Susimąsčius prie kun. K. Trimako evangelinių mąstymų rinkinio "Ieškančiojo pėdsakai"
SOFIJA JELIONIENĖ
Bevartant ir skaitant šią knygą, matyti, kad didžiąja dalimi joje mąstoma apie Jėzaus ir jo Motinos Marijos santykius, jų dvasinius ryšius. Pradžioje įstringa trys jų gyvenimo žemėje dramos veiksmai.
Marija su Kudikiu (14 a.). Louvro muziejuje.
Pirmasis veiksmas — Marijai angelas apreiškia Dievo valią. Ji sutinka.
Ir sujudo nauja gyvybė po širdim.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Taip ilgai delsei,
Taip ilgai užtrukai.
Pagaliau visiems atėjai.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Štai aš Viešpaties tarnaitė,(psl. 15)
Antrasis veiksmas — Jėzaus mirtis ant kryžiaus.
Rūpestingom rankom
paguldė Sūnaus kūną širdyje.
Išbučiavo visas žaizdas.
Vis vien— Jis nealsavo.
(psl. 236)
Trečiasis veiksmas — Motinai prisikėlusį Sūnų išvydus, jųdviejų džiaugsmas susilieja į vieną.
“Motina!”— “Sūnau!”
Jis apglėbė Ją rankomis.
Ji pasijuto Jame,—
Mirusi kartu su Juo
iš sielvarto,
Jo prisikėlimu atgaivinta. (psl. 237)
Šių autoriaus mąstymų siūlas veda skaitytoją nuo pat Jėzaus, kaip žmogaus, žemiškojo gyvenimo pradžios, kai Dangaus Tėvo valia ŽODIS TAPO KŪNU, iki jo gyvenimo pabaigos — Dangun Žengimo akimirkos, iki pirmųjų Šeštinių.
** *
Kas buvo Marija, Dievo išaukštinta paprasta, kukli mergaitė, davusi pasauliui Atpirkėją, Jėzaus gyvenime tapusi pirmuoju ir svarbiausiuoju asmeniu?
Knygos skyriuje, pavadintame “Dėmėjosi ir gimdė”, 44-tame puslapy, skaitome:
Maža, nereikšminga ji pati buvo
nežinomo Nazareto užkampy.
Pati nieko neturinti,
nieko didingo nepadariusi...
tarnaitė.
Tai ji — Motina, kuri Jėzui buvo lyg tiltas tarp dangaus ir žemės, tarp Dievo ir žmonijos; tai jos dėka įvyko įsikūnijimas.
Danguj...
Jo Tėvas ir Meilė danguj
— tai tas pat.
Aukštybėse jis buvo apsuptas
Tėvo gerumo.
Žemėj...
Jo Motina ir meilė žemėj
— tai tas pat,
Žemėj jis buvo apsuptas Motinos
rūpestingumo.
Skyrelyje “Motinos veidas” (psl. 47) skaitome:
Jėzų per jo gyvenimo jautrią kelionę
vedė dvi žvaigždės:
jo Motinos akys.
Iš jų jis pirmiausia pajuto,
kas žemėje giedra,
ir kas joje skaudu.
Taip prasideda motinos ir vaiko santykiai, kai kūdikiui motina yra gyvybiškai reikalinga.
* * *
Vėlesniais Jėzaus gyvenimo metais Marija iš jo gyvenimo lyg ir pasitraukia. Iš tiesų, ji palieka laukti jo, išėjusio į pasaulį — šaltą, grubų, kaip ir ta naktis, kurią jis gimė. Motina liko laukti Sūnaus — Viešpaties, autoriaus žodžiais, “išėjusio tarnauti savo tvariniams, nepanorėjusiems jam tarnauti”.
Pirmasis jų išsiskyrimas ir po trijų dienų ieškojimo susitikimas įvyksta šventykloj, kur jaunutis Sūnus turėjo dalyvauti, sprendžiant savo dangiškojo Tėvo reikalus. Išgirdus šį paaiškinimą, Motinai liko tik rūpestis, kurį ji giliai paslėpė savo širdyje.
Vėliau Motina ir Sūnus susitinka Galilėjos Kanoje. Sužinojęs jos susirūpinimą, kad vestuvininkai nebeturį vyno, jis patenkina Motinos prašymą ir — įvyksta pirmasis stebuklas! Citata iš knygos:
Jie (t.y. stebuklą mačiusieji) negalėjo
atsistebėti:
Jis turėjo galią paveikti visa...
O Ji, matyt, turėjo galią paveikti Jį. (psl. 128)
Ir paskutinis Dievo-Žmogaus gyvenimo etapas — Motina ir Sūnus susitinka skausmingoj kelionėj į Golgotos viršukalnę. Tyliai, kraupiam skausme seka ji savo Sūnų — išsekusį, klumpantį, mušamą, pajuokiamą. Pagaliau, atėjus išsipildymo valandai, Marija tampa liudininke paskutinio dvasinės ir fizinės kančios momento, kai jos brangiausiam, vieninteliam Sūnui ant kryžiaus nusvyra galva...
Jųjų žvilgsniai susitiko:
Sūnaus— pro kraują,
Motinos—pro ašaras,
Tėvo— pro tamsius debesis apsiniaukusiam danguj, (psl. 215)
Po to skausmingo atsiskyrimo dar vienas jų susitikimas žemėje įvyksta Prisikėlimo rytą, kai Sūnui pirmiaiisia pasirodo savo Motinai. — Alleluia! Garbė Dievui!
— “Motina!” — “Sūnau!”
Beribis džiaugsmas apima Motiną, matančią prieš save garbės apgaubtą Sūnų-Išganytoją.
Ir pagaliau paskutinis žemėje jų susitikimas — Dangun Žengimo momentas. Autorius mąstymuose — Jėzaus žodžiai:
Priėjau prie Motinos,
palenkta galva stovinčios.
Priglaudžiau prie savęs.
Mūsų širdys susilietė
džiaugsmo ekstazėje.
(psl. 260)
* * *
Taip baigiasi Marijos žemiškojo gyvenimo misija, kurią jai skyrė Dievas Tėvas — būti jo Sūnaus motina. Jėzų ji paruošė, lydėjo jį trumpalaikėje jo gyvenimo kelionėje, nuolankiai priimdama visa, kas Motinai ir Sūnui buvo pavesta atlikti. Tuo būdu Marija tampa dalimi šios visos dieviškos dramos, vykusios žemėje, tačiau savo pradžią ir pabaigą turėjusios danguje.
Be kitų žemiškosios Motinos išgyvenimų ir jausmų jai, Dievo išrinktajai, paprastai, ne kokiai sofistikuotai asmenybei, buvo priešpastatyta sunki dilema: jos pagimdytas Sūnus, su meile rankose laikomas, nebepriklauso jai, bet visiems. Jis — dangaus dovana jai, tos garbės nesitikėjusiai. Tačiau tą dovaną reikia atiduoti kitiems, atliekant tai visu nuolankumu, net ir pačiai dalyvaujant toje žemę ir dangų jungiančioje dramoje. Be pasipriešinimo priėmusi visus motiniško skausmo kalavijus, neveltui Marija tapo ir lietuvių tautos kančių simboliu — Dievo Motina su septyniais kalavijais širdyje, iš pakelių, pamiškių koplytėlių mokančią mūsų daug neteisybės ir skriaudų iškentėjusią tautą kantrumo, Dievo valiai pasivedimo. Neveltui ji tapo mūsų liaudžiai dvasine priebėga, kurios apgynimo ji šimtmečiais šaukėsi...
♦ Ukrainos katalikų, kaip skelbia “Ukrainian Weekly”, yra apie 7 milijonus. Jų vadovas yra kardinolas Myroslav Ivan Lubachivski. Po 52 tremties metų jis kovo 30 d. grįžo į Lvovą, užimdamas Ukrainos katalikų vadovaujantį postą. Ukrainiečiai katalikai gyvena ne vien savo tėvynėje, bet taip pat Rytų Europoje ir vakarų valstybėse.