1965. VOL. XVI NR. 2 VASARIS FEBRUARY
A. Vaičiulaitis MŪSŲ ŽODIS ATEIČIAI 37
Prof. J. Eretas TREMTIS KAIP ISTORIJOS REIŠKINYS 40
G. Procuta AUKLĖJIMAS — SOVIETIZACIJOS PRIEMONĖ LIETUVOJ 47
Atsakymas į anketą SPAUDOS UŽDAVINIAI 50
Prof. V. Bieliauskas VEDYBINIS GYVENIMAS PO 40-TŲJU METŲ 51
Dr. R. Šilbajoris AMŽINAS ŠEKSPYRO ŽODIS 54
Šekspyras IŠTRAUKOS IŠ “HAMLETO” 54
P. Pakalnis NEPAVYKĘS BANDYMAS 56
A. Grauslys GAILESTINGUMO DARBAI 58
Vert. V. Kundrotienė PRIE SŪNAUS LOVOS 61
G. Kijauskas, S. J. SUSIDRAUGAUJANT 66
* * * DISKUSIJOS ANT LIEPTO 69
K Bučmys, O.F.M. 1964 M. FILMŲ DERLIUS 70
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
37 ir 55 p. iliustr. G. Žumbakienė Prenumerata metams — 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30r. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, TU. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
Reikia žodžio, kuris būtų kaip švyturys;
kuris pro ūkanas, pro perversmus, pro katastrofas kalbėtų ateities kartoms ir būtų kaip antspaudas, liudijantis apie mūsų darbus,
kaip mūsų vėliava.
Reikia tokio žodžio, kaip tasai,
kuris iš Mikalojaus Daukšos prakalbos atsišviečia ligi mūsų dienų,
kaip Donelaičio atkopianti saulė, kuri budina svietą,
kaip Simano Daukanto Lietuvos praeities regėjimai, kaip Maironio pranašystės,
kaip Krėvės kūrybinis genijus.
Jeigu tektų tarti, kas tas žodis dabar,— negalėtume.
Gal jis glūdi šiandieninių autorių raštuose, o gal jis yra netikėtas:
ar įrašytas Sibiro lietuvaičių maldaknygėje, ar arkivyskupo Juozapo Skvirecko laiške popiežiui,
ar Lietuvos žmonių laiške Šventam Tėvui, ar visai šiandien mums nežinomo žmogaus,
ar slypi partizano testamente,
o gal arkivyskupo Mečislovo Reinio iš Vladimiro kalėjimo i pasaulio šviesą prasiveržęs balsas: “Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą.
Jie gyvena amžinai.
Tas žodis bus kaip Jono Biliūno žiburys, pastatytas kalno viršūnėje, ir tuo pranašesnis, kad tai bus laisvas lietuviškas žodis, laisva lietuvio kūryba ir laisva jo idėja.
Antanas Vaičiulaitis
■ ŽODIS
"Ką tu darytum, jei būtum visatos valdovas?" kažkas paklausė vieno kiniečio išminčiaus. "Aš sugrąžinčiau žodžiams jų prasmę", atsakė užklaustasis.
Visatos valdovu išminčius nebuvo. Tais žodžiais juo tapo — bent akimirkai.
Šiuo numeriu bent akimirkai bandome atskleisti žodžio — to žmogiškiausio ir to dieviškiausio ženklo — reikšmę ir prasmę: laisvo, išeivijoj mus darbams įkvepiančio, lietuviško žodžio, liudysiančio ateities kartoms (A. Vaičiulaitis, 37 psl.); per amžius nenutilstančio, į amžinybę nukreipto Šekspyro žodžio (R. Šilbajoris, 54 psl.); dieviškojo žodžio, kuriančio, apšviečiančio, atnaujinančio ir perkeičiančio mus ištarti fiat-tebūnie (St. Yla, 62 psl.).
Paberta ir kitų papildančių minčių — "Diskusijose ant liepto", "Skaitytojo žodyje",... kad ir šiame aktualijų skyriuje, rodančiame kai kuriuos žodžius tampant darbais ir tuo pačiu padarančiais žmogų visatos valdovu — bent akimirkai. O gal ilgėliau? Gal amžinai...
■ VASARIO 16 MININT ...
Minėdami 47-tą Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, žvelgiame į okupuotą Lietuvą ir į išeiviją. Matydami okupantų įvairiomis priemonėmis slopinamą krikščionišką ir tautinę dvasią Lietuvos jaunime (žr. šio nr. "L. L." 47 psl.), keliame balsą prieš žmogiškųjų teisių pažeidimą; su prof. J. Eretu apsvarstydami tremtį, kaipo visų, o ypač šių laikų istorinį reiškinį ("L. L." 40 psl.), giliau suvokiame ir savo uždavinius išeivijoj.
■ ... VIENINGAI
Ir kaip Nepriklausomybės paskelbimas buvo ne vienos grupės, bet visos tautos per visų grupių atstovus išreikštas noras, taip ir išeivijoj, ne skaldydamiesi, bet bendradarbiaudami, sėkmingiausiai atliksime savo uždavinius. Todėl su ypatingu džiaugsmu pastebime mūsų vyriausių organizacinių organų — Amerikos Lietuvių Tarybos, Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybių š. m. sausio 8-9 d. Čikagoj prieitus nutarimus veikti koordinuotai ir vieningai.
PROF. DR. J. ERETAS, šveicaras, pamilęs Lietuvą darbavosi joje ir jos labui nuo 1919 iki 1941 m., kada, rusams ją okupavus, turėjo iš jos išvykti. “Pasijutau tikras tremtinys,” prasitarė jis. 1964 m. gale lankėsi JAV, kalbomis ir paskaitomis uždegdamas lietuvius suprasti ir vykdyti savo tremties uždavinius:
Atskridau čia su jumis pasidalinti vienu degančiu klausimu— pasiryžt ar pasiduot.
Emigracija rodo mistišką savo veidą. Ji— užduotinio charakterio.
Istorija nėra beprasmiškas riedėjimas į nežinią, bet istorijos kelias yra paties Dievo kelias.
Bet ir išganingiausias kelias turi savo vingių. Perdėm klaidingas manymas, kad egzilė yra nuolatinio įsikūrimo laikotarpis. Nesiektam miesčioniško patogumo. Kas apie pinigus ima galvot, greit ims pinigams gyvent.
Dabar mūsų istorinė valanda— pasiryžti ar pasiduoti.
Tremtis yra tik kitas vardas tėvynės. Tremtis yra savęs apsireiškimas svetimam pasauly dėl savo pasaulio.
PROF. JUOZAS ERETAS
Mes esame bėgliai, emigrantai.
Likimas mus taip staigiai bei netikėtai išstūmė iš savo krašto, kad iškart visai nesusigaudėme. Daugelis ir dabar nesusivokia ir be aiškesnio tikslo blaškosi jam svetimame pasaulyje. Tačiau ypač šviesuomenė negali gyventi nesusigaudžiusi savo situacijoje; ji turėtų suprasti emigracinę savo buitį ir padaryti reikiamas išvadas.
Žinoma, siauruose straipsnio rėmuose, negalėsime paliesti visų aspektų. Bet tas ir 40 nereikalinga, nes reikia manyti, kad iškeltos mintys iššauks dar asmeniškų svarstymų.
LITERATŪRA
Bėglys, tremtinys, yra žmogaus tipas, kuris nuo pat pirmų žmonijos dienų mums žinomas, nes sutinkame jį visuose mums prieinamuose laikuose. Užtat labai nuostabu, kad jis taip retai yra aprašomas. Kodėl taip?
Pats kraštas, iš kurio bėglys yra kilęs, paprastai nerodo didelio noro apie jį kalbėti arba rašyti, nes jo egzistencija paliudija, kad gyvenimas tėvynėje nėra normalus ir net tiek nepakenčiamas, kad iš jo reikėjo bėgti. Emigrantas visuomet yra gyvas apkaltinimas, iškeliąs kokius nors blogumus, kurių autoriai visuomet stengsis juos kartu su bėgliu pridengti tylos skraiste.
Ir kraštas, į kurį išeivis bėga, nėra per daug linkęs jį traukti viešumon, žinant, kad jis kelia jam daug nemalonių problemų — politinių, ekonominių, ideologinių ir dar kitokių. Dėl to tokia šalis dės visas pastangas vėl atsikratyti to neprašyto svečio arba, jei tai nebus galima, stengsis jį greitai taip asimiliuoti, kad viešai nebereikėtų apie jį kalbėti.
Ir pats bėglys nemano rašyti apie save, juk jis neišbėgo istorijos rašyti, o istorija sukurti. Dėl to jis išvykęs mieliau griebiasi už ginklo, negu už plunksnos. Jei iš viso ją ima į ranką, tai dažniausiai ją paverčia ginklu.
Tad visai suprantama, kodėl literatūra tremties klausimais yra tokia, palyginant, ribota bei skurdi. Itin krinta į akį persvara ekonomiškų nagrinėjimų bei statistikų, paverčiančių žmones lengvai apdirbamomis skaitlinėmis. Mielai aprašomi ir žymūs pabėgliai — iš istorinės Lietuvos kilę Kosciuška su Mickevičiumi, vokietis Carl Schurz, kuris rėmė Linkolno reformas ir 1877-1881 m. buvo vidaus reikalų ministeris ir panašios paminklo vertos asmenybės.
GENIUS PROCUTA
Praėjusiame numeryje buvo aprašyta, kaip okupuotoje Lietuvoje jaunimo organizacijos, mokyklos ir kitos įstaigos naudojamos jaunimą susovietinti. Šį kartą aptariama ateistinė propaganda, jos metodai, nepasisekimai ir nauji mėginimai net vaikų darželiuose. Visgi yra pasipriešinančiųjų— ne tik tyliai, bet ir balsiai — prieš šį neteisėtą smurtą, pažeidžiantį įgimtas žmogaus teises, kurios tik popieriumi, bet ne veiksmais "garantuojamos'' Sovietų Sąjungos konstitucijos (žr. tėvo laišką mokyklos direktoriui 49 psl.) — Red.
ATEIZMO PROPAGANDA
Bendrai paėmus komunistinis režimas, siekdamas savo tikslų Lietuvoje, pirmiausia turi suvaikinti - suniekinti visa tai, kas yra lietuviška ir krikščioniška. Už tai be atodairos ir per akis yra iškraipomi istoriniai faktai, mokslas yra pakinkomas Dievo nebuvimo įrodymui, kiekviena pasitaikiusia proga šmeižiami ir apkaltinami taip vadinami “buržuaziniai nacionalistai” (t. y. lietuviai, kurie priešinasi rusinimui bei sovietizacijai), “bažnytininkai” ir “kulto tarnai” (kitaip sakant, tikintieji ir dvasiškiai).
Ypatingai plačiai paplitusi mokslinio ateizmo propaganda, kuri yra varoma per visą mokyklos tinklą nuo vaikų darželių. Mokslinio ateizmo propaganda yra sovietinis terminas. Mokslo toje propagandoje beveik nėra, o propagandos labai daug. “Aktyviai kovoti prieš religijos įtaką vaikams, visomis priemonėmis formuoti jų mokyklinę - materialistinę pasaulėžiūrą — vienas iš svarbiausių tarybinės mokyklos uždavinių,” rašo oficialus Švietimo Ministerijos organas (“Tarybinis Mokytojas”, 1963 m. rugsėjo 15 d.).
“Draugai ir draugės”, kreipiasi LKP CK pirmasis sekretorius Sniečkus per Tarybų Lietuvos mokytojų suvažiavimą, “nesvarbu ką jūs bedėstytumėte, kokiose klasėse bedirbtumėte, visi jūs turite vieną bendrą ir svarbų uždavinį — ugdyti mokslinę, materialistinę pasaulėžiūrą, auklėti jaunimą tikrais ateistais. Kiekviena pamoka, visas jūsų darbas, turi būti pajungtas religinių prietarų griovimui...” (“Tarybinė Mokykla”, 1961 m. sausis).
Na, be abejo, kaip partija sako, taip mokytojai daro. Vieni su entuziazmu, kiti formaliai, treti mėgina to darbo vengti. Tie, kurie atsivertė į ateistus, vykdo partijos įsakymus su tokia didele aistra, kad Sovietų Sąjunga rado net reikalą išleisti įsakymą, draudžiantį užgaudinėti tikinčiųjų jausmus, nes buvo pastebėta, kad tokie metodai tikinčiųjų nepaveikia, o apsunkina ateizmo skleidimą.
PRIEVARTA
Vykdant antireliginę kovą, dažnai net pavartojama tam tikra jėga. Pavyzdžiui, tie tėvai, kurie gina Sovietų Konstitucijoje garantuotas sąžinės laisvės teises ir savo vaikams, grįžusiems iš mokyklos ateistinių pamokų, įrodinėja, kad Dievas yra ir kad religija nėra bloga, būna pakviesti mokyklon, o ten partijos atstovas įsako nesikišti į mokyklos reikalus. Jei tėvai ir toliau nesilaiko tokio patarimo, tas faktas būna praneštas jų darbovietės komunistų partijos komitetui. Ten reikalas būna pastatomas taip: arba klausyk mūsų, arba lauk iš darbo!
Skaityti daugiau: JAUNUOMENĖS AUKLĖJIMAS -SOVIETIZACIJOS PRIEMONĖ LIETUVOJE
Vienas vadovaujančių asmenų išeivijos lietuvių veikloj atsako į "Laiškų Lietuviams" anketą spaudos reikalu
INFORMACIJA
Eiliniam piliečiui, manau, mūsų spauda duoda žinių pakankamai. Ką domina didžioji politika bei pasauliniai reikalai, tas mūsų spauda nesiremia, bet semia žinias iš didžiosios spaudos. Mūsų laikraščių ar Eltos žinios apie Lietuvą dažnai yra iškopijuojamos iš "Tiesos" ir paduodamos be jokių komentarų. Tas tarnauja okupantams.
Gyvenimas Lietuvoje turėtų būti vaizduojamas ne tik padrikom žiniom, bet ir konsoliduotom išvadom bei esminėm temom, kurios atitinkamai nuteiktų išeiviją ir duotų pozityvių minčių Lietuvoje gyvenantiems, keltų jų ambiciją ir savigarbą, kodėlgi jų kraštas turi būt nuteistas ir pastatytas žemiau Kongo ar kitų buvusių kolonijų; kodėlgi lietuviai turi būti ir "surusinti", ir nupilietinti — pastatyti "jaunesniojo brolio", antraeilio piliečio klasėn? Kodėlgi lietuvis mokslininkas, menininkas bei sportininkas turi dirbti ir tarnauti rusams — jų bagažą turtinti, o savąjį anuliuoti?
DISKUSIJOS
Problemoms ar klausimams diskutuoti redakcijos turėtų nustatyti sąlygas: klausimai svarstomi iš esmės, be asmeniškumų ir užgauliojimų. Jeigu veliami asmeniškumai, tokie straipsniai turėtų būti nepriimami. Visais galimais būdais turėtų būti pasmerkta "šuniškumo politika" — kandžiojimosi ir niekinimosi menkystė.
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Jaunuolis, ieškąs patarimo prieš rinkdamasis profesiją, atsidusdamas dažnai prasitaria: “Aš turiu tiek daug problemų. Negaliu nė apsispręsti, ką turiu gyvenime daryti. Nervuojuos ir jaučiuos kartais toks nevykęs, kad negaliu net savęs suprasti. Mano tėvas — visai kas kita: jis jau atsiekė, ko norėjo; saugus, pastovus; lengvai gali visas problemas išspręsti. Jis žinojo ir jau atsiekė, ko norėjo: Įsitvirtinęs savo padėtyj, pasiekė prestižo ir neturi ko bijoti”.
Tai savo tėvu besižavinčio jauno sūnaus žodžiai. Jie išreiškia jo bendrą laikyseną savo tėvų atžvilgiu ar jo pagarbias mintis apie vyresnę kartą. Daugelis vyresniųjų norėtų visada patirti tokį jaunuolių nusistatymą jų atžvilgiu bei iš jų išgirsti panašių atsiliepimų apie save. Keista tik, kad tokia laikysena atrodo per daug romantiška arba sukelianti nostalgiją, o ne sustiprinantį vidutinio amžiaus asmenį.
PROF. V. BIELIAUSKAS yra Cincinnati, Ohio (JAV), Xavier Universiteto psichologijos fakulteto dekanas. Šis straipsnis yra iš jo spaudai ruošiamos knygos "Human Relations in Marriage".
Jei šis vidutinio amžiaus asmuo, ypač perėjęs 40-tuosius metus, būtų atviras sau, jis paprastai nesijaustų esąs saugus, pastovus, viskam tinkamas ir visažinąs. Iš tikro jis kai kada jaučiasi ne kitoks kaip jo paauglys sūnus ar duktė ir gal net irgi neretai būtų reikalingas profesinio patarimo. Gal jis taip pat atsidusta ir prasitaria: “Pasižiūrėkit į tuos jaunuolius... Visa jų ateitis prieš akis. Jie gali daryti, ką tik jie nori... Sveiki, stiprūs, greiti, patrauklūs ir apsisprendę. Kaip būtų puiku, jei aš pats taip būčiau jautęsis, būdamas jų amžiaus. Tada būčiau daug ką nuveikęs. Dabar noriu kai ką pakeisti, bet bijaus. Dabar nė nebežinau, ar beturėčiau mėginti pakeisti savo klaidas. Na, matyt, jau pradedu senti ir sentimentalėti”.
Ir taip vidutinio amžiaus žmogus, lygiai kaip ir tas jaunuolis, pasijunta esąs sunkioj padėty. Išorėj jis gal atrodo ramus ir romus (juk jis jau išmoko nuduoti), bet jo viduj siaučia galybė problemų. O tos problemos yra komplikuotesnės už jaunuolio: jos liečia daug daugiau asmenų ir gali turėti žymiai rimtesnių pasekmių. Blogiausia, kad visuomenė negalvoja, jog toks žmogus galėtų turėti kokių problemų, jų nepramato Ir net neprileidžia. Iš tikrųjų, šis nusistatymas yra patvirtinamas net ir psichologijos: mes turime vaikystės, brendimo, jaunatvės ir senatvės psichologiją; tačiau labai mažai autorių yra rašę apie subrendusiųjų problemas. Bendrai paėmus, niekas nė nesitiki, kad subrendęs turėtų kokių problemų; o jei jam jų pasitaiko, tai jis laikomas neurotiku, nesubrendusiu. Ir taip jo proble mos yra nuvedamos į ankstyvesnius jo gyvenimo periodus; dabartinis jo amžius atskirai nesvarstomas.
"Asmuo savo gyvenimo vidury susiduria su sunkiai įsivaizduojamom problemom..." Kai kurie vyrai bando keisti darbą, kai kurios moterys desperatiškai pasirodyti patrauklios. Kodėl? Psichologijos profesorius peržvelgia to amžiaus vyrų ir moterų problemas šeimoj, darbe ir visuomenėj.
DR. RIMVYDAS ŠILBAJORIS
ŠEKSPYRO jau niekam šiandien nebereikia pristatyti,nes jo vardas yra įėjęs į kiekvienos tautos kasdieninį žodyną ir ten jau pasiliks per amžius. Nėra prasmės jį čia ir aiškinti, nes pora žodžių negali pasakyti to, ko nepasakė šimtai storų tomų.
Mūsų amžiuje, kada žmogaus kalba taip iki neatpažinimo sudarkyta fantastiška mokslininkų terminologija, diktatorių melais ir kvailais reklamų svaičiojimais, mes galime tik padėkoti Šekspyrui už pasitikėjimą žodžiu. Padėkoti mažos tautos vardu, kurios balso jau beveik niekas nebegirdi.
Nes Šekspyras priklausė "ornamentuotos kalbos generacijai;" jis džiaugėsi kalbos stebuklu, tikėjo, kad ji yra tinkamas ir galingas įrankis žmogaus dvasios genijui išreikšti, turėjo drąsos ir talento ją taip vartoti, kad iš tikrųjų žodyje apsireikštų žmogaus dieviškumas.
Kaipo geras aktorius, Šekspyras žinojo, kad kiekvieno žodžio prasmė yra lygiai tiek fiziologinė, kiek ir protinė ar emocinė; kad mūsų judesiai, raumenys, kraujas, temperatūra, viskas dalyvauja ištariamo žodžio prasmėj, kad žodžio morfologija įjungia ir mūsų kūną, kad poeto kalbos gramatikoj reikia linksniuoti ir asmenuoti ne tik žodžių galūnes, bet ir mūsų pačių rankas ir kojas, mūsų pačių galvą ir širdį.
Kaipo didis genijus, Šekspyras suprato, kad žodis savo esme yra nukreiptas į amžinybę, kad jis yra raktas įamžinuosius sielos namus, kur glūdi visos mūsų paslaptys, visi mūsų troškimai ir nuo kūno ir nuo laiko išlaisvintas gyvenimas. Užtat taip galingai šiandien jo paliktose eilutėse ir skamba, iš tos šalies, iš kurios jau joks keliautojas negrįžta, didysis Šekspyro tylėjimas.
PROF. DR. R. Šilbajoris dėsto rusų kalbą ir literatūrą Ohio Valstybės Universitete (Columbus).
Sekančios ištraukos paimtos iš Šviesos-Santaros 1964 m. išleisto Šekspyro “Hamleto” A. Nyka-Niliūno lietuviško vertimo.
HAMLETAS. Nebūkite tačiau nė perdaug jaukūs; tegu jūsų pačiu nuojauta būna matas ir vadovas: veiksmą derinkite prie žodžio, žodį — prie veiksmo ir, svarbiausia, žiūrėkite, kad neperžengtumėte prigimčiai esmingo nuosaikumo ribos, nesgi visa, kas perdėta, yra priešinga vaidinimo paskirčiai bei tikslui, kurs buvo pradžioje ir dabar tebėr — tarytum veidrodi laikyti priešais gamtą: dorybei parodyti tikruosius jos bruožus, ydai — jos atvaizdą, amžiui ir laiko įsikūnijimui — jų atspindžius bei formas. Tad visa tai, kas perdėta ar nedasakyta, nors ir prajukintų neišmanėlius, suprantančiam apmaudą tesukels; ir tik vieno iš šių pastarųjų nuomonė turėtų jums daugiau reikšti, negu viso teatro pirmųjų. Bet yra aktorių (aš mačiau juos vaidinant ir girdėjau, kaip tūli, juos vertindami, kėlė į padanges), kurie, nevartojant nešvankių išsireiškimų, nemokėjo nei krikščioniškai, nei pagoniškai, nei žmoniškai laikytis ant kojų, nei, pagaliau, kalbėti, tik žargstėsi ir bliovė taip, jog aš ėmiau galvoti, kad koks nors gamtos padienis bus sukūręs žmogų, ir blogai sukūręs, nes taip šlykščiai jie pamėgdžiojo žmoniją. (III veiksmas, II scena)
HAMLETAS
O kad tasai perkietas mano kūnas Sutirptų ir išnyktų kaip rasa!
Ir jeigu Viešpats būtų neuždraudęs Savižudybės! Dieve, mano Dieve!
Koksai beprasmis, tuščias ir šleikštus Atrodo šis pasaulis ir jo monai.
Šlykštus! Šlykštus! Tarsi apleistas sodas Kur vien tik piktžolės augina sėklas.
Ir taip dabar reikėjo atsitikti!
Du mėnesiai — ne, dar nė tiek! — kaip mirė;
Ir koks puikus karalius: šis prieš jį —
Tiktai satyras prieš Hiperioną!
Ir mano motiną mylėjo taip,
Jog vėjui pūsterėt šiurkšciau veidan nebūtų leidęs. O dangau ir žeme!
PETRAS PAKALNIS
KAIP IR KODĖL SOVIETŲ SĄJUNGOS VIDAUS EKONOMIJA KEIČIAMA
Kai bolševikai pagrobė Rusijos valdžią ir apsisprendė įvesti komunistinę ekonomijos santvarką, Leninas prisipažino vienam savo draugui, kad toji santvarka bus pats didžiausias bandymas. Tokio eksperimento, jo nuomone, žmonija dar niekada nebuvo mačiusi.
LENINO PASTANGOS
Nors Leninas negalėjo pramatyti, kuo tas bandymas pasibaigs, bet, aklai tikėdamas Markso teorija, nuo pirmųjų valdymo dienų pradėjo valstybinti pramonę ir prekybą, o ūkininkus privertė parduoti savo produktus valdžios agentams nustatytomis kainomis.
Kol tęsėsi pilietinis karas prieš Kolčiaką, Denikiną ir Vrangelį, tol ūkininkai ir darbininkai kantriai neša komunistų jungą, bet kai karas pasibaigė, ūkininkai pradėjo maištauti. Leninas, nenorėdamas prarasti ūkininkų simpatijų ir būdamas garbingas žmogus, dešimtame komunistų partijos kongrese pasiūlė įvesti naują ekonominę politiką, vadinamą NEP. Pagal jo planą didelė suvalstybintos pramonės ir prekybos dalis turėjo pereiti į privačias rankas, o ūkininkai, sumokėję žemės mokesčius, galėjo laisvai parduoti savo produktus rinkoje. NEP buvo įvesta 1921 metais.
STALINO PENKMEČIU PLANAI
1924 metų pradžioje Leninas numirė ir žymesniųjų komunistų tarpe prasidėjo rungtynės dėl vyriausios valdžios.
Tas rungtynes laimėjo Stalinas, ištremdamas ar sušaudydamas kai kuriuos Lenino bendradarbius, o kitus pavergdamas savo valiai. Kai Stalinas pasijuto esąs tvirtas ir galįs policijos, šnipų ir kariuomenės pagalba valdyti visą kraštą, tuokart 1928 m. pabaigoje jis paskelbė 5 metų ekonomijos planą, pirmąją petiletką. Panašų planą jau buvo sugalvojęs ir Leninas, bet ankstyva mirtis neleido jam to plano pradėti. Pagal Stalino planą ūkininkai turėjo būti suvaryti į kolchozus, o pramonė ir prekyba vėl privalėjo grįžti į valdžios rankas. Be to, pramonė turėjo būti taip išplėsta, kad ji galėtų prilygti bent Vakarų Europai. Finansų pramonės praplėtimui Stalinas tikėjosi gauti tuojau pakėlęs žemės mokesčius, iš degtinės monopolio, iš prekybos su užsieniu, kuri ir NEP laikais buvo valdžios rankose, ir likviduodamas pasiturinčius ūkininkus, pirklius ir pramoninkus. NEP laikais pramonė, prekyba ir žemės ūkis buvo gerokai atsigavę ir Stalinas tikėjosi, kad, pagriebęs tą riebų kąsnį, galės įvykdyti savo petiletką.
Pirmasis 5 metų planas pradėtas vykdyti 1929 metais be jokio pasigailėjimo ir be skrupulų. Sušaudęs kelis tūkstančius ūkininkų ir sukišęs 2,500,000 žmonių į darbo stovyklas, Stalinas pravedė savo valią ir įvedė raudonąją baudžiavą. Bet jau 1931 metais jis pabaigė visas iš ūkininkų, pramoninkų ir prekybininkų atimtas santaupas. Tuokart Stalinas ėmėsi kitų drastiškų priemonių: jis įvedė labai šykščias maisto, drabužių, batų ir panašių prekių korteles, tarsi Rusijoje būtų karo stovis. Kas atliko nuo skurdaus rusų pragyvenimo, tą Stalinas žemomis kainomis parduodavo užsienyje. Tuo suktu triuku Stalinas norėjo įsigyti užsienio valiutos ir sugriauti kai kurias kapitalistinių kraštų pramonės ir žemės ūkio šakas. Bet Anglija, Belgija ir Prancūzija nuo šio Stalino planuoto smukdymo apsigynė ir laisvasis pasaulis pradėjo suprasti tikrą komunizmo veidą. Vykdant pirmąją petiletką toliau, Rusijoje taip nukrito pragyvenimo lygis, kad 1932-1933 metais rusai pergyveno badą.
Pabūgęs bado, užsienio spaudos kritikos ir Anglijos, Belgijos bei Prancūzijos vyriausybių reakcijos, Stalinas pristabdė petiletką ir pradėjo kaltinti ne save, bet tuos, kurie jo planą neva perdaug uoliai vykdė. 1935 m. jis leido kiekvienam ūkininkui turėti daržą, kad žmonės, dirbdami kolchozuose, nemirtų badu. Bet jis pats savo patogumui turėjo 5 vilas, 25 prabangius limuzinus ir gyveno, kaip koks karalius. Partijos vadams ir aukštiems karininkams buvo įsteigtos atskiros krautuvės, kuriose nieko netrūko net karo metais.
ALFONSAS GRAUSLYS
Kaip religinio įsitikinimo stiprumą patvirtina tikinčiojo gyvenimas, taip ir artimo meilė, toji religijos palydovė, pasireiškia gailestingumo darbais. Per šiuos ištisus metus nagrinėsime tos artimo meilės veiklumą, kuris pasireiškia septyniais kūno ir septyniais sielos gailestingumo darbais.
ŠIO KLAUSIMO SVARBA
Kodėl prie šios temos ilgiau sustosime? Tai ne vien dėl to, kad Dievas ir artimo meilė yra labiausiai pabrėžiamas Kristaus įstatymas ir kad artimo meilė yra Jo sekėjų tikriausia žymė, bet dar ir dėl to, kad krikščionio gailestingas veiklumas gali įtikinamiausiai ir sėkmingiausiai prisidėti prie Kristaus mokslo plitimo ir pamylimo net ir tenai, kur žmonės yra nuteikti prieš ji.
Anapus geležinės uždangos
Prieš akis turime ir priešreliginę gyvenimo tikrovę anapus geležinės uždangos. Ten krikščionybė marinama, nes jai neleidžiama plisti ir viešai pasireikšti. Priešiškose sąlygose ji turi virsti nežinoma, negirdima ir nejaučiama gyvenime. Kiekvienai jos įtakai yra užkirstas kelias. Šmeižiama ji neturi teisės nei gintis, nei protestuoti, nei teisybės ieškoti. Tokia visiško beteisiškumo padėtis ten vadinama “sąžinės laisve”. Kada tikintiesiems ten draudžiama net gera organizuotai daryti, tada belieka tik viena krikš-58 čionybės skelbimo ir jos plitimo galimybė — tai atskirų tikinčiųjų pavieniems žmonėms rodomas artimo meilės įkvėptas gerumas, gailestingumas, patarnavimo dvasia ir kt.
Šitaip pristatomas reikalas nėra neatitinkanti tikrovę svajonė. Tik prisiminkime pirmuosius krikščionybės amžius. Juk pagonys labiausiai susidomėjo krikščionimis, pamatę pas juos savitarpę meilę, kurios pas save nebuvo patyrę: “Žiūrėkite, kaip jie mylisi!” — kalbėjo jie tarpusavy. Po to ne vienam jų turėjo kilti klausimas: kodėl krikščionys taip nuo jų skiriasi ir kas juos tokius padarė?
Kai už geležinės uždangos krikščionybei neleidžiama laisvai kvėpuoti, tai tik paskiri jos nariai tegali gyvai reikštis, gera darydami vieni kitiems ir visiems tiems, kuriuos sutinka. Tokios konkrečios meilės dvasios jokie religijos priešai negali uždrausti nei jos sukontroliuoti, o pagaliau ir patys priešai, asmeniškai susidurdami su tokiais tikinčiaisiais, iš dalies nuginkluojami. Kai prieš esamą priešų ugdomą neapykantą atsistos tikinčiųjų meilė, tada ir neapykantos apakinti, tuodu jausmu sugretinę, pamatys, kur juoda ir kur balta, ir šis matomas skirtumas bent dalį jų vers susimąstyti ir tų gerų žmonių įsitikinimais susidomėti. Kaip pirmųjų amžių krikščionys nugalėjo pagonybę įsitikinimų tvirtumu ir iš jų trykštančia meile, taip ir šiandien nėra kito krikščionybę apginančio ginklo, kaip tik meilė.
Kad artimo meilė daro įtakos tiems, kurie mylimi, tai, patyrimu remdamies, tvirtina ir tikintieji, ir netikintieji. Jauni katalikai darbininkai Prancūzijoje, vadinami žosistais, yra įsitikinę, kad, kur pareiškiama meilė, ten Dievas praeina. Anot jų vieno dvasios vado, “kur mes esame su meile, ten, labiau negu mes, Kristus yra ir veikia”. O ir netikinčiųjų atstovas rašytojas A. Huxley mano, kad, “jei žmogus turėtų daug meilės ir gerumo, tada jis galėtų tikrai susilaukti tam tikro atgarsio beveik iš kiekvieno, su kuriuo susidurtų, ir tai nežiūrint to, koks tai žmogus bebūtų”.
Jei krikščionys tikrai sukurtų meilės bendruomenę, tai visi į ją teiktųsi, niekas nenorėtų iš jos pasišalinti. Gi “bedievybė auga kaip tik tiek, kiek pas krikščionis dieviškoji artimo meilės jėga krinta” (G. Bernanos). Kaip normalūs žmonės, tik meilės vedini, sukuria šeimą ir duoda pradžią naujai gyvybei, taip ir dvasinė gyvybė perteikiama meilės įtakoje. Tik sielose tų, kuriuos mylime, gali gimti aukštesnio dvasinio gyvenimo užuomazga, ilgesys...
Tėvams vaikus reikia prižiūrėti— ne leisti jiems daryti, kas tik jiems patinka, bet juos vesti, pamokant, paaiškinant, pataisant, perspėjant ir, jiems nusikaltus, nubaudžiant. Tik kartais patys tėvai pasijunta, kad iš jų globos dingo rūpestingos meilės šiluma, be kurios priežiūra tampa tik komandavimu. Laimingi jie ir jų vaikai, jei jie tada atranda laiko susimąstyti
Klausyk, Sūnau:
Aš sakau tai dabar tau, kai jau esi užmigęs, — mažas kumštelis pabruktas po skruosteliu, geltonos garbanėlės išsidraikiusios ant drėgnos kaktelės.
Aš tik dabar vogčiomis įslinkau į tavo kambarėli vienas. Vos keletą minučių prieš tai, kai aš sėdėjau skaitydamas laikrašti, karšta gelianti mintis nusmelkė mane. Aš negaliu pasipriešinti jai. Kaip nusikaltėlis aš atėjau prie tavo lovelės.
Apie šiuos dalykus aš mąstau dabar, sūnau: Aš esu kryžius. Niūktelėjau tave šį rytą, kai rengeisi į mokyklą, nes tu tik brūkštelėjai rankšluosčiu per savo veidą.
Aš tau prikaišiojau, kad nenusivalei savo batų. Piktai pasišaukiau tave, radęs keletą tavo daiktelių mėtantis ant grindų.
Valgant pusryčius aš ir vėl suradau tavo nusikaltimų. Tu išpylei arbatą. Pasirėmei alkūnėmis stalą. Per storai tepei sviestu duoną.
Kai tu lauke žaidei, o aš ėjau prie automobilio važiuoti, tu atsisukai, pamojavai savo maža rankute ir šūktelėjai: “Sudieu, Tėti!” O aš dėbtelėjau į tave ir atsakiau: “Nesusikūprink, stovėk tiesiai!” Vėlai po pietų ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Grįždamas namo, pamačiau tave, atsiklaupusį ant žemės, bežaidžiantį sviedinukais. Pastebėjau skylėtas tavo kojines. Aš pažeminau tave prieš visus tavo draugus, įsakydamas tau tuoj pat žingsniuoti prieš mane į kambarį.
STASYS YLA
TATANT vieną lietuvių koplyčią, pirmiausia buvo pakviesti žemės kasėjai. Vienas iš jų, valdęs didelę kasamąją mašiną, kartą priėjo prie ten besimaišančio kunigo ir paklausė: "Sakykit, ką ir kaip reikia daryti, norint pereiti į katalikų Bažnyčią?"— "Kodėl?" — "Priklausiau vienai sektantų bažnyčiai, perėjau su žmona į antrą. Bet kai mudu užeiname į katalikų bažnyčias, pajuntame kažką kita. Mūsų — labai šaltos".
Iš tikro, negalime nepajusti to, kas yra mūsų bažnyčių altoriuose. Net mes, kurie taip dažnai savo bažnyčias lankome, kiekvieną kartą esame pagauti rimties, pagarbos, šilumos — akivaizdoje to, kas yra mūsų Dievo namuose. Bet kai mes tai jaučiame, mes, kurie gimėme ir išaugome katalikais, kas nors galėtų sakyti jums tai įtaigota, jums šis jausmas primestas. Su tuo mes niekad nenorėtume sutikti, nes mums atrodo, kad tai pats savaimingiausias ir gal sąmoningiausias mūsų jutimas ir nusiteikimas. Bet kodėl tą patį jaučia kitatikiai? Juk jiems nieks neįtaigojo iš mažens, o jie šį jausmą tuoj atranda, kai tik atsiduria mūsų altorių akivaizdoje.
Apie Švenčiausiąjį yra pasakyta iškalbingiausių ir labiausiai įkvėptų žodžių. Bet jie nepakartojami tuo pačiu įkvėpimu ir iškalbingumu. Kiekvienas naujas kalbėtojas labai nedrąsiai imasi savo uždavinio. Kodėl? Jis lyg bijosi pasakyti permaža, arba sumažinti, sumenkinti savo netobulais žodžiais tą paslaptį, kuri žmonių širdyse išgyvenama nepalyginamu jautrumu ir gilumu. Argi žmogiška kalba gali išsakyti Dievą?
Bet ar užtenka išgyvenimo? Ar išgyvenamas ir pajaučiamas jausmas neieško žodžių, ar jis neklausia, kaip anas koplyčios pamatų kasėjas: ką ir kaip daryti? Taip ir mes, savo bendrą, nors ir giliausią jausmą, bandome išsiaiškinti mintimi ir žodžiu.
Mums reikia žodžių atskleisti paslaptims, prie jų dar labiau priartėti, nors ties jomis ir stingsta mūsų žodžiai, ypač mūsų— kalbėtojų. Kas yra ta paslaptis, apie kurią turėtume tiesiai kalbėti? Kas yra pats Dievas savo paslaptingume? Ar Jis nėra Žodis — keleriopas Žodis: kuriantis, apsireiškiantis, įsikūnijęs, įsiesybinęs?
Pasaulis buvo sukurtas kuriančiuoju"fiat — tebūna!" Tas "fiat" — žodis sukūrė pasaulio būtis, jų formas, įkvėpė gyvybę ir dvasią. Kuriantis žodis įkvėpė Šv. Raštą — dievišką išmintį, dievišką valią. įkvėptieji žodžiai atskleidė amžinąjį Žodį, praskleidė Jo būtį. Jo esmę. Ir kai amžinasis Žodis turėjo tapti kūnu, buvo pavartotas klausimas žodžiu ir lauktas atsakymas žodžiu. Ir šis žodis buvo "fiat" — tebūnie — tas pats, kuriuo Dievas kūrė pasaulį. Amžinojo Žodžio įsikūnijimas priklausė nuo žmogiškojo Marijos žodžio, kartu ir valios. Pagaliau eucharistinė paslaptis, tas Dievo-Žmogaus persiesminimas duonos pavidaluose, įvyko ne kitu būdu, kaip tik tariant žodžius: "Tai yra mano kūnas!" Pradžioje buvo Dievas ir Dievas buvo Žodis. Žodis tapo kūnu ir persiesmino duonos pavidaluose.
PĖDSAKAI SNIEGE — žingsnių, rogių . . .
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Jaunam žmogui yra natūralu susidraugauti. Vos pradėjus tyrinėti pasaulį už šeimos ar mokyklos ribų, pats tyrinėjimas tau buvo daug įdomesnis kompanijoje — drauge su kitais. Šiandien į kitų tarpą tave veda tie patys interesai, problemos, panašūs užsiėmimai bei veikimas. Tavo draugų ratelis šia prasme atsiskiria vien nuo pažįstamų ar svetimųjų. Kartais atrodo, kad draugai yra artimesni negu savos šeimos nariai.
TIKRA DRAUGYSTĖ
Yra įvairių draugysčių. Vienos greitai prabėga, kitos pasilieka visą gyvenimą. Bet patį “draugystės” žodį būtų neteisinga vartoti be atodairos. Vien tik susipažinimas nėra dar draugystė, lygiai kaip ir susibūrę žaidėjai sporto aikštėje ar tos pačios klasės mokiniai dar nereiškia, kad jie draugai. “Populiarumas” taip pat nieko bendro neturi su tikra draugyste. Vienas geras draugas jau yra laimės dalykas. Žinoma, galima turėti du ar tris, net keletą. Bet, jei tikėsime Saliamono žodžiams, tai tikrai ištikimas draugas pasitaiko vienas iš tūkstančio.
Kokia nauda iš draugų, paklaus cinikas. Pirmiausiai tikra draugystė labai veikliai prisideda prie tavo brendimo. Ji kelia tave aukštyn. Įvertinęs savo draugo gerumą bei pozityviąsias ypatybes, pats 66 jas seki ir tuo augi. Draugo lojalumas patraukia tave. Gyvenime jis vadovaujasi principais ir turi aukštus idealus, stengiasi pagal juos gyventi; jis rimtai ruošiasi gyvenimui; jo pagarba ir meilė tėvams imponuoja tave. Jo būdo ramumas ar gyvumas padeda tau išlyginti savo perdėtą lėtumą ar karščiavimąsi.
Jo įtaka tau ir tavo jam yra savaime suprantama. Artimas bendravimas mus visuomet veikia. Aišku, draugai gali tave veikti geram ir blogam. Bet draugystės vardo bus vertas tik toks veikimas, kuris tave traukia į gėrį. Jei bendravimas su kitu ar kita veda tave į tai, kas bloga, kas drumsčia tavo sąžinės ramybę, kas žemina tavo idealus ar ardo tikėjimą, tai tokia draugystė, vietoj kad prisidėjus prie tavo asmenybės atsiskleidimo, ją tik griauna. Tikra draugystė pakelia, skatina siekti to, kas gražu bei kilnu, kas tave padaro pilnesniu žmogumi ir krikščioniu.
Tu vertini tikros draugystės artimumą, kurį išgyveni savo draugų ar draugių tarpe. Su jais jautiesi laisvai ir saugiai. Jie tave supranta ir priima tokį, koks esi. Be jokio dirbtinumo atidengi jiems savo giliausias mintis, paslaptis, norus. Paprastai tavo tikri draugai bus tos pačios lyties. Priešingų lyčių draugystė yra galima teorijoje; kai kas ją praktikuoja, bet į tokią draugystę lengvai įsimaišo romantika. Romantika žengia dar toliau, bet tokiu atveju, tiksliai kalbant, jau nebus draugystė.
DIALOGAS SU SKAITYTOJAIS
“L. L.”, 1^64, Nr. 7, 8, 9. Šitas auklėjančio pobūdžio žurnalas yra skirtas platesnei lietuvių katalikų visuomenei. Naujos ir energingos redakcijos rankose jis žymiai tobulėja išvaizda ir turiniu. Žurnale apstu populiarių ir aktualių straipsnių ir smulkių informacijos žinių, kurios nesiriboja vien lietuviška veikla. Visa medžiaga yra gerai parinkta bei kondensuota, ir perduota lengvu stilium. Sprendžiant iš daugėjančių skaitytojų laiškų ir pasisakymų, atrodo, kad redakcijai sekasi surasti prasmingą dialogą su savo skaitytojais...
Mūsų Vytis, 1964, Nr. 4
GILIAU MĄSTANTYS
. . . Reikės daryti viską, prieš akis turint giliau mąstančius pasauliečius. O jų yra nemažas būrys. Aš manau, kad “Laiškai Lietuviams” jau suspėjo tyliu bei kantriu darbu išugdyti naujai realybėn žvelgiančių lietuvių būrį, naujai amžinąją tiesos gaidą priimančias ausis...
Kun. V. Cukuras
LINKĖJIMAI NEPASENTI
Nuoširdžiai sveikiname Jus ir visą redakcijos kolektyvą šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga. Tikrai nuoširdžiai meldžiame Viešpatį, kad ir toliau siųstų Jums drąsos ir energijos eiti su šių laikų dvasia, o ne atsilikti dešimtmečiais ar net šimtmečiais!
A., G., R. ir T.
Vidurinis, pakėlęs ranką:
Vyrai, moterys, vaikai... Pirmyn!... Aukštyn!.. Aušra jau aušta. Saulė teka... Pabuskit... Į padanges...
Vidurinis, nuleidęs ranką:
Cit, argi žemė ne ašarų pakalnė? Argi ne ašaros apsėmė mus visus? Gimus mirt vėl lemta. Beprasmiška... Verkt, raudot telieka mums visiems.
Pirmasis iš kairės:
Kai kylu į padanges, gaunu guzą... Kai leidžiuos pažemiais, prisisiuva barzda... Pusiau pritūpus belieka kazačkį tešokti — abiejų... ir niekeno taktan.
Antrasis iš kairės:
O visgi jis žavingai kalba... Klausais, klausais tik — ir atsiklausyti negali...
Antrasis iš dešinės:
Kvailiai, nešūkaukit, bet dirbkit!...
Pirmasis iš dešinės:
Kuo daugiau prisižiūri ir prisiklausai tų žmonių, tuo linksmiau ir įdomiau gyventi. Iš juoko ima kartais noras šokt nuo liepto. Komedijos..., komedijos...
Ne, ne komedijos... ir ne tragedijos, nors pasitaiko tragiškų ir komiškų dalykų — slenkant pažemiais ar padangėm’s lekiant. Kiekvienas turi — bet tik po truputį... O trupiniai — ne viskas. Juk norisi, taip norisi — visi kad būtų vienas — kas tai per vidurį — per aukso vidurį — žodžiui įsikūnijant čionai ant liepto!...
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
1964 METŲ FILMŲ DERLIUS
Pereitų metų laikotarpyje prieš nuvargusias kino teatrų lankytojų akis praslinko arti 300 filmų. Kaip kas į filmus bežvelgtų, jų buvo įvairiausių. Tarp gausybės mėgėjiškai kvailų, morališkai šlykščių ar išdidžiai tuščių sužibėdavo retkarčiais ir tikri deimančiukai. Publika irgi labai įvairiai filmus vertina — vieniems tai meno išraiška, kitiems tai masių opiumas, kitiems gi auklėjimo priemonė. Prieš pradedant trumpą apžvalgą, pirmiausiai tenka pastebėti, kad čia apsiribojama tik tais filmais, kurie pereitų metų laikotarpyje buvo rodomi Šiaurinės Amerikos žiūrovams. Pirmiausiai apsistokime prie 10 geriausių ir 10 silpniausių filmų, vėliau pažvelgdami ir į kitus, kiek jie priartėja prie vienos ar kitos kategorijos.
GERIAUSI
Pačiu geriausiu 1964 m. filmu laikytinas anglų ir amerikiečių bendrų pastangų vaisius — “Becket”. Žaviose spalvose ir imponuojančiuose scenarijuose atkuriamas 12-j o šimtmečio konfliktas tarp Henriko II ir jo draugo, vėliau tapusio arkivyskupu ir kankiniu, Thomas Becket. Nors pagrindu laikomas Jean Anouilh scenos veikals, režisorius Peter Glenville sugebėjo suteikti filmams savitą gyvumą, o taip pat ne tik apvaldyti šalutinių veikėjų mases, bet prityrusiai vesti tokius artistus kaip Peter O’Toole, Richard Burton ir Sir John Gielgud.
Sekantys 9 geriausi filmai minimi alfabetine tvarka:
“Dr. Strangelove”. Anglų ir amerikiečių bendrų pastangų išdava, surežisuota Stanley Kubrick pagaunančia forma. Pašiepiant “šventas Indijos karves” aukštose amerikiečių karinėse ir politinėse pareigose, filmas taikliai špilkuoja tarptautines atomines rungtynes į tarpusavį susinaikinimą Ypatingo pagyrimo nusipelno Peter Sellers, gabiai atlikęs net tris skirtingas roles.
Alkoholizmu sergantieji sudaro daug sunkumų savo šeimoms. Todėl JAV-ėse veikia ne tik sąjūdžiai alkoholikams gelbėti, bet ir jų šeimoms padėti. Pastarųjų susirinkimuose ieškoma atsakymų į rūpimus klausimus ir kartais pakviečiami toj srity patyrę žmonės. Yra keliama mintis, kad toks būrelis būtų naudingas ir Čikagos lietuvių tarpe. Norint išlaikyti šio viso reikalo neviešą charakterį, sekantys asmenys buvo paprašyti tarpininkauti informaciją perduodant: Tėv. J. Kubilius, S. J. (tel. PR 8-7227) ir Tėv. K. Trimakas, S. J. (tel. RE 7-8400). ......
ŠVENTĖ
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” 15 m. sukakčiai paminėti žurnalo šventė ruošiama balandžio 10 d. Jaunimo Centre Čikagoje. Bus išdalintos 1964-1965 m. rašinio konkurso premijos. Pilną koncerto programą išpildys žinomi baleto menininkai VIOLETA KAROSAITĖ ir JAUNUTIS PUODŽIŪNAS.
PRAŠYMAS
Administracija prašo gerbiamųjų skaitytojų, kurie dar neatnaujino prenumeratos šiems metams, tai padaryti artimiausiu laiku. Leidėjai Tėvai Jėzuitai prie to jungia savo prašymą paremti žurnalo leidimą auka.
PADĖKA AUKOJUSIEMS
Visiems “Laiškų Lietuviams” leidimą auka parėmusiems nuoširdžiai dėkojame. 17 dolerių aukojo P. Dūda iš Čikagos; 4 dol. — M. Vasys (Philadelphia), J. Snuolis (Dorchester), L Matukienė (Toronto), K. Radvila (Čikaga) ir P. Janulis (Čikaga). 3 dol. — aukojo J. Skuodas (Australija), A. Matulionis (Plattsburgh, N. Y.), Dr. V. Karbolis (Ripley, Ohio), A. Jaugelis (Montreal), Rygertas, E. Jankauskas, V. Umbrasas, F. Nenius, S. Cinikas, S. Jameikis (Čikaga).