Trečiasis gailestingumo darbas kūnui
ALFONSAS GRAUSLYS
Vienas aiškiausių medžiaginio skurdo reiškinių yra tinkamo, gyvybę ir sveikatą saugojančio, rūbo neturėjimas ir negalėjimas jo įsigyti. Šios rūšies skurdas dažniausiai ir dvasiškai skaudžiai žemina žmogų, nes apdriskusį dažnas, nekartą be pagrindo, lengva širdimi pavadina valkata. Juk, anot patarlės, žmogus sutinkamas pagal jo rūbą. Vienoks ar kitoks apsirėdymas yra jo vizitinė kortelė, kuri jį žmonėms pristato. Troškulys ar badas ne taip lengvai susekami, nebent juos kenčiąs pasisako (nes, pavyzdžiui, sublogimas gali būti ir ligos, ne bado pasekmė). Tačiau apdriskęs žmogus paprastai ir be jo pasisakymo atpažįstamas kaip vargo ištiktas.
Visgi viskas žemėje yra daugiaprasmiška. Taip ir tinkamo apsirėdymo stoka gali būti nevien neturto, bet ir šykštumo ar apsileidimo ženklas. Argi nepasitaiko net ir žymių žmonių, kurie tiek pasineria kūryboje ar kitame darbe, kad, apie visa kitą pamiršdami, pamiršta ir apie savo išorę?! O būna ir tokių, kurie, susirūpinę vien dvasios turtų telkimu, medžiaginį turtą laiko nieku, nes jie žino, kad patys didžiausi dvasios turtai apmokami medžiaginiu skurdu. Štai kodėl ir toksai šventasis kaip Pranciškus Asyžietis (kai kurių biografų vadinamas antruoju Kristumi), įstodamas į naują Kristaus pilno sekimo kelią, atidavė tėvui paskutinį rūbą ir visą gyvenimą buvo apdriskęs vargšelis — Poverello.
Šiame straipsnyje kalbėdami apie čia įvardintą labdarybės darbą, mes galvojame apie skurstančius ne laisva valia, ne dėl kurios idėjos, bet apie tokius, kurie, neturėdami šilto rūbo, dreba iš šalčio žiemą, kurie nejaukiai jaučiasi drėgnomis dienomis ir kurie kenčia, sunkiai pakeldami juos lydinčią ir smerkiančią panieką.
RELIGINĖ RŪBO KILMĖ
Šv. Raštas kalba apie rūbo religinę kilmę ir tam tikra prasme apie jo šventumą. Ten sakoma, kad pirmieji žmonės, būdami nekaltumo stovyje prieš nupuolimą, buvo nuogi ir to nesigėdijo (Gen. 2, 25). Jų dvasios nekaltumo dėka jie buvo santaikoje su Dievu. Tarp jų kūno ir dvasios viešpatavo darna. Jie klausė Dievo, o kūnas klausė jų dvasios ir todėl nemaištavo, jų dvasios nekompromitavo, jiems gėdos nedarė. Pirmoji nuodėmė tą darnumą suardė: jiems nepaklausius Dievo, jų kūnas pradėjo maištauti prieš dvasią, kėsindamasis ją pavergti, pažeminti ir jie pasijuto turį tokį kūną, kurio jiems pasidarė gėda. Noras tą gėdą paslėpti, virto reikalu kūną apdengti. Štai kodėl, anot Šv. Rašto, po pirmojo nepaklusnumo Dievui pirmieji žmonės pasijuto nuogi ir patys nusipynė iš figos medžio lapų uždangas (Gen. 3, 7) ir, anot vaizdingo to paties aprašymo posakio, pats Dievas, pašalindamas pirmuosius žmones iš rojaus, padarė jiems rūbus iš odos ir jais apvilko (Gen. 3, 21). Tad iš viso aiškėja, kad rūbas yra atsiradęs iš Dievo valios ir tai pačiai žmogaus prigimčiai po nupuolimo jo reikalaujant.
Jau pati religinė rūbo kilmė bei kiti religiniai samprotavimai šiuo klausimu rodo rūbo šventumą. Rūbas dengia kūną, apie kurį šv. Povilas sako: “Jūsų kūnai yra Kristaus sąnariai... Jūsų sąnariai yra šventovė jumyse esančios Šventosios Dvasios” (1 Kor. 6; 15, 19). Tad nenuostabu, kad moteriškė, palietusi Kristaus rūbą, pasveiko (Mat. 9, 20-22); kad minios, ypač ligoniai, siekė palytėti nors jo drabužio siūlę ir, “kurie tik palytėjo, pasveiko” (Mat. 14, 35). Nenuostabu ir tai, kad Jėzaus persimainyme Taboro kalne apaštalai pamatė, kad “jo veidas sužibo kaip saulė, o jo drabužiai pasidarė balti kaip sniegas” (Mat. 17, 2). Jei krikščionis, anot pirmosios krikščionybės posakio, yra “antrasis Kristus”, tai ar ir jo rūbai neturėtų būti Kristaus rūbo atošvaita, taigi — šventi, nes jie stovi šventos žmogaus asmens vertybės sargyboje?!
RŪBŲ PRASMĖ
Pirmasis visiems aiškus rūbų tikslas yra saugoti žmogaus kūną nuo klimato, temperatūros atmainų, kurios galėtų pakenkti jo sveikatai bei pačiai gyvybei. Ne be pagrindo tvirtinama, kad peršalimas yra įvairių ligų priežastis.
To negana. Rūbai saugo gėdos jausmą, tą jausmą, kuris stovi žmogaus dorumo sargyboje. Gėdos jutimas išskiria žmogų iš gyvulių, nes gyvuliai gėdos nejaučia. Visiškas apnuoginimas, pabrėždamas kūną, taigi — gyvuliškąjį pradą, nekartą verčia pamiršti, kad žmogus yra ir dvasia ir todėl žmogų žemina. Štai kodėl buvę koncentracijos stovyklų kaliniai pabrėžia, kad jie yra skaudžiai išgyvenę tą juos žeminantį pilną nurėdymą, kai jie buvo apžiūrimi, prieš juos oficialiai įjungiant į stovyklą.
Tuo tarpu rūbai, pridengdami kūną ir neuždengdami veido ir rankų, t. y. tų kūno sąnarių, kuriais labiausiai pasireiškia žmogaus dvasingumas, tą dvasingumą išryškina. Ar tad neturime teisės tvirtinti, kad rūbai saugo žmogaus garbę ir net rūbų reikia žmogui, kad būtų žmogumi?
Be to, rūbai, paslėpdami įvairius kūno trūkumus, žmogų gražina, jo gerą savijautą ugdo. Todėl netvarkingi, sutepti, dėmėti ar sudriskę rūbai rodo žmogaus savigarbos stoką. Ar tad ir šiais atvejais jie nėra prasmingi?
Sekdami vienos tautos patarlę (kurios pusę suminėjome pradžioje), kad “pagal rūbus sutinka, o pagal protą išlydi”, turime pasakyti, kad dažniausiai ir sutinka, ir išlydi pagal rūbą (nes ne visi turi laiko ir įžvelgimo pašalinio protingumui pažinti). Jei tie rūbai yra skurdūs, tai ne kartą su žmogumi nesiskaitoma. Juk nenusimanantys mene ne retai neįvertina ir gero paveikslo, jei jis nėra įstatytas į tinkamus rėmus. Panašiai žmonės elgiasi ir kalbamu klausimu: jie, matydami žmogų skarmaluose, visai pamiršta, kad jis Didžiojo Menininko kūrinys ir Jo paveikslas! Tai naujas patvirtinimas, kad rūbai saugo žmogaus garbę.
Pagaliau rūbais galima reikšti meilę ir pagarbą artimui. Kas lankosi pas kitus sudriskusiais ir nešvariais rūbais, užgauna šeimininkus. Šv. Pranciškus Salezietis net tvirtino, kad ir neskoningi rūbai užgauna artimą, ir todėl ragino apsirengti skoningai.
Čia vertėtų dar prisiminti pedagogo W. Foersterio įspėjimą, kad tas, kuris pakenčia dėmes savo rūbuose, tas save doroviniai smukdo, nes jis ilgainiui pradės pakęsti ir nedorovingumo dėmes savo sąžinėje.
LABDARA
Iš viso, kas iki šiol suminėta, yra aišku, kad nuogą apdengdami mes padedame vargšui savo žmogišką garbę saugoti ir keliame tą savijautą ir savigarbą, be kurių krikščioniškas gyvenimas neįmanomas. Juk pagrindinių sveikatai ir gyvybei išlaikyti sąlygų trūkumas žmogų nudorovina. Čia verta prisiminti vieną girtuoklio pasisakymą jį įspėjančiam pastoriui: “Degtinė - tai kailiniai žiemą, tai atsivėsinimas vasarą. Degtinė — tai šiltas butas ir minkšta lova. Duok man visa tai ir aš daugiau negersiu” (S. Lagerloef).
Nors išganytojas, kalbėdamas apie lauko lelijas, kurias Dievo Apvaizda apvelka grožiu (Mat. 6, 28-29), liepia perdaug nesirūpinti rūbu, tačiau kitur jis nurodo, kad susirūpinti rūbu kai kada reikia. Prisiminkime jo pasakojimą apie vestuvių puotą, kurios metu šeimininkas karalius pašalino iš puotos žmogų, neapsivilkusį vestuvių rūbu (Mat. 22, 2-13). Nors tame pasakojime, anot aiškintojų, vestuvių rūbas reiškia Dievo malonę, tačiau paties rūbo sąvokos panaudojimas tame palyginime turi taip pat savo reikšmę.
Pats didžiausias paraginimas nuogą apdengti yra Kristaus žodžiai: “Buvau nuogas, ir jūs mane pridengėte” (Mat. 25, 36). Šiais žodžiais jis sutapatina save su skurdžiais apdriskėliais. Šitokius žodžius, anot jo, jis pats pasakys Paskutinio Teismo metu tiems, kurie šį labdarybės darbą bus to reikalingiems padarę. Aprengti beturtį — tai aprengti patį Kristų. Šitaip sakyti galėjo Kristus, nes ir jis pats dėl rūbų kentėjo, kai kančios metu buvo apvilktas pajuokos drabužiu ir kai, kryžiuojamas prie kryžiaus, buvo iš rūbų išvilktas. Čia tarp kitko prisimename, kad, anot mistikų, Kristaus kančia su jos visais įvykiais kartojasi amžių bėgyje; šiuo atžvilgiu ji kartojasi ir dabar. Tik prisiminkime, kaip neseniai skaitėme spaudoje apie tai, kaip raudonieji Afrikos Konge gatvėmis varė nuogus vienuolius ir vienuoles, prieš juos nužudydami.
Oficialioje Bažnyčios maldaknygėje — brevijoriuje gavėnios metu randame šitokį slaptingo grožio kupiną paraginimą: “Kai matai nuogą, apdenk jį ir savo kūno neniekink”. Čia yra reikšminga tai, kad artimo kūnas vadinamas savu kūnu. Tie žodžiai darosi suprantami Kristaus mistinio Kūno tiesos šviesoje, nes visi krikščionys dėl savo giminingumo Jėzui Kristui ir vieningumo jame yra taip tarpusavyje artimi, kad privalo vienas kito kūno kančias atjausti ir vienam šalant drauge su juo šalti, o galint neturintį drabužiu aprengti.
Nenuostabu, kad Jonas Krikštytojas, kurs skelbė Kristų prieš jam viešai pasirodant, ragindamas ruošti kelią Mesijui, taip pat ragino ir į šį gailestingumo darbą: “Kas turi du apsiaustus, tegul duoda neturinčiam” (Luk. 3, 11).
Apaštalų darbų knygoje randame gražų aprašymą apie labdaringą krikščionę Tabitą (Ap. d. 9, 36-43). Jai mirus, jos labai gailėjosi ir dėl jos jaudinosi daugelis neturtingųjų našlių, kurias ji savo rankomis pasiūtais rūbais buvo aprėdžiusi. Jos visos su ašaromis, rodydamos šv. Petrui tuos rūbus, išprašė iš jo stebuklo, jos prikėlimo iš numirusiųjų. Vertingas tad turėjo būti tasai Tabitos labdaringumas, kurs jai tokią malonę nupelnė.
Rūpinantis šį labdarybės darbą įjungti į savo krikščioniško gyvenimo programą ir neturint kam savo aplinkoje atliekamus rūbus paaukoti, reikia žinoti, kad šiame krašte yra labdarybės organizacijų, kurios kartkartėmis tokius rūbus renka. Jų tarpe yra mūsų Balfas, toliau amerikiečių katalikų Caritas, protestantų Išganymo Armija ir kitos. Čikagoje labdaros tikslams rūbų galima pirkti pigesne kaina Good Will krautuvėje.
Šiam meilės darbui atlikti mylinti širdis gali surasti visokių priemonių. Pavyzdžiui, prel. P. Januševičiaus rūpesčiu švč. Trejybės parapijoje Kaune buvo susiorganizavęs ponių būrelis, kurios kas savaitę susirinkusios nerdavo ir siūdavo šiltus rūbus neturtingiesiems.
Tačiau mūsų tautiečiams, tur būt, nereikia ypatingų pamokymų ar paraginimų dėl šio gailestingumo darbo, nes daugelis jų kaip tik ir siunčia rūbus saviesiems Lietuvon ir tai dažnai daugiau, negu gali. Iš viso, kas vengia prabangos rūbuose, kas neišleidžia tiems dalykams daugiau lėšų, negu reikia, tas visada galės sušelpti tuos, kuriems to reikia.