Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruojamas Alg. Kezio, S. J. medžių nuotraukomis, lydint poezijos eilutėms... Medis yra tapęs paties žmogaus gyvenimo simboliu — jo gimimo, augimo, prieglobsčio - pavėsio, kryžiaus, karsto ir prisikėlimo... O Antano Nako tapyboj augmenija skelbia “Gloria” Dievui, kartu vaizduodama organiškus žmogaus religijos išgyvenimus
Šiltos medžio rankos tave glaudžia
Tu — paukštelis lizde!
Vėjai viršūnėm nubėga, nusiaučia...
Tu — saugus pas mane.
Nijolė Jankutė
Tie medžiai-šmėklos šlamėjo
Savo belapę dainą,
Kad jų šaknis atverčiau,
Savo ženklais išrašyčiau.
Julija Švabaitė
Medžių pirštai mediniai,
Smėlio audrų išdrožti,
Mane tvirtai apkabino,
Kaulo žiedais surišo.
Julija Švabaitė
BE PARTITŪROS
VLADAS ŠLAITAS
O,
Žemaitkiemio sodžialka!
Su varlių orkestrantais,
kurie grodavo taip, kad drebėdavo visas bažnytkaimis.
Kurie grodavo be dirigento ir partitūros,
nusileidus pakalnėn vasaros vakaro saulei.