Gal nekartą Tau teko paimti į rankas ir paskaityti paprastą, kuklų mėnesinį leidinėlį, pavadintą “Misijonieriaus laiškais”. Tai buvo T. Bružiko ar kurio nors kito jėzuitų misijonieriaus laiškai, siunčiami iš Vokietijos visiems lietuviams, kurių negalėjo pasiekti gyvas žodis. Iki dabar buvo išleista 33 numeriai. Pasikeitus sąlygoms, jų tolimesnis leidimas iš Vokietijos yra neįmanomas. Tačiau iš visų kampų mus “bombarduoja”, kad šį naudingą darbą tęstume. “Vox populi, vox Dei”, pamanėme ir pasiryžome “Misijonieriaus laiškų” nenumarinti.
Ne visi šių laiškų rašytojai žada būti misijonieriai, todėl savintis “Misijonieriaus laiškų” vardo nepritiktų. Antra vertus, yra naudingiau žinoti, kam laiškas siunčiamas, negu kieno rašomas. Dėl to ir nutarėme juos pavadinti “Laiškais lietuviams”. Vadinas, jie yra skiriami kiekvienam lietuviui, nesvarbu kurioj pasaulio šaly jis begyventų.
Kas juos rašys, patys matysite, nes po laišku paprastai pasirašoma. “Laiškus lietuviams” leis Čikagos Tėvai Jėzuitai, bet jie nemano tik sau monopolizuoti jų rašymo, todėl kviečiame bendradarbiauti visus: kunigus, rašytojus, visuomenininkus, poetus. Šių laiškų tikslas — užmegsti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines-dorines problemas.
“Laiškai lietuviams” stengsis būti tokie, kokių jūs norite, todėl laukiame pageidavimų. Laiškai yra rašomi ne tik tam, kad kiti skaitytų, bet laukiama į juos ir atsakymo. Tad, gavęs šiuos laiškus, brangus lietuvi, atydžiai perskaityk ir siųsk mums atsakymą: kokį įspūdį jie Tau padarė, kas labiausia patiko, kas nepatiko, ko pageidautum kituose laiškuose.
Ar šis laikraštukas pasiliks ir toliau toks kuklus savo forma ir dydžiu, priklausys nuo jūsų. Tikimės, kad neužilgo jis galės padvigubėti ir įsivilkti į gražius viršelius. O gal būt turės visiškai sustoti, viskas priklausys nuo skaitytojų, bendradarbių, rėmėjų.
Pirmiau “Mis. laiškai” išsilaikė tik iš aukų, bet daugelis skaitytojų ir platintojų pageidauja, kad būtų nustatyta prenumerata. Nutarėme, kad šiems, 1950 metams, prenumerata bus 50 Amerikos centų (atskiras num. 5 centai). Daugelis lietuvių, ypač Vokietijoje, gyvena blogose sąlygose, jiems gal būt ir ši mažutė kaina bus per didelė. Jei kas negalės užsimokėti ir norės “Laiškų lietuviams”, siuntinėsime nemokamai, nes pasitikime lietuvišku duosnumu : kurie galės, nepasitenkins tik 50 centų, bet dar pridės vieną kitą centą, norėdami padėti savo vargstantiems broliams. Jei atliktų pinigų nuo spaudos ir persiuntimo išlaidų, jie bus naudojami išimtinai laikraštėlio gerinimui.
Ypatingai dėkingi būsime platintojams. Todėl, brangus tautieti, tuojau rašyk mums, kiek egzempliorių reikėtų siųsti į Tavo gyvenamą vietą. Mielai siuntinėsime ir pavieniais adresais, bet, siunčiant didesniu skaičiumi, daug pigesnis persiuntimas.
Tose šalyse, kur yra lietuvių jėzuitų, pav., Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje, gal bus patogiau pinigus pasiųsti arba įteikti jiems.
Už kiekvieną atsakymą žodžiu ar darbu į šiuos mūsų laiškus, jau iš anksto tariame nuoširdų lietuvišką ačiū.
Redakcija ir Administracija
1912 metais praskambėjo per pasaulį baisi žinia: žuvo garsusis laivas “Titanic”, kurs plaukė iš Europos Amerikon. Šis laivas, milžinas savo dydžiu, technikos stebuklas savo įrengimais, sudužo į ledo kalną. Jis greit nyko Atlanto vandenyno bangose, nešdamas su savimi į gelmes daugybę keleivių. Šią valandą laivo muzikos vadovas, pamatęs beviltišką minią, sugebėjo visiems suteikti spindulėlį šviesos bei vilties. Jis įsako savo orkestrui groti didingą giesmę: “Arčiau prie Tavęs, o Dieve.....”
Ir mūsų gyvenimas yra laivas. Juo plaukia šiandien žmonija į nebežinomą ateitį. Ilgai jautėmės šiame laive patenkinti, smagūs. Galvojome, kaip gražiau praleisti laiką šioje kelionėje. Bet štai mūsų gyvenimo laivas jau stipriai smogė į nematomą povandeninę uolą ir jau pradeda skęsti. Visi matome, kad gyvenimas sunkėja, įvairios nelaimės didėja. Tautos paskendusios neapykantoje, naikina viena kitą žiauriausiomis priemonėmis. Griūva ir visų jaukiausias šios žemės kampelis - šeima. Tiesa, daugelio nelaimingų šeimų nariai bandė gelbėti savo laimę, griaudami šventuosius moterystės ryšius, bet tas bandymas jiems laimės neatnešė. Mes visi tai puikiai suprantame ir žinome, bet bijomės apie tai galvoti, su kitais tuo skausmu pasidalinti, kad kiti nepagalvotų apie mus blogai. Bet ir pavienis žmogus, paverstas šiandien akla mašina, jaučiasi nelaimingas, ilgisi ramesnio, jaukesnio gyvenimo. Teatras ir sportas nepašalins žmogaus nelaimių, tik gal leis valandėlei viską užmiršti.
Visi norime gelbėtis iš šio sunkaus gyvenimo, siekiame geresnio, bet kur rasime tą gelbėjimosi laivelį? Titaniko laivui daugiausiai vilties suteikė anoji didinga giesmė bei mintis: arčiau prie Tavęs, mano Dieve. Pagalvokime nuoširdžiai, niekam nepastebint, ar geriausiai ir daugiausiai nepadės mūsų gyvenimo laimei, mūsų šeimos vienybei ir tautų taikai artėjimas prie Dievo?
Ir šie laiškai stengsis Tau padėti, malonus skaitytojau, šiame visų svarbiausiame žygyje - artėti prie Dievo, mūsų tikrosios laimės.
Jonas Borevičius, S.J.
Mielas Kazy,
“Būtų pats laikas vesti”, rašai, bet vis dar negali ryžtis. Bijai apsigauti. Baido skaudžiai apsivylę draugai, išsiskyrimų epidemija verčia Tave“dar pagalvoti“.
Deja, Brolyti, ilgesnis rausinėjimasis šeimyninio gyvenimo šiukšlėse netoli tenuves. Dar gali nuspręsti “verčiau pasikarti, negu tokį kryžių ant sprando užsikarti”. Geriau imk ieškoti, iš kurių šaltinių šeimos tragedijos taip gausiai verčiasi ir kaip būtų galima juos išdžiovinti. Kadangi lauki iš manęs “gero, aiškaus žodžio”, štai keletas eilučių padėti Tau susivokti rūpimose painiavose.
Be galvos, be sielos, be pagalbos — štai į ką aš suvesčiau visas šeimų tragedijos priežastis.
Be galvos
Galva žmogui yra galvojimo ir veikimo centras. Jei ji tuščia, ar jei kūnas nevykdo jos įsakymų, žmogus yra nenormalus, ligonis- Tas pats su organizacijomis. Įsivaizduok operą be dirigento, armiją be vyriausiojo štabo viršininko, įmones, draugijas be direktorių, pirmininkų, ar kaip ten juos bepavadinsi. Tik kur “gera galva” tvarko reikalus, kur nariai nuoširdžiai bendradarbiauja, tik ten gali būti pasisekimas. Priešingu atveju, kiek galvų, tiek nuomonių. Pasėkoje — rietenos, skilimai, bankrotas. Tai visiems aišku.
Milijonams vis dėlto šiandien nebeaišku, jog ir šeimos organizacijai reikalinga “galva”. Čia kiekvienas nori verstis, kaip tinkamas. Ir štai vienam pakanka vienos žmonos, kitam dar reikia ir sugulovės; trečias pataria, keletą mėnesių ar metų prieš vestuves, vienas kitą “išbandyti”; kitas maino žmonas, kaip moteris skrybėlaites, pagal sezoną; dar kitam kiekviena moterystė “senas balaganas”. Laisvoji meilė — štai idealas! Ir kai Bažnyčia taria, kad moterystė galima tik vieno su viena, iki grabo lentos neišardoma, ji — beširdė, nemoderniška, žmonių laimės priešas.
Štai kur nugalvota! Bet žmogus elgiasi taip, kaip jis galvoja. Todėl Tavo pastebėtas šeimų pakrikimas yra pakrikusios galvosenos vaisius; yra pasėka žmogaus maišto prieš savo Kūrėją, prieš savo “galvą”. Lai tik žmonės priima Dievo nuostatus ir jų nuoširdžiai laikosi, tuč tuojau dingsta maišalienė, tuoj bus žinoma, kaip moterystę tvarkyti, ko iš jos laukti. Kūrėjo planai čia labai aiškūs. Gerai ištirk, ar pripažįsta busimoji gyvenimo draugė Dievo autoritetą moterystės reikaluose.
Be sielos
Prieš kiek dešimtmečių, neva mokslo vardu, kažkas veptelėjo žmogaus protėviai esą ieškotini tarp beždžionių, ne Rojuje. Mes ne kokio ten Dievo vaikai, o labiausiai išsivystę gyvuliai.
“Gyvenimo atlikęs pusę kelio,
aš įžengiau į vieną tamsią girią,
kur vieškelio nebėr jau nei takelio.”
Taip Dantė Alighieri pradeda “Dieviškąją Komediją”. Žmogaus gyvenimas buvo skaičiuojamas 60 metų, todėl Dantė, rašydamas savo - nemirtingąjį veikalą, buvo baigęs 30. Tu, mėlynake Lietuvos dukra ir geltonplauki sūnau, dar teesi atlikęs tik ketvirtą kelionės dalį, pradėdamas rašyti tą gražų žavintį veikalą — savo jaunystės laikotarpį, kurį aš vis dėlto pavadinau komedija. O dėl ko komedija? Juk ji Tau kartais taip tragiškai atrodo. Gal nekartą ir Tu panašiai dainavai, kaip italų poetas, gal ir Tu pasijutai paklydęs tamsioje girioje, kur nematai jokio tako, nerandi kelio. Gal būt.
Jaunuolio nerimas
Dar man vis neišeina iš akių prieš keletą dienų matytas nuliūdusio jaunuolio veidas, ausyse dar skambėte skamba jo pilni skausmo žodžiai:
— Aš pradedu nebepažinti pats savęs.... draugų jau nuo seniau nepažįstu. Pirmiau mes dažnai susitikdavome, dirbome vienoje organizacijoje, siekėme tų pačių idealų O dabar!.... Aną kartą, eidamas į susirinkimą, pakviečiau ir draugus. Sarkastiškai šypsodamiesi, išsikalbinėjo neturį laiko. Paskui, jau vėlokai grįždamas, mačiau juos gatvėje, stumdantis su svetimtautėmis. Norėjau dar prieiti, ką nors pasakyti, bet negalėjau. Širdis pradėjo sunkiau plakti, gerklė atrodė užkimšta. Nuskubau namo. Kambariuky atsirėmiau į kėdę. Svaigo galva. Verkiau. Koks nelaimingas jaučiausi... gal jie laimingesni? Gal?.. Bet ne! O gal?. .. Ir taip negalėjau nuspręsti, ar aš klystu ar jie; gal aš esu kvailas, o gal jie? Aš jiems nepavydžiu... bet jie iš manęs juokiasi! Žinau, kad čia kas nors yra netvarkoj, bet kas, bet kur?. . .
Vargšas jaunuolis, bet tai ne pirmas ir ne paskutinis.
Mergaitės ašaros
Vos tik po dviejų dienų — lyg būtų susitarę — ateina ir jauna mergaitė, pilna pesimistiškų minčių.
— Nematau jokio tikslo gyventi, juk mano gyvenimas yra be prasmės. Pirmiau studijavau. turėjau tiek didžių idealų, kilnių troškimų, gražių planų. Dabar viskas su griuvo. Dirbu fabrike. Tapau mašina. Kartais pradedu abejoti, ar dar turiu širdį. Bet, deja, dar turiu ir turiu, atrodo, tik tam, kad ji mane kankintų. Mano darbo draugės vyresnės už mane. Maniau, kad galėsiu daug ko iš jų išmokti, juk dauguma jų yra vietinės, geriau viską pažįsta. Bet apsirikau. Tikėjausi, kad jos mane paguos sunkiose valandose. Juk ir jos yra moterys, ir jos turi širdį, skirtą mylėti, siekti to, kas kilnu, kas gražu. Bet jų kalbos, jų elgesys dar labiau mane slegia. Per dienų dienas tekalba tik apie tai, kaip galima padidinti savo kūno svorį, ką daryti, kad suplonėtum, kaip išlaikyti liniją, formą. .. O Dieve, argi ir aš turėsiu taip sumaterijalėti, argi ir aš pradėsiu taip galvoti, argi mano idealai jau bus amžinai palaidoti, argi?...
Vargšė mergaitė... Ištarus paskutinį “argi”, pradėjo kukčioti, ašaros, lyg žirniai, ritosi per veidą. Tartum norėdama jas sulaikyti, užsidengė abiem rankom akis, užsikniaubė ant stalo ir tebuvo girdėti tik tylus kūkčiojimas.
Norėdamas ją paguosti, buvau bepradedąs sakyti: “Turėk šiek tiek kantrybės, apsiprasi.” Bet tuoj susigriebiau ir nesakiau, nes žinau, kad ji tuoj būtų pakėlus galvą ir, žiūrėdama 5 mane ašarotomis akimis, ištarus:
— Kaip tik to aš ir bijau, mane labiausiai gąsdina ta mintis, kad gal ir aš apsiprasiu, gal ir aš tuoj užmiršiu savo idealus, gal ir aš galvosiu tik apie kūno svorį, sumaterijalėsiu, tapsiu tikra mašina. Gal ir mano širdis temylės tik dolerį.....
Komedija ar tragedija?
Tai yra tragedija ar komedija, vadinkite, kaip norite. Kiekvienas bręstąs jaunuolis ar jaunuolė ją turi pergyventi, būdamas net ir visai normaliose sąlygose. O dabar, kai mes esame išblaškyti toli nuo tėvynės, tarp svetimų, šis pergyvenimas yra daug sunkesnis. Jaunuoliški idealai čia yra dar labiau blaškomi, dar dažniau jie sudūžta, atsimušę 5 šaltą materijalizmą, į žiaurią realybę.
Šį kritišką brendimo laikotarpį galime pavadinti liga. Ja turi persirgti kiekvienas. Serga tiek kūnas, tiek siela. Jau ir paprastoj kalboj sakoma, kad berniuko balsas “serga”, pereidamas iš vaikiško į vyrišką Serga ne tik balsas, bet ir kitos kūno ir sielos galios.
Dažnai, ypač rytais, jaučiamas nuovargis, silpnumas, pasitaiko net apalpimų. Nėra noro dirbti, mokytis, kitų klausyti. Pradedama viską kritikuoti, reformuoti, keisti. Užeina kažkoks nesuprantamas ilgesys, melancholija. Išryškėja simpatijos ir antipatijos jausmai. Kai kurių asmenų vengiama, prie kitų stengiamasi prisirišti ir visuomet būti drauge. Vienam ta pati širdis yra hermetiškai uždaryta, kitam gal net perdaug atvira.
Tai yra ligos simptomai, o kokios jos priežastys? Net nė geriausi specijalistai jų gerai nepažįsta. Manoma, kad didžiausia kaltė čia tenka įvairioms, o ypač seksualinėms, liaukoms, kurios reguliuoja organizmo fizinį ir psichinį vystymąsi. Visi organai pradeda smarkiai augti. Jaunuolis greitai stiebiasi aukštyn, lyg želmuo po lietaus. Palyginamai trumpu laiku taip pailgėja kojos ir rankos, kad net bėdos neretai pridaro ir jo pirmiau buvęs toks grakštus, simetringas kūnas atrodo šiek tiek juokingas, sukarikatūrintas.
(“Amerikono” laiškas “dypukui")
Keliavai tūkstančius mylių, vėjams kulkų, bombų, mirties, lydimas baimės, alkio, kančios. Klampojai prakaitu, ašaromis ir krauju aplaistytais keliais, vis dairydamasis atgal, kur liko Tavo nameliai, darbas, mylimieji, kur Tu buvai žmogus, ne klajūnas, kur gyvenimas turėjo, tikslą ir prasmę. Kaip Tave traukė ten grįšti! Bet prie Tavo rojaus vartų pragaro pastatyti angelai su ugnies kardais, ir Tu negalėjai pro juos praeiti.
O kaip Tu dar norėjai gyventi! Vėl būti žmogumi, ne blaškomu šapeliu. Gyventi sau, saviesiems, savo rankom pelnyti duonos kąsnį, užsivilkti savo drabužį, be baimės atsigulti savo lovon ir atsikelti ne enkavedisto žadinamam...
Suprato Viešpats Tavo troškimą ir Tau atvėrė duris į naują gyvenimą. Ir štai vieną dieną išlipai Tu naujoje žemėje. Toj pačioj žemėje, kurią bučiavo tūkstančiai prieš Tave išlipusių - laisvės žemėje.
Ar Tu tikėsi, kaip aš Tavęs laukiau? Kaip aš džiaugiausi! Kaip aš norėjau pamatyti Tave! Kaip aš tikėjau, kad Tu čia rasi laimę!
Sulaukiau ir nusiminiau. Nusiminiau ir gailiuosi, Tave sutikęs.
Ne, ne, Tu ne blogas žmogus! Ne dėl to aš nusiminiau. Tu geras. Labai geras. Bet tas Tavo gerumas ir yra mano nelaimė!
Žiūrėk, Tu atsivežei didelę brangenybę. Vienintelę Tau likusią brangenybę - Tėvynės meilę. Tu Lietuvos žmogus. Ten liko giliausios ir gyviausios Tavo šaknys Ten Tavo amžiaus darbas ir ateities svajonės. Ten Tavo didvyrių, senolių kapai, ten Tavo ošiančios girios, žaliosios pievos, ten tryško Tavo gyvenimo šaltiniai. Atjaučiu Tave. Už jokius turtus Tu neparduotum savo meilės. Tu turi likti ištikimas savo Tėvynei, jos meilę skiepyti josios vaikams. Ir kaip tik dėl to, kad aš Tave suprantu ir atjaučiu, matau, kad ta Tavo meilė, tas Tavo turtas yra Tavo ir mano kančia.
Tau kančia turi būti susitikti lietuviško kraujo ir pavardės žmogų ir negalėti su juo susikalbėti lietuviškai. Tau kančia patirti, kad mano širdis priklauso ne Lietuvai, o šitam kraštui. Tau rėžia širdį, kai aš pasakau, jog mano tėvynė tai Amerika, kad Lietuva man tolima, kad aš nežadu ten vykti. Skaudu Tau, kad aš abejingas Tavo didžiajai meilei.
Kas naujo Lietuvoje?
Iš patikimų šaltinių teko šį tą išgirsti apie religinę Lietuvos padėtį. Daugelis bažnyčių yra uždarytos ir paverstos į sandėlius arba pramogų sales. Pav., Vytauto bažnyčioje Kaune yra javų sandėlis. Kunigai turi užsipelnyti duoną, dirbdami kolchozuose.
Prisikėlimo bažnyčia herojiškomis tikinčiųjų pastangomis esanti užbaigta statyti ir iškilmingai pašventinta vienintelio Lietuvoje pasilikusio vysk. Paltaroko. Sakoma, kad niekados nebuvę susirinkusios tokios tikinčiųjų minios, kaip šia proga.
Yra labai maža bažnyčių vieną kitą valandėlę atidarytų rytais. Už įėjimą reikia mokėti 7 rublius, bet žmonės, jei tik gali, nesigaili tokios aukos, kad tik galėtų išklausyti Mišių ir šiek tiek pasimelsti.
Paskutinio karo “laimėjimai”
Paskutinio karo metu 14 milijonų karių žuvo frontuose, 3 milijonai civilinių žmonių žuvo nuo karo veiksmų, 11 milijonų žuvo koncentracijos stovyklose. 13 milijonų kareivių liko invalidai. 5 milijonai žmonių buvo kitais būdais nužudyti ir 26 milijonai liko be namų ir be tėvynės.
Žudymas iš pasigailėjimo (eutanazija)
Amerikos laikraščiai daug rašė apie Dr. Hermann Sander, kurs iš pasigailėjimo nužudė savo pacientę, sergančią nepagydoma vėžio liga ir daug turėjusią kentėti. Dr. Sander laukia bylos. Vieni jį griežtai smerkia, kiti teisina. Gal jis, tai darydamas iš geros intencijos, nepapildė jokios subjektyvios kaltės, bet pagal katalikų moralę ir pagal civilinius įstatymus tai yra tikra žmogžudystė. Geras tikslas nepateisina blogų priemonių. Negalima nutraukti nors ir silpno gyvybės siūlo, norint sutrumpinti žmogaus kančias.
Girtavimo ir ištvirkavimo vaisiai
Gydytojų apskaičiavimu Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra apie 20 milijonų žmonių, sergančių proto ligomis. Svarbiausios protinių ligų priežastys, gydytojų nuomone, yra girtavimas ir išsvirkavimas.
Jaunystė — gyvenimo pavasaris. Jei nori rudenį džiaugtis vaisiais, tai neskink gegužės mėnesį žiedų.
Vasario 16 d. sueina 32 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir 10 metų nuo jos praradimo. Tai prisiminus, noroms nenorams ateina į galvą Šatrijos Raganos žodžiai: “Kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta! O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudžiusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas.
Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama.. Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur, neregima, rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą. (“Sename Dvare” 154 psl.)
Lietuvi, tavo širdyje dar rusena ta kibirkštėlė. Saugok ją, pūsk, kad neužgestų, kad suliepsnotų, kad ji ir šalia tavęs esančias anglis vėl žarijomis paverstų. Tos anglys nėra mums žuvusios, “lietuvė yra jų siela”, kaip sako Šatrijos Ragana. “Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjo nusiminimo ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.” (Ten pat 155 psl.)
Tad supraskime ir pažinkime viens kitą, pasijusime broliai esą ir, paėmę vieni kitus už rankų, kartu dirbsime, vargsime, eisime gelbėti žūstančios Tėvynės.
Nedaug tėra lietuvių oficijaliai paskelbtų šventaisiais, bet tai dar nereiškia, kad Lietuva nebūtų turėjusi šventų žmonių. Kad Roma jų neiškėlė viešai ant altorių, priklauso nuo įvairių priežasčių. Svarbiausia ar nebus ta, kad Lietuva buvo svetimųjų pavergta ir negalėjo pasirūpinti, kad būtų užvesta kanonizacijos byla.
Tačiau turime ir vieną kitą jau paskelbtą šventuoju, turime tokių, kurių beatifikacijos byla jau manoma ir rengiamasi užvesti. Pirmoje vietoje turime paminėti Lietuvos globėją Šv. Kazimierą, kurio lietuviškumu niekas negali abejoti. Ir Šv. Juozapas Kuncevičius, kaip sako istorikai, buvęs tikras lietuvis, nors jį savinasi lenkai. Savo šven tuoju galime vadinti ir Šv. Andrių Bobolą, jėzuitą kankinį. Jis, tiesa, nebuvo lietuvių kilmės, bet visą laiką gyveno ir dirbo Lietuvoje, priklausė Lietuvos jėzuitų Provincijai. Su Lietuva taip buvo susigyvenęs ir ją pamilęs, kad kai lenkai, gavę Romos leidimą, visomis jėgomis jį kvietė grįžti į Lenkiją, jis atsakė mielai pasiliksiąs Lietuvoje iki mirties. Jis yra ypatingas Lietuvos Provincijos jėzuitų globėjas.
Bet Lietuva turėjo dar ir daugiau šventų heroiškų asmenų, nors jie dar nėra paskelbti šventaisiais. Neseniai kun. St. Yla, rašydamas “Drauge”, prie tokių šventumu pasižymėjusių asmenybių priskiria du vyskupu: Merkelį Giedraitį ir Jurgį Matulevičių, du vienoliu : jėzuitą Andrių Rudaminą ir pranciškoną Ambraziejų Pabrėžą, dvi pasaulietes mergaites: Barborą Žagarietę ir Mariją Pečkauskaitę, du profesorių: Stasį Šalkauskį ir kun. Alfonsą Lipniūną.
O kur paskutinių laikų Lietuvos kankiniai, bolševikų nužudyti už tikėjimą! Be abejo, jų yra ne vienas. Tai tikri herojai ir tikri kankiniai, tikri šventieji. Gal neužilgo mes juos pamatysime ant altorių.
Taigi, broliai lietuviai, esame iš šventųjų ir kankinių tautos! Gyvendami tarp svetimųjų, parodykime, kad mes esame verti šio vardo ir šios garbės. Tepamato visas pasaulis, kad Lietuva yra didvyrių žemė!
“Laiškai lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 8101 Champlain Ave., Chicago 19, Illinois, U.S.A.
Metinė prenumerata 50 centų, atskiras numeris 5 centai.
“Laiškai lietuviams” (Letters to Lithuanians) Published monthly by the Jesuit Fathers. Office of Publication R.F.D. 2, Putnam, Conn. Subscription 50 cents yearly.
Vinjetės dail. Vijeikio