Viktorija Žilinskaitė
Amerika ir Lietuva. Kaip toli ir kaip arti savo mintimis ir gyvenimu yra šie du kraštai. Kokie skirtingi žmonės gyvena čia ir ten. Tačiau yra kažkas, kas mus vienija širdyse, mintyse, darbuose. Ir tas kažkas yra miela Lietuva. Vieniems ji tolima tėvų gimtinė, kitiems — kasdieninė duona, motina, globėja. Turbūt reikia patirti netektį ar kančią, kad pajustum svarbą tos gimtos būtinos atramos.
Galbūt mes, jaunieji, praradome kai kuriuos moralinius principus, kurių dar laikėsi vyresnieji — tėvai ir senelių karta. Kaip nenoriai pažįstame savo šaknis, kaip nenoriai mokomės senos ir skambios kalbos, kaip nenoriai mokomės apie istorinę, beje, didingą šios mažos šalies praeitį, kuri “pagairėj šiaurinio šalto vėjo, kryžkelėj rytų ir vakarų”, kaip lengvai jos atsižadame ar būname tiesiog priversti ją palikti... Atitrūkimas nuo savo tėvynės reiškia atitrūkimą nuo savo kraujo praeities, nuo savo dvasios šaknų. Mes nusikalstame savo tėvams, pamindami jų vienintelę gimtą šalį, jų tautos garbę. Tuo pačiu mes tampame nepilnaverčiais žmonėmis, nes netenkame estetinio pagrindo.
Todėl labai sudėtinga jaunam žmogui, gimusiam ir subrendusiam Jungtinėse Amerikos Valstijose, suderinti savyje lietuviškuosius genus ir tuo pačiu būti moraliai lygiateisiu su amerikiečiu, nes jaunimas labai glaudžiai suauga su vietine kultūra, persigeria jos dvasia. Tačiau žmogus vis dėlto prieina tą laiptelį, ant kurio susikerta ilgesys, dvasia giminingų žmonių ir noras neatitolti nuo gyvenamos aplinkos. Bet ir esame didūs tuo, kad galime nugalėti savo kančią. Reikėtų, kad ištvermė kliūtyje taptų mūsų įpročiu, o ramybė padėtų išsaugoti psichines jėgas. Amerikos lietuvis nebesugebėtų pritapti prie ekonominių, socialinių gyvenimo sąlygų Lietuvoje, lygiai taip pat galbūt jaučiasi šiek tiek svetimas tenykščiam jaunimui. Todėl geriausia nespręsti šios dilemos, o likti gyventi ten, kur gimei, ir pasistengti suderinti savyje prieštaringus jausmus. Juk ne vienas lietuvis, likimo nublokštas į tolimas žemes, sugebėjo garsinti Lietuvos vardą. Svarbu jaustis savo tėvų šalies dalimi ir papildyti meilę, prieraišumą, pagarbą gimtai žemei savo darbais ir mintimis. Juk ne vienas lietuvis buvo išguitas dėl dvasinės erdvės nepankamumo mokslui ir kūrybai, dėl primityvaus moralinio ir kultūrinio išsivystymo.
Negalima smerkti tų, kurie, priversti kūrybinių pareikalavimų, politinių ar socialinių suvokimų, o gal kitokių sumetimų ar būtinybių verčiami, palieka savo kraštus. Negalima smerkti ir tų, kurie ieško ir neranda, kurie jau rado, ar kurie net neieško sąlyčio su tėvų žeme, su savo šaknimis. Nėra žemėje teisėjo. Kiekvienas yra laisvas apsispręsti. Matyt, todėl ir žvelgia Lietuvos jaunimas į Vakarus pavydžiai dėl vidujinės laisvės, plačių galimybių. Na, o ta jaunimo dalis Amerikoje, kuri vis dėlto jaučia ryšio reikiamybę su gimtąja žeme, turėtų ieškoti šaltinių ne tik vietinėje spaudoje, Amerikos lietuvių bendrijose, bet reikėtų gyvo tiesioginio ryšio su tikraisiais Lietuvos žmonėmis, kad galėtų pažinti, pajusti vidinį bendrumą, kraujo giminingumą, kad galėtų plėtoti vienas kito dvasios tobulėjimą, nes esame atsakingi ateinančioms kartoms už žinių, vertybių, papročių, šeimos geneologijos išsaugojimą ir perdavimą, tiek tėvų šalies istorijoje ir dabarties kultūroje, bei mene, tiek kasdieniniame gyvenime, kuris taip smarkiai skiriasi Amerikoje ir Lietuvoje. Užduotis bendra, nors ne visi lietuvių palikuonys Jungtinėse Amerikos Valstijose nori turėti gyvą ryšį su lietuviais Lietuvoje. Tiesa, tam yra daug priežasčių, kas ypač tolina jaunosios kartos atstovus vienus nuo kitų, pavyzdžiui, kultūros, etinio ir estetinio supratimo stoka, išsilavinimo lygio skirtumas, bendrų interesų nebuvimas, bet galbūt giminingas kraujas suvirpintų gysleles, kurios padėtų Lietuvos jaunimui tose srityse, kur esame silpni. O Amerikos jaunimas galėtų plačiau ir giliau susipažinti su Lietuva.
Galbūt bendradarbiaudami, vedami taurių ir nuoširdžių siekių bei norų, nuveiktume kur kas daugiau, negu skaidydamiesi ir kentėdami pavieniui, besiblaškydami viduje — vieni dėl jausmo tėvynei išsigimimo, kiti dėl buities ar nesugebėjimo, neturėdami sąlygų susivokti, kažko pasiekti, pasirinkti vertybes bei tikslus. Reikia eiti vieniems pas kitus, nes mes, tautiečiai, galime draugus dvasiškai pakylėti, palaikyti, paskatinti darbams, tokiems tyriems kaip ašara ir tauriems bei dideliems kaip mūsų Lietuvėlė. Pasitikėkime vieni kitais, būkime nuoširdūs, atviri ir teisingi bei dėmesingi beišsiskleidžiančiam vidujiniam gėriui, kurį vieni kitų akyse ir be žodžių suprantame, nes esame vieno kraujo, vienos žemės, bendrų šaknų žmonės. Ieškokime vieni kitų. Ateinančios kartos neatleis, jeigu prarasime estetinių ir dvasinių šaknų principus.
Ukmergė, 1991, 02 1