AUKSO ŠIRDIS
Todėl, širdie, per džiugulį ir kartį
Nebūk marši,
Nes amžių lobį, motinos vakartį
Tu su savim kelionėje neši.
Jurgis Baltrušaitis
Ar galėjo Dievas sutverti ką nors gražesnio ir brangesnio už motiną? Nežinau todėl, kad abejoju. Berods Rytiečių legenda sako, jog Dievas surinkęs gražiausius pasaulio dalykus ir iš jų padaręs motinos širdį. Bet tai nėra legenda. Aš žinau: aš turėjau motiną.
M e i l ė s T v i r t o v ė
Mes dažnai Dievą vadiname meile, bet Jo nepamilstame. Gal Jis per toli nuo mūsų, o gal — mes per toli nuo Jo? Bet kam mums dairytis, kam į tolius rymoti? Pasižiūrėkime į motinos akis, jos širdies pulso pasiklausykime ir girdėsime Dievą į mus kalbant mums suprantama kalba. Man nuolat prisimena viena diena, kuri man atvėrė motinos širdies pačias gelmes. Aš sunkiai sirgau. Motina savo drebančiais pirštais paėmė termometrą, ir jos veidas nustojo kraujo. Ji staiga nusikreipė. Gal verkė, o gal svarstė? Namuose be manęs nieko nebuvo. Telefono neturėjom. Ji išėjo į kitą kambarį. Sugirgždėjo spintos durys. Šlamėjo vyniojamas popieris. Ji vėl pasirodė su portfeliu rankoje ir... išėjo. Žinoma, aš pasveikau. Naujųjų Metų proga Mamytė rengėsi į svečius. Aš paklausiau, kodėl ji nesivilko savo gražiausios suknios. (Ta suknia jai labai tiko, ir ji tai žinojo). Mamytė sumišo... Aš tyčia pažvelgiau į spintą: suknios ten nebebuvo. Tik tada aš supratau, kur dingo ir jos rubino žiedas, ir kodėl laikrodininkas taip ilgai taiso jos laikrodėlį.
VINCAS JONIKAS
Vieną liūdną pasaką, mintinai žinotiną,
Čia pasekti Tamstoms vis dėlto žadu:
Kartą buvo meilė ir sūnus ir motina,
O mirties plaštakė skraidė ant žiedų.
Dūzgė vis ratelis, suko siūlais pakulas,
Suko siūlais nerimą motinos širdy:
Kokios vėtros sūnų, jos jaunuti sakalą,
Blaško šiąnakt? Krinta ašara graudi.
Gal, kaip liūdnas vilkas jis Altajaus taigose
Brenda sunkią dalį tremtinio keliu,
Gal šaltoji giltinė jau nagus susmeigusi
Žaidžia numylėtu josios vaikeliu?
Gal kovoj pas Ilmeni arba Dono kilpoje
Svetima žemelė užbėrė akis,
Gal grobuonys paukščiai ant krūtinės švilpauja,
Gal nugraužė veidą jam pusnis laki?
Gal?... O, Dieve mielas, atitolink sopulį.
Jo širdis jos meilei niekad neatbus,
Jei mirties neradęs nė pas Sevastopolį,
Garbina žudikų kruvinus stabus?...
Šitą liūdną pasaką, trumpą, bet žinotiną,
Čia užbaigti Tamstoms pagaliau žadu:
Liko meilė kūdikiui, mirė tiktai motina,
Kaip maža plaštakė ant šalnos žiedu.
Mišių Aukos Istorija
Vos Rojaus Vartams Užsidarius
Keista, kodėl gi auka taip surišta su žmogumi. Vos rojaus vartams užsidarius, Abelis ir Kainas puolėsi prie aukų. Ir ką aukoti, jie žinojo. Abelis — gausios avių kaimenės savininkas — aukojo geriausias iš avių. Kainas — plačių ir neaprėpiamų laukų žemdirbys — aukojo surinktą derlių. Jie nesiginčijo dėl Dievo buvimo. Čia pat tebegyveno Adomas ir Ieva, pirmieji Dievo kūriniai. Jie ne tik Dievą kalbantį girdėjo, bet iš Jo rankų išėjo, ir Dievo visagalė dvasia pripildė jų kūną ir kraują nemirštamos gyvybės. Greičiausia, kad Abelis ir Kainas bus priėję prie aukos minties, matydami savo gimdytojų pavyzdį.
Ar jie aukodavo rytais ar vakarais, kas bepasakys. Ar stovėdami, ar atsiklaupę ? Nežinau. Jie jautė, kad virš jų galvų kabėjo didesnė už juos jėga. Žinojo, kad Dievas jų Viešpats. Suprato, kad Jį pripažint, nusilenkt, pagarbint reikia. Todėl aukos ir ugnis„ ant jų akmeninių aukurų.
Juos slėgė nuodėmės našta. Visus. Adomas ir Ieva, tiesa, buvo patys pirmieji nusikaltėliai. Bet jų baisią ir amžiną kaltę Abelis paveldėjo su kūnu ir krauju, įsiurbė su motinos pienu. Juk ir jie nešiojo ir jautė tą pačią prigimtį. Prieš Adomo ir Ievos nuodėmę prigimtis buvo tiesi, šventa ir nesužeista. Ji linko į gėrį, kaip sunkios vynuogių kekės į žemę. Bet nuodėmė — su visu savo blogiu prakeikimu — kaip baisi audra prašvilpė žmogaus kūnu ir siela. Griuvėsiai ir rūkstančių degėsių krūvos ten, kur pirma siela, kaip dangoraižis, stiebėsi į Dievo mėlyną dangų. Geroji prigimtis— mirtinom žaizdom sužeista — vaitojo. Blogio nepažinus, gimdė blogį. Gėriui sutverta, nuo gėrio traukėsi. Aistros niekada nejautus, nuo jos degė. Kilnieji sielos jausmai virto piktais palinkimais ir dauginosi, kaip dilgėlės purviname patvoryje. Nuodėmė susisuko lizdą pačioje žmogaus širdyje. Nemirtingoji siela jautėsi, kaip rožė baloje. Kas iš to, kad dvasia nori, jei kūnas silpnas. Prarastos laimės praeitis ir gilus didžios kaltės jausmas tebekamavo širdį. Už tai kai degė aukos, juodi pilki kilo dūmai, verkė akys ir širdis, Dievą atleidimo prašydamos.
Ar buvo aukos Rojuje?
Greičiausia, taip. Mat, pirmasis žmogus— pilnas gėrio ir grožio—giliai jautė Dievą ir suprato savo priklausomumą nuo Jo. Jis buvo lyg kūdikis prie motinos šiltos krūtinės stebuklingą amžinos vasaros rytą, kai aplink giedojo paukščiai ir kvepėjo lelijos. Jis žinojo, kad be motinos gyvenimas būtų neįmanomas. Už tai pirmoji auka Rojaus saulėtame sode.
Po pirmosios nuodėmės laisvas žmogus — atsimetęs ir nusisukęs nuo Dievo — pamatė savo visą tragediją, prasivėrusią bedugnę ir savo visišką bejėgiškumą. Jis kabojo, kaip nykštukas milžino rankose virš ugniakalnio ugnį spjaudančios bedugnės. Jis galėtų kristi kiekvieną momentą, jei Dievo ranka jį paleistų. Žmogus puolėsi prie aukų maldaudamas pasigailėjimo. Tokiu būdu auka įgavo naują bruožą, nes nuodėmė buvo visiškai naujas įvykis neseniai sutverto žmogaus istorijoje.
(Amerigo Ruggiero laiškas iš Amerikos italų dienraščiui “Messaggero” 1951.11.26
Jungtinės Amerikos Valstybės, iš visu pasaulio kraštų suplaukusių gyventojų mišinys, visuomet stengėsi išspręsti įvairių, augusių skirtingose sąlygose žmonių problemą. Tikimasi, kad ši problema galės būti išspręsta per mokyklą, į kurią yra priimami įvairių tautų bei rasių atstovai. Jie mokykloje yra performuojami ir padaromi amerikiečiais. Mokykla neabejotinai yra nuostabus amerikietinimo įrankis, tačiau ji įstengia tai padaryti tik iki tam tikro laipsnio. Yra atsitikimų, kur mokykla net pasunkina šio klausimo išsprendimą.
Viena tokių būdingų sričių yra skirtingos religijos asmenų moterystė. Imkim kad ir kataliką jaunuolį ir protestantę mergaitę, kurie lanko tas pačias aukštesniąsias mokyklas ir kurie taip vienas kitą įsimyli, kad ta meilė juodu priveda prie sutuoktuvių prieš vieno ir kito tėvų valią. Argi jie gyvena ne Amerikoj, kur visos religijos yra laikomos lygiomis ir tikybų skirtumas negali būti nesutarimų priežastis? O tačiau klausimas nėra toks paprastas, kaip iš pirmo pažvelgimo gali atrodyti. Man tai atskleidė viena protestantė ponia, kuri jau dvidešimt metų puikiausioj santaikoj gyvena su savo vyru kataliku. Į ją neseniai kreipiausi, prašydamas patarimo dėl vieno savo draugo, esančio panašiose aplinkybėse.
Kartą atėjo jis pas mane ir pasisakė norįs vesti protestantę mergaitę prieš jo ir jos tėvų valią. Juodu labai karštai mylisi ir yra įsitikinę, kad tikybų skirtumas negali būti susituokimo kliūtis. Jaunuolis norėjo sužinoti, ką aš manau apie tokią moterystę, ar ji gali būti laiminga. Paprašiau laiko pasvarstyti ir norėjau pirma pasitarti su minėtąja ponia, kurios mišrios tikybos moterystė visų buvo laikoma labai vykusia ir laiminga. Jos paklausiau, ar tas visų įsitikinimas atitinka tikrovę. Ramumu dvelkiančiame salionėlyje ponia Hudson, kiek pamąsčiusi, prabilo į mane:
— Gaila, kad negaliu duoti Jums teigiamo atsakymo. Tiesa, kad aš ir mano vyras nesame nelaimingi, kitaip su mūsų moteryste būtų jau baigta. Turėjome daug džiaugsmingų valandų, bet tikybų skirtumas tai yra ta užgintoji žemė, kur, nors nėra formalaus uždraudimo, bet nėra galimos bet kokios diskusijos bei kompromisai. Į savųjų šeimų priekaištus tuokiantis atsakėme, kad šioje srityje esame susitarę, bet iš tikrųjų per metų eilę nepavyko pilnai pasiekti to susitarimo, nes nei vienas iš mūsų nenori priimti antrojo tikybos. Buvo galima išvengti susikirtimų tik dėl to, kad aš visuomet nusileisdavau, pradedant raštu duotuoju savo pažadu, kad mūsų vaikai bus auklėjami katalikiškai. Vieną vienintelį kartą, kai bandėme išlyginti mūsų religinius skirtumus abipusėmis nuolaidomis, mūsų moterystė vos vos nesuiro.
Sveikas, Kazy!
Jei Tu mane prispirtumei vienui vienu žodžiu pasakyti, kas yra reikalingiausia šeimos laimei užtikrinti, nė nemirktelėjęs atsakyčiau — kantrybė. Reikia ir kitų dalykų, bet kantrybė yra pati pirmoji. O moderniškam žmogui jos labiausiai - trūksta. Ir jei jis šiaip taip dar ’’prilaiko” savo ’’nervus” darbe ar tarnyboje, tai namie atsidūręs ’’nebeišlaiko”. Namučiai yra ta palaiminta vietelė kur “galima” išlieti visą savo tulžį, kur nereikia nė kiek valdytis, kur galima pamiršti visas mandagumo formas, kur galima būti nekantriu.
Ak, tas žmonių nekantrumas! Kiek jis suardo šeimų! Nekantrumas yra nenoras ramiai ir be triukšmo pakęsti mums priešingus ir skaudžius ar bent nemalonius dalykus. O tokių nemalonių dalykų niekuomet ne badas. Štai, skiriasi nuomonės; nesutinka skoniai; užgaulus žodis palietė ausį; arba tave klaidingai suprato ir iš adatos vežimą priskaldė; arba: ką tik darai, vis negali įtikti, negali ’’pataikyti”. Vėl: tavo planai, gražiausios svajonės, gal gyvenimo idealai sunaikinti; jautiesi išvargęs, įtemptas, savęs neapkenti, norėtumei bent savo namų glūdumoje ramaus poilsio minutėlę rasti, o čia tau vaikai šėlsta — sienos dreba! Žmona surūgusi, kai iš jos tikėjaisi malonaus šypsnio, suraminimo, pastiprinimo. O jei dar prisideda silpnoka sveikata, menkas uždarbis ir reikalų reikalėliai, tartum uodai naktį, zirzia aplink ausis, ledo gabalas ir tas turėtų užsiliepsnoti.
Tiesa, yra tokių laimingų “molio Motiejų”, kurie beveik negali jaudintis. Bepigu jiems kantriais būti! Bet būk tu kantrus, jei tavo gyslomis ne vanduo ir ne kraujas, o ištirpęs plienas teka!
Lengviau pakentėtumėme, jei nemalonumai būtų reti svečiai ir greit išvažiuotų. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad jie įsirango į mūsų namučius, kaip tas pasakaitės ežys į žalčio guolį, ir niekaip nebegali išprašyti. Tokiais atvejais nerimstame, jaudinamės ir ’’pratrūkstame”.
Kur protas! Argi kas drasko nagais savo žaizdas, ar kas lamdo ir manko nulūžusią ranką, kad greičiau sugytų! Kaip atsargiai plauname ir aprišame žaizdą, kad tik nepatektų jon nešvarumai; gipsu ar pagaliukais sutvirtiname lūžusį kaulą, kad jis neiškryptų iš vietos; o atsiradus žaizdoms šeimos gyvenime, čia kam nors ’’nulūžus”, atsargumo nereikia! Čia galima koliotis, plūsti, priekaištauti, muštis ir tikėtis šitaip nugalėti blogą ir atstatyti laimę bei taiką! Vai, kokia nesąmonė!
Keista antraštė straipsneliui, netiesa? Ji, betgi, ne šių eilučių autorės išgalvota. Taip pavadintas straipsnelis pasirodė spalių mėn. “Reader’s Digest”. Gal kuri jau būsite ir skaičiusi. Minėto straipsnio mintis gali būti ir mūsų pamąstymo tema.
Laimingas gyvenimas nėra vienos dienos ar vakaro pasisekimas. Gražuolės atkreipia dėmesį ir susidaro garbintojų pulkus, bet tai tiktai... pramogų metu. Gal kalti garbintojai, kad prisakę komplimentų netesi?
Ne! Reta gražuolė turi patrauklią asmenybę. “Graži, dilgina jusles, bet... neįdomi, nenuoširdi, egoistė ir, žinoma... neištikima” — atsako tie, kurie sako komplimentus, žavisi, bet “pasidžiaugę” palieka.
Minėtame straipsnelyje paduodami net statistiniai daviniai (amerikiečiai mėgsta skaičiais iliustruoti net psichologines tiesas) esą gražuolės jau mokyklos suole atsilieka nuo “eilinių” mergaičių; mokytojai ir tėvai skundžiasi, kad jos niekuo nesidomi; vedybiniame gyvenime jos, toli gražu, negarantuoja laimės.
Gi iš pozityviosios pusės tie patys daviniai kalba už pasisekimą ne gražiausiųjų. Didžiosios artistės — tvirtina minėto straipsnio autorius — beveik niekad nėra gražios moterys, Eleonora Duse, Helen Hayes, Ruth Gordon, Katharine Cornele ir Lynn Fontane — patrauklios ir žavios asmenybės. Tiesa, viena kita iš jų savo sugebėjimu... sudarė gražios įspūdį, bet nė viena iš jų neišsiskyrė iš bendrojo mergaitės tipo savo mokykliniame, atsieit jaunystės, periode.
Toms, kurios yra gražios — ar bent tokiomis jaučiasi — minėtos pastabos gali atrodyti žiaurios: prieš moters prigimtį. Bet, kokia paguoda toms, kurios perdaug kuklios, kad įrašydintų save į gražiųjų kategoriją, arba kurioms gamta tikrai pašykštėjo neužtarnautos dovanos.
Kodėl gražuolėms nesiseka išaugti į asmenybes? Juk būtų nuostabiai gražu būti ir įdomia ir gražia.
(Pagal Peter Lippert)
Tėviškė ir jaunystė keliauja drauge: koja į koją. Tėviškė — tas žemės kampelis, iš kur žmogus kilęs. Ta vaikystės žemė, žmonės ir aplinka. Dar daugiau. Tai žemės dalelė tai pastogė, kur žmogus turi pilną teisę augti ir gyventi. Ten jis visada mielas ir laukiamas. Visada jis ten gali grįžti, net kai kiti žemės kraštai į jį žiūri šaltai ir nesvetingai. Šita vieta didesnė ar mažesnė, visi joje stovį ir judą daiktai, visi įvykiai ir žmonės skverbiasi į vaiko sielą ir joje palieka neišdildomą įspūdį. Šitas įspūdis išauga į galingą ir lemiamą išgyvenimą, būtent: čia man gera būti. Čia esu saugus. Niekas nepadės bombos po mano gyvenimo pamatais. Iš čia niekas manęs neišvys.
Vaikas, kuris neturi tėviškės — o šiandien tiek daug vaikų jos neturi — jaučia, kad jo visur per daug, kad jis maišosi kitiems po kojų. Jis nereikalingas, gali būti nuspirtas nuo gyvenimo kelio. Jis, kaip paklydusi katė ant didmiesčio šaligatvio. Iš visur tyko pavojus: visi ją vaiko, erzina ir spardo.
Kokia tėviškės reikšmė vaiko širdžiai? Vaiko širdyje gimsta saugumo ir tikrumo jausmas. Jis įsigyja dvasios pusiausvyrą, išmoksta stačias stovėti ir stačias vaikščioti. Be šito pusiausvyros jausmo jis negali turėti ramybės, džiaugsmo ir pasitikėjimo. Vaikas žengtų į gyvenimo kelią sulinkusiom ir iškrypusiom kojom. Jis pultų ir griūtų kiekviename žingsnyje. Būtų jaunas aukštų kalnų erelis uždarytas su vištomis, mokomas lesti grūdus ir kapstyti sąšlavas.
Kokia turėtų būti vaiko tėviškė, kad ji užsitarnautų tą vardą? Ta vieta, kur vaikas auga? Ji turėtų būti erdvi. Ankštumas slegia dvasią ir užmuša aukštus polėkius.
Viena lova, viena pertvara lageryje, kur visi stumdosi, spiaudosi ir keikiasi, neduoda tos judėjimo laisvės. Jei vieta ankšta, vaikas mato ir girdi, kad jis kitiems ant kelio. Vyresnieji jam duoda suprasti, kad jis užima vietą ir todėl nėra pageidaujamas. Vadinasi, vaiko tėviškei neužtenka tamsaus kampo, į kurį jis nuolat grūdamas. Vaikui reikėtų plačių, atvirų laukų su pievomis ir miškais, ganyklomis ir laisvais smėlynais. Didelio, pilno medžių sodo, kur būtų galima landyti, laipioti, džiaugtis dangaus mėlyna erdve. Vaiko tėviškės gyvenamasis namas turėtų būti erdvus. Labai tiktų senas, kampuotas trobesys, su plačiomis klėtimis, ilgais prieangiais, sukrypusiais laiptais, kuriais galima nušliaužti ar nusiristi. Visose šitose patalpose turėtų būti tamsių, -paslaptingų kampų, paliktų jo tyrinėjimams. Tegul čia būna jo karalystė. Tegul čia jis krauna savo vaikystės turtus ir retenybes: akmenis, gelžgalius, šukes, lapų ir vabzdžių kolekcijas.
Vieną kartą mes visi žengėm per savo tėvynės sieną į platų pasaulį. Vieni žengėm kaip išeiviai, ieškodami laimės svetur; kiti kaip pabėgėliai, ištremtieji, ieškodami pastogės, duonos ir darbo. Palikom savo kraštą, miškus ir pievas, kaimus ir miestelius.
Atsidarė prieš mus naujas pasaulis. Pažinom naujus kraštus, kitus žmones ir jų papročius. Pamatėm didmiesčių gyvenimą ir jų dinamišką pulsą, judėjimą ir fabrikų ūžimą. Paskendome darbo tempe, įsijungdami į visuotinę dainą, kuri skamba iš mašinų, iš fabrikų ir miestų judėjimo.
Neįprasta tat daina lietuviui, kuris mėgsta ramumą, tykų, jaukų gyvenimą, kaip Nevėžio ar senelio Nemuno vandens bėgimą. Pagautas fabriko dvasios, lietuvis jautėsi nesavas. Ne vienas pamatė, kad jam čia viskas svetima, pasijuto lyg netekęs ryšio su savo praeitim, nesena praeitim. Ir ne vienas pakrypo, susmuko po mašinos žiaurumu. Jis neteko to, ką išsinešė iš savo krašto. Neteko savo paprasto, ramaus gyvenimo.
Nereikia kaltinti didmiesčių, fabrikų ir jų ūžimo. Ne visur galime rasti idiliją, girias, pievas, ežerus ir tylų upės čiurlenimą. Naujasis gyvenimas, didmiesčiai, fabrikai, bildesys ir mašinos priklauso mūsų laikams, kaip ir anoji idilija. Turim įsijungti į naują gyvenimą, į modernųjį tempą, bet neturim prarasti to, kas mums brangu ir miela: savo lietuviško charakterio ir jo didžių dorybių.
Ir dabar, mielieji tautiečiai, ar tik nebus mūsų svarbiausia pareiga išlaikyti tuos dvasinius turtus, kuriuos išsinešėm iš savo tėvynės, iš savo religingosios tėvynės. Mūsų brangiosios motutės, kurios jau gal ilsisi aukštam kalne, kryžiaus pavėsy, suteikė mums turtų, kurių jokios mašinos neturi sunaikinti. Tos žilagalvės motutės įdiegė į mūsų širdis tikėjimo meilę, Dievo baimę ir gražius papročius. Tie turtai turi būti išlaikyti ir parnešti atgal į brangią tėvynę. Nenorim ten grįžti žiaurūs, kaip mašinos, negailestingi, kaip didmiesčių mūrai. Nenorim taip sumenkėti, kad mūs motutės nebepažintų, kad tėvynė mūsų bijotų, kaip sugrįžtančių priešų.
(Legenda)
Seniai seniai, daug metų prieš Kristaus gimimą, labai toli nuo žemės, tuščioje visatos erdvėje, pačioje laikų pradžioje iškilmingai nuskambėjo Tvėrėjo tartas “tebūnie!” Vos nuskambėjus Dievo žodžio aidui, nebūties naktyje sušvito, suspinduliavo nepaprasto gražumo žvaigždė. Daug milijonų kartų ji buvo didesnė už saulę ir tūkstančius kartų už ją šviesesnė. Sušvitusi gautu gyvenimu, pirmąjį ir skaisčiausią savo spindulį ji išsiuntė pasiuntiniu pranešti visam sutvėrimui apie savo gimimą ir padėkoti Sutvėrėjui už iššaukimą iš nebūties gelmių.
Spindulys, linksmai pašokęs į šaltas ir juodas erdvių glūdumas, džiugiai šviesdamas tamsai ir maloniai dvelkdamas šilima šaltoms gelmėms, žaibo greitumu narstė po tuštumą.
— Kaip nyku! — mąstė jis liūdnai.— Kur rasiu Tą, kurio valia gimė erdvių šviesa? Tiek daug nuostabių Jo rankų darbų: saulių, žvaigždžių ir žvaigždynų, didelių ir mažų, skrieja, sukasi, lenktyniauja... Bet kur Jis pats?.. Ar tik ne ten? — iš nustebimo sustojo spindulys.
Toli, labai toli, ant gelsvai rausvos mažutės žvaigždės spindėjo žiburėlis. Jis buvo toks šviesus, taip gražiai mirguliavo, kad visi erdvių žibintai buvo lyg tiršti dūmai prieš skaisčiai liepsnojančią laužo ugnį.
— O, suprantu! Tai Kūrėjo šviesa! — ir visu greičiu, greičiau už žaibą, pasileido žemyn į rausvąją žvaigždę. Jis nieko kito daugiau netroško, kaip pasveikinti Kūrėją, padėkoti už gyvenimą, kaip liepė didžioji žvaigždė, ir vėl grįžti į nebūtį.
Spindulys neklydo. Ant žemės, kuri iš erdvių jam atrodė, kaip raudona žvaigždė, žalioje paupio pievoje teisusis patrijarchas Abraomas ganė avis. Kai spindulys iš savo gimtinės iškeliavo, šis, pasirėmęs ant ąžuolinės lazdos, skendėjo giliame mąstyme, o Dievas, vienas Triasmenis, savo meilėje ir majestote švietė jo širdyje skaisčiau už visų pasaulių šviesą.
Slinko valandos, dienos, savaitės, mėnesiai ir metai ir, nors spindulys lėkė per erdves milijonus kartų greičiau už greičiausią balandį, žemė atrodė nė kiek nepriartėjus. Praėjo šimtas metų. Abraomas mirė, o žemė buvo, kaip buvusi, toli... Spindulys vis dėlto nenusiminė. Ant žemės juk yra daugiau Dievo vaikų. Visų jų širdys skirtos Tvėrėjui. Visose Jis turi buveinę. Žmonės ir gyvena tam, kad meilėje ir tiesoje tarnautų Jam...
Kas galėjo pramatyti tokią kelionę! Tūkstantis metų praėjo... Milijonai milijonų kilometrų buvo nulėkta per erdves. Ant žemės daug Dievo skaistumu žėrinčių širdžių užgeso, o žemė vis neartėjo... Praėjo antras tūkstantis metų. Betliejaus prakartėlėj visi gyvenantieji žemėj išvydo nepaprastą šviesą — Dievas iš aukštybių aplankė vargų slėnį. Jos nė nesulyginsi su žmonių širdžių šviesa! Angelų legijonai su dieviška garbe, dangiška muzika ir žavingomis giesmėmis, kaip baltos snaigės, leidosi žemėn pasveikinti Karaliaus. Nuostabioji Betliejaus žvaigždė pluoštais siuntė spindulius į tamsų tvartelį, ir naktis švitėjo, kaip vasaros vidudienis.
Atsako Juozas Elijošius, S. J.
Jei Kristus ateis teisti tik pasaulio gale, tai kur iki teismo bus pirmiau mirę žmonės?
Iš tikėjimo žinome, kad kiekvienas žmogus tuoj po mirties yra teisiamas atskirai, ir jo amžinas likimas yra galutinai nusprendžiamas. Be to, yra paskelbta tikėjimo tiesa, kad šito privataus teismo sprendimas tuoj pat po mirties yra įvykdomas. Šis teismas vyksta be jokių formalumų, be advokatų ir, greičiausiai, yra pavestas, kaip ir paskutinis teismas, Kristui. Galima sakyti, kad žmogus po mirties pats save nuteisia ir lyg akmuo visu savo svoriu rieda arba į pragarą, arba į dangų arba i skaistyklą. Mūsų gerų ir blogų darbų knygos, angelai užtarėjai ir velniai skundėjai yra tik retoriški papuošalai ir prilyginimai.
Paskutinis pasaulio teismas bus viešas ir iškilmingas, prieš kurį bus mirusiųjų prikėlimas. Jo tikslas yra viską be pasigailėjimo iškelti viešumon: gerus ir blogus žmonių darbus, stebėtinus Apvaizdos kelius, Dievo sprendimų teisingumą ir Kristaus garbę. Tada mums paaiškės daugelis dalykų, kurių dabar nesuprantame.
Jei visų mirusiųjų kūnai kelsis, tai jie žemėje netilps, nes pagal žinomus mokslinius apskaičiavimus vienam kvadratiniam metre reikėtų sutalpinti 224 žmonės.
Tikėjimas mus moko kad mūsų kūnai vieną dieną kelsis ir bus nemirtingi. Be to, kūnai bus permainyti ir įgys savybių, kurios juos padarys nepriklausomus nuo erdvės, laiko ir medžiagos. Dievo Visagalybė pasirūpins, kad Paskutiniame Teisme visi prisikėlusieji žmonės, kur reikia, sutilptų ir kad teismo procesas būtų trumpas ir visiems suprantamas.
Kad kiekviename kvadratiniame metre reikėtų sutalpinti 224 žmones, yra per daug pasakyta. Nė vienas mokslininkas negali taip tiksliai apskaičiuoti, kiek žmonių iki dabar yra gyvenę.
Kodėl Kristus nužengė į pragarus?
Bažnyčioje jau nuo pirmųjų amžių yra dogma, kad Kristaus siela, atsiskyrusi nuo kūno, nužengė į pragarus. Pragarais (Limbus Patrum) yra vadinama ta pomirtinė vieta, kur eidavo Senojo Testamento teisieji. Tai nėra tas pragaras, kur eina pasmerktieji. Dar yra kitos dvi vietos, skirtingos nuo pasmerktųjų pragaro: tamsybės (Limbus Puerorum), kur eina be krikšto mirusiųjų kūdikių sielos ir skaistykla, skirta sielų apsivalymui.