Redakcijos pastaba. Šio straipsnio autorius savo rašiniuose propaguoja realią krikščionybę. Čia jis trumpai paaiškina realiosios krikščionybės pažiūrą į seksualinį žmogaus gyvenimą. Šis straipsnis bus labai naudingas ir suaugusiems, tėvams, bet ypatingai jis nurodys tikrąjį kelią jaunimui, kuris dažnai, užkluptas šių problemų, gali nuklysti į šunkelius.
Vienas kraštutinumas
Yra žmonių, kurie mano, kad apie lytinius dalykus visai negalima kalbėti. Tai yra paprastai žmonės, turį baikščią sąžinę, matą nuodėmę ten, kur jos visai nėra. skrupulantai. Į visą lytinį gyvenimą jie žiūri kaip į kažką, kas reikia laikyti nepaprastoj paslapty, bet ne tiek iš didelės pagarbos, kiek iš didelės baimės. Baimė ir slaptumas, galima sakyti, peržengia jų normalumo ribas. Pamatę kur nors žmogaus kūną ne visiškai uždengtą, jie piktinasi, pasidaro liguistai neramūs. Jie piktinasi Madonų paveikslais, kur Kūdikėlis atvaizduojamas neįvyniotas į ilgiausius rūbus. Apsilankę Romoje, jie pasipiktina Sikstinės koplyčios ir Vatikano muziejų paveikslais, kur atvaizduojamas pirmųjų žmonių sutvėrimas ir kiti panašūs dalykai. Su baime ir nerimu jie žiūri į šventųjų paveikslus, o jų liguista vaizduotė slysta prie blogų minčių. Jie piktinasi Šv. Raštu ir bet kokiu natūralumu. Lipdami į vonią, pila atitinkamus miltelius, kad vanduo pasidarytų nepermatomas, kad jie nematytų neapdengto savo kūno. Tokie žmonės nori būti katalikiškesni už Popiežių ir šventesni už patį Dievą.
Paprastai jie neiškenčia, neieškoję žinių apie lytinį gyvenimą, bet iš liguistos baimės semiasi tas žinias paslapčiomis, taigi, dažniausiai iš purvinų ir užnuodytų šaltinių, iš blogų draugų ir blogų knygų, leidžiamų ne mokslui ar auklėjimui, bet tik pasipelnymui. Atsiranda veidmainiavimas ir dvejopa dorovė: viena oficiali ir vieša, kita privati ir slapta.
Labai bijo apie lytinius dalykus kalbėti ir tie žmonės, kurie lytiškumą laiko biauriausiu ir šlykščiausiu dalyku. Vieniems lytiškumas yra nuodėmės pasekmė, kitiems piktosios dvasios padaras. Yra buvę klaidatikių, kaip pav., albigiečiai bei katarai, kurie tvirtino, kad moterystė yra neleistinas, nuodėmingas dalykas. Jų nuomone, viskas, kas kūniška, yra iš piktosios dvasios. Dievas esąs tik dvasinių dalykų šaltinis. Kas nėra dvasia, yra iš piktojo prado, iš velnio. Tad ir lytiškumas, jų nuomone, yra velnio padaras, todėl smerktinas ir niekintinas.
Šitokių pažiūrų žmonės paprastai turi lytinėj srity labai daug neaiškumo ir sunkumų, bet baimė neleidžia jiems išsiaiškinti, neleidžia pasikalbėti su kokiu nors rimtu ir padoriu žmogumi. Šita baimė sužadina nepasitikėjimą kitais. Žmogus gyvena užsidaręs savyje, jo sąžinė būna nerami, sunkenybės ir neaiškumai vis didėja. Blogiausia yra tai, kad tokie žmonės visą savo gyvenimą kankinasi arba pereina į kitą kraštutinumą— besaikį palaidumą.
Antras kraštutinumas
Mūsų laikais daugumas žmonių nukrypsta į kitą kraštutinumą. Jie atstovauja tą purviną natūralizmą, kurs apie lytinius dalykus kalba be jokių varžtų ir be jokios pagarbos. Ir šitie žmonės neturi supratimo apie krikščionišką pažiūrą į kūną ir lytinį žmogaus gyvenimą. Tai yra paprastai tie žmonės, kurie savo protėviais laiko ne žmogų, o kokį nors gyvulį. Jie ir jaučiasi tik vyresnieji bepročių gyvulių broliai. Jie nemato skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio. Jų pažiūra į lytinį žmogaus gyvenimą yra dažniausiai nešvari ir gyvuliška. Ir jie visas žinias apie lytinius dalykus semiasi arba iš blogų draugų arba iš blogų knygų. Jų kalbos būna perdaug laisvos, nešvankios ir šlykščios. Jose pasireiškia cinizmas, o dažnai ir išsigimimas. Jų sąžinė yra liguistai plati, laksistinė, nes jie nemato nuodėmės ten, kur ji tikriausiai yra. Tai žmogaus kūno dievintojai arba, geriau sakant, pasigailėjimo verti išsigimėliai.
Tikrasis vidurinis kelias
Tie abu kraštutinumai yra labai klaidingi ir nekrikščioniški. Apie lytinius dalykus kalbėti kartais galima ir net reikia, bet visuomet su didžiausia pagarba.
Seniau, kada jaunas žmogus jau iš tėvų gaudavo sveiką pažiūrą į moterystę, kada jis gyveno arčiau gamtos, kada nebuvo tiek pavojų dorovei, tada ir jo laikysena lytinių dalykų atžvilgiu buvo normalesnė. Dabar, kada išaugo didmiesčiai, kada gyvenimas pasidarė visais atžvilgiais sudėtingesnis ir nenatūralūs, kada nukrikščioninimo darbas varomas modernių išradimų pagalba, kada jaunam žmogui kiekvienam žingsny peršamos išsigimusių žmonių pažiūros, atsiranda reikalas ir pareiga rimtai pagalvoti ir krikščioniškomis akimis pažvelgti į svarbias lytinio gyvenimo problemas.
Aišku, tvirtinimas, kad apie lytinius dalykus reikia ir galima kalbėti, dar nereiškia, kad galima kalbėti su bet kuo, bet kada ir bet kur. Būtų ne tik nenaudinga, bet dažnai ir žalinga apie tai kalbėti su savo draugais tokio pat amžiaus, kaip patį arba dar jaunesniais. Apie tai kalbėti gali tik su savo tėvais, auklėtojais ir dvasios vadovais. Jie tau daug dalykų išaiškins, daug problemų išriš, kurios gal labai tave kankina. Neieškok atsakymo pas draugus, pas nepakankamai rimtus asmenis, nes vis tiek jo ten nerasi. Jie savo “aiškinimais” gali tik dar labiau sudrumsti tavo sielos ramybę ir sukelti dar daugiau neaiškumų.
Šie dalykai yra labai rimti, todėl negalima su jais žaisti, negalima juokauti, bet reikia apie tai kalbėti su didele pagarba. Žmogaus kūnas nėra civilizuotos beždžionės kūnas, nėra nei velnio padaras. Dievas yra žmogaus kūną sugalvojęs, sutvėręs ir sutvarkęs. Pats Dievas davė žmogui lytinę galią labai kilniam ir didžiam tikslui — bendradarbiauti su Dievu naujos gyvybės žadinime.
Tam bendradarbiavimui Dievas nustatė tam tikrą tvarką. Lytinių galių panaudojimas pagal Dievo nustatytą tvarką yra geras ir kilnus dalykas, leistas ir norėtas paties Dievo. Dievas davė įsakymą žmonėms veistis ir daugintis ir pripildyti žemę, o Kristus moterystę palaimino ir iškėlė į sakramentą.
Taigi, kai Tau bręstant, kyla įvairių naujų šios rūšies problemų, kai tave kankina visoki abejojimai ir neaiškumai, neužsidaryk savyje lyg ta sraigė kiaute, nesigėdyk apie tai kalbėti ir savo paslaptis atskleisti tėvui ar motinai, auklėtojui ar dvasios vadui, o jie tau visus neaiškumus išsklaidys, visas paslaptis atskleis ir paaiškins, kad tie tavo palinkimai ir tas tavo kūnas nėra nei nuodėmės pasekmė nei piktosios dvasios padaras. Tie palinkimai yra duoti Dievo tęsti Jo kūrybiniam darbui žemėje, tas kūnas yra išėjęs iš Jo rankų ir yra skirtas amžinam gyvenimui.
Kun. Kazys Mažutis