojo Tavo vardo raides-
Jį iškraipytai rašė, pritaikydami savo kalbai...
Ir lenkai, ir nuožmūs vokiečiai, ir viskuo vis alkani rusai,
Ir švedas kaimynas kardo smūgių nesigailėjo—
Nelaimėje esant, skandino vandens laše,
Ne dėl to, kad Tu mažytis žemėlapio taškas,
Bet kad Tu dvasios milžinų žemė,
Kad Tavo sūnūs ir dukros —
Herojų prosenelių, senelių, tėvų herojai vaikai.
Lengva globuse įsprausti svetimą vardą ir vėliavą —
Popieriuje įsmeigti adatą su savo vardu,
Bet ne Lietuvoje, kur jos vardas žemėje granite įrašytas,
Ir upėse, ežeruose, Baltijos jūroje, laukuose, miškuose.
Kur tik priešas žengia — ten uola,
Lyg suakmenėję dvasios milžinai ir herojai —
Šaltinio versmėmis trykštantis genties kraujas,
Kurių širdys užu plieną stipresniais šarvais apdengti...
Ten visur Lietuva-lietuvis ir didelis, ir mažas,
Taikios, kilnios tautos, taikūs ir kilnūs vaikai,
Širdingi, draugiški iš tėvynės meilės sėklų išaugę...
Penkiasdešimt metų pavergta ir kankinta —
Iš kartos į kartą svetimų pajungta,
Tu užsidėjai tik iš viršaus raudonus šarvus —
Vietoj kryžiaus ženklo, pjautuvą ir kūjį nešei.
Priversta rusiškai rašei ir kalbėjai.
Net ir galvoti slaviškai vertė,
Iš raštų išbraukė Tavo istoriją, bet ne iš širdies...
Gal ir lenkė žemyn tie rusiški šarvai Tavo galvą ir pečius
Prieš vadovus ir tironus, jų paveikslų galerijas,
Gal Tave apdengęs plienas nešė raudonas vėliavas...
Bet ten po šalto geležies apgaubto,
Po tos raudonos spalvos —
Viršuje su debesimis, žemėje kraujyje —
Visuose keliuose keliavo, visuose namuose gyveno
Lietuviška kilmė ir meilė, heroiškas pasiaukojimas
Su kryžiaus, vyčio, trispalvėmis vėliavomis,
Širdyje su meile Lietuvai, lūpose jos kalbai...
Kaip senovės romėnai po kovų pergalės
Žygiuodavo Via Apia akmenuota gatve,
Taip Tu, Lietuva, nugalėtoja atėjai Baltijos Keliu
Į 1990 metų Kovo Vienuoliktąją Dieną,
Grąžindama tautai ir valstybei Laisvę ir Nepriklausomybę.
Apluošino Tavo kūną, žiauriai sielą sužalojo —
Žaizdomis maitinai sovietų vadus ir partiją,
Ėjai per kalėjimus, Sibiro taigas,
Vis su Vasario Šešioliktosios Dienos dvasia,
Kurią paveldėjai, su ja augai, ją perdavei kitai kartai...
Vėl išsišakojo Lietuvos laisvės ąžuolas
Su naujomis tautininkų, krikščionių demokratų,
Liberalų, socialistų, neokomunistų šakomis.
Kas ką galėdamas krauna į bendrą laisvės aruodą.
Vienų vežimus arkliai traukia,
Kiti joja pažabotais žirgais su Mindaugo vėliavomis,
Ar motorizuoti su vakarietiškomis padangomis,
Gal kai kam ir Marksas tebesivaidina...
Vienas juk nuoširdus dzūkas,
Kitas linksmas aukštaitis,
Zanavykui gal ir sunki žemaitiška tarsena,
Bet jie visi supranta gegutės kukavimą,
Lakštingalų suokimą, žvirblių čirenimą.
Tas pats žemės kvapas ir dirvonų alsavimas,
Kelių akmenėliai ir kapų granitas bei medis —
Visa tai mano Lietuva, mano meilės uola...
Galima partijomis lyg kortomis žaisti:
Karalius, dama, tūzas, devynakė —
Bet tas stalas vaišingoj tautoj su vaišėmis,
Tos kėdės, gal beržinės, gal epušinės — juk tai Lietuva...
Landsbergis, Prunskienė, Motieka, Ozolas,
Partijų vadovai ir vadovės — Lietuva.
Lietuva — ir Vasario Šešioliktoji, ir Kovo Vienuoliktoji.
Himną giedant, reikia solistų, choristų ir dirigento —
Himnas — tai herojų karo vadas, herojai kariai,
Tai Tautinė Knygų Knyga, tautinės gyvasties žodžiai,
Žodžiai Lietuvos dvasios milžinų ir herojų —
Tik, Dieve, mums padėk juose ir su jais gyvent!..